NRW Forumo pastatas. Nuotr. Dmitrijus Matvejevas
Tinklas, festivalis, mugė
2014-09-30 Ingrida Gerbutavičiūtė
Stebint įvairius kultūrą – o šiuo konkrečiu atveju šokį – pristatančius, populiarinančius ir meno srities padėtį gerinančius reiškinius ryškėja trys pagrindiniai kintamieji – tinklinis bendradarbiavimas, festivalis (dažnai su vienos ar kitos šalies šokio platforma) ir mugė. Jų sėkmė ir populiarumas, o kartu ir tarptautinė ir vietinė svarba priklauso nuo reiškinio šeimininko – organizacijos, festivalio direktoriaus ar mugės meno vadovo. Vadinamoji „galva“ pristato ne tik skirtingus šalies menininkus, bet ir neretai nulemia meninį kryptingumą, įtakoja vieną ar kitą meno „madą“, todėl vertinant skirtingus šokio meno reiškinius, vertinamas ir tinklo, festivalio ar mugės organizatoriaus darbas.
Šiame straipsnyje apžvelgsiu dešimtą Šiaurės ir Baltijos šalių šokio bendruomenių tinklo „keðja“ suvažiavimą Mariehamne, organizuotą Suomijos šokio informacijos centro, dvidešimt šeštą Berlyno šokio festivalį „Šokis rugpjūtį“ (Tanz im August), kuriam šiais metais vadovavo naujoji meno vadovė Virve Sutinen iš Suomijos, ir nuo 1994 m. Esene pradėtą, o nuo 2002 m. kas antrus metus rengiamą tarptautinę šokio mugę Diuseldorfe, taip pat pakeitusią savo direktorių – juo šiais metais tapo Felixas Wittekas.
Paskutinė ar tolimesnė grandis?
Šiaurės ir Baltijos šalių šokio bendruomenių suvažiavimas „keðja“ užgimė prieš šešerius metus siekiant sustiprinti jau egzistuojančius Šiaurės ir Baltijos šalių šokio organizacijų ir meno kūrėjų ryšius bei skatinti naujus. Pirmojo etapo pirmasis tinklo suvažiavimas buvo organizuotas Vilniuje 2008 m., o antrojo etapo metu 2013 m. suvažiavimo šeimininke tapo Klaipėda. Ir pirmojo, ir antrojo etapo tinklo suvažiavimus dalinai finansavo Europos Sąjungos kultūros rėmimo programa, kitą finansinio indėlio dalį, savaime suprantama, turėjo surasti suvažiavimą rengianti organizacija, taigi, naudotasi ir šalių vietinėmis kultūros rėmimo programomis. Per šešerius metus Šiaurės ir Baltijos šalių šokio bendruomenių nariai ir kitų Europos regionų svečiai apsilankė Vilniuje, Kopenhagoje, Kuopijuje, Osle, Umėjuje, Reikjavike, Taline, Klaipėdoje ir Mariehamne, užmezgė svarbias pažintis, keitėsi žiniomis ir žmogiškaisiais ištekliais, skatino naujų reiškinių šokyje atsiradimą, stiprino silpnas šokio vadybos, prodiusavimo, kritinio grįžtamojo ryšio bei ryšio su žiūrovais grandis ir sukūrė iš tiesų stiprų Šiaurės ir Baltijos regionų šokio tinklą.
Tinklo pavadinimui pasitelktas islandiškas žodis „keðja“, reiškiantis grandinę ir suprantamas visomis Šiaurės šalių kalbomis, taikliai nusakė ne tik Šiaurės ir Baltijos šalių infrastruktūrinių šokio organizacijų siekį, bet ir tinkamai apibūdino jų veiklą. Baigiantis antrajam projekto etapui iškilo klausimas, kaip ši veikli šokio „grandinė“ funkcionuos toliau, kuriuo keliu pasuks ir kokį finansavimo būdą pasirinks. Iki šiol tinklo veiklą koordinavo Danijos šokio meno centro Dansehallerne projekto vadovė Kamma Siegumfeldt, o atskirus tinklo suvažiavimus – infrastruktūrinės skirtingų šalių šokio organizacijos-partnerės. Baigiantis antrajam Europos kultūros programos finansinės paramos etapui, galima tik nujausti arba bandyti nuspėti, kokį finansavimo modelį reikės rinktis, norint išlaikyti tokio ar panašaus dydžio tinklinį bendradarbiavimą. Iššūkiui ryžosi Šiaurės Norvegijos regiono šokio centras dansearena nord, kitų metų lapkritį Hammerfesto mieste pradėsiantis vadinamą trečiąjį tinklo etapą.
Dansearena nord organizuos tolimesnį „keðja“ suvažiavimą Hammerfeste
Dansearena nord organizuos tolimesnį „keðja“ suvažiavimą Hammerfeste
Taigi Mariehamne, antrojo etapo paskutiniame suvažiavime rugpjūtį, ne tik susumuoti 2012-2014 m. tinklo veiklos rezultatai, bet ir aktyviai svarstyti ateities planai. Suvažiavimo metu, kaip jau įprasta, dalyviams siūlytos apvalaus stalo ir atviros diskusijos apie skirtingus šokio centrų veiklos būdus, kalbėta apie tvarų šokio meno finansavimą ir galimą gastrolių tinklą, rengtos kritinio rašymo ir mentoriavimo dirbtuvės bei susitikimai ir neoficialūs pašnekesiai su menininkais ir tinklo nariais.
Out of the Wild. keðja Wilderness residencies 2013-2014
Vakarais meninė suvažiavimo programa siūlė dalinio projekto skambiu pavadinimu „Tyrai“ (Wilderness) rezultatus. „Tyrai“ – tai antrojo „keðja“ etapo rezidencinė programa, atrankos būdu Šiaurės ir Baltijos šalių menininkus apgyvendinusi laukinėje gamtoje, kuri ir tapo šokio menininkų įkvėpimo šaltiniu. Danijos viržynai ir pelkėtos vietovės, pušimis ir beržais apaugusi Suomijos Hailuoto sala, smėlėtos, sąmanotos ar net ledu padengtos Fljótsdalshéraðo ir Hornafjörðuro vietovės Islandijoje, pavasarinių potvynių užliejama Dviete gyvenvietė ir iki I-ojo pasaulinio karo klestėjęs Ainaži uostas Latvijoje, šiauriausiu pasaulio miestu laikomas Hammerfestas ir Stamsundo žvejų kaimelis Norvegijoje – visos šios vietovės sutartam laikui tapo menininkų kūrybos namais. Mariehamne šokio kūrėjai pristatė savo „laukinių“ tyrimų rezultatus: vieni tiesiogiai perpasakojo gamtos apsupties jausmą (choreografų ir šokėjų Satu Herralos, Eevos Muilu, Annos Mustonen ir Masio Tiittos spektaklis „Gamtos šokiai“ (Nature Dances)), antri kalbėjo apie bendruomenes ir jų įtaką šiuolaikinės asmenybės identitetui (trupės Anatomy of Dance spektaklis „Laukinė trilogija“ (Wild Trilogy)), treti pristatė visuotinas namų, darbo, vaikų ir meilės temas (Janos Rajakangos trupės spektaklis „Šeimyninis ir elnias“ (Of Family and Deer)). Laikytasi ir asmeninio kūrybos braižo – choreografė Margréta Sara Guðjónsdóttir šokio filme „Aklas koregavimas“ (Blind Spotting) kūną artikuliavo kaip vidinių žmogaus griūvėsių vietą, o šokio kolektyvas Foreign Mountain, kuriame šoka ir lietuvė choreografė ir atlikėja Austėja Vilkaitytė, pasitelkęs hipnotizuojančius šviesos, progresyvios muzikos, batikos kostiumus ir šamanizmo įvaizdžius, pristatė gyvenimo ir pomirtinio gyvenimo idėjas. Vieni darbai atspindėjo ryškų potencialą tapti puikiais vakaro trukmės spektakliais, kiti veikiau iliustravo projekto „Tyrai“ idėjinį pagrindą, o ne įvairiapuses meninės rezidencijos rezultatų panaudojimo galimybes. Visgi šįkart akcentuočiau ne meninius rezultatus, bet vadybos idėją „kultūrinius šalių pakraščius“ paversti meninių tyrimų vieta. Ir nors Europoje šokio rezidencijos nuošalesnėse gyvenvietėse ar buvusių dvarų teritorijose nėra naujiena, visgi Šiaurės ir Baltijos šalyse toks šokio rezidencijų modelis gimė būtent tinkle „keðja“.
Taigi laukiant trečiojo „keðja“ etapo reikia pagirti visą antrojo etapo projekto komandą, šalis partneres ir dalinių „keðja“ projektų vadovus/-es, ne tik sėkmingai suvaldžiusius projekto tikslus ir siekius, bet ir šokio lauke paskatinusius naujų reiškinių atsiradimą ir jų vystymąsį.
Naujas vadovas – naujas kelias?
Šių metų didžiausias Berlyno šokio festivalis „Šokis rugpjūtį“ ir tarptautinė šokio mugė Diuseldorfe džiaugėsi naujais meno vadovais – festivaliui vadovauti atrinkta Stockholmo šokio namų Dansenshus direktorė ir meno vadovė suomė Virve Sutinen, o už mugės mašinos vairo sėdo naujasis vadovas, šokio prodiuseris Felixas Wittekas.
Tarptautinis šokio festivalis „Šokis rugpjūtį“ yra nuėjęs nemažą kelią ir vertinamas kaip vienas svarbiausių vidurio Europos festivalių, pristatančių ir šokio grandus, ir Europoje dar menkai žinomas pavardes, todėl sudaryti patrauklią meninę programą tapo nemažu iššūkiu naujajai festivalio vadovei. Su šiuo iššūkiu ji puikiai susitvarkė – kaip rodo šiųmetis festivalio balansas, į dvi savaites trukusį renginį suvažiavo 250 menininkų iš 14 šalių, 21 trupė pasirodė dešimtyje miesto teatrų, iš viso buvo parodyta 60 pasirodymų, į kuriuos atėjo 14 000 žiūrovų. Skaičiai įspūdingi kaip ir festivalį giriantys apžvalginiai straipsniai. Visgi neoficialiose kalbose neretai nuskamba ryškesnės komunikacijos ir paslankesnės organizacijos stygiaus priekaištai.
2014 m. festivalio „Šokis rugpjūtį“ įvaizdis
2014 m. festivalio „Šokis rugpjūtį“ įvaizdis
Tačiau palikime organizacinę vituvę nuošaliau ir pažvelkime į meninę programą. Šiemet šokio grandų eilėje išsirikiavo Rosas ir Cullberg Ballet trupės, Michelio Clarko, Cristinos Caprioli, Trajalio Harrellio ir Maguy Marin pavardės. Viename renginyje pamatyti tokių menininkų darbus – neabejotinai vertinga patirtis, tačiau ankstesnės festivalio „Šokis rugpjūtį“ laidos nenusileido šiųmetinėms naujovėms. 2013 m. Berlyno festivalyje viešėjo Steve‘as Paxtonas, Emanuelis Gatas, Tino Sehgalis ir Trishos Brown šokio trupė, 2012 m. – Saburo Teshigavara, Jonathanas Burrowsas ir Matteo Fargionas, Akramas Khanas, Benoît‘as Lachambre‘as ir trupė Carte Blanche, 2011 m. – kanadiečiai La La La Human Steps, Merce‘o Cunninghamo šokio trupė, Lucindos Childs šokio trupė, Susanne Linke ir Nicole Beutler, 2010 m. – Jérôme‘as Belis, Borisas Charmatzas, Xavieras Le Roy‘us, Williamas Forsythe‘as ir kt. Reikšmingų šokio kūrėjų, festivalyje pasirodžiusių per dvidešimt šešerius jo gyvavimo metus, sąrašą galėtume tęsti iki pat festivalio įkūrimo pradžios, visgi 2014 m. ir ankstesnių keturių metų palyginimas didžiulių skirtumų neparodo. Kaip ir įprasta festivaliui, jis žygiuoja sava vaga, o tuo tarpu naujoji meno vadovė gerai žongliruoja žinomomis ir mažiau žinomomis pavardėmis, stengdamasi įtikti išrankiai Berlyno publikai ir visam batalionui Vokietijos šokio profesionalų. Tai kas gi festivalyje naujo?, – paklaustumėte. Nieko, – atsakyčiau, – išskyrus pačią meno vadovę.
Naujoji festivalio meno vadovė Virve Sutinen. Nuotr. Oliver Mark
Naujoji festivalio meno vadovė Virve Sutinen. Nuotr. Oliver Mark
Kelias festivalio pavardes iš tiesų reikėtų akcentuoti. Vienu geriausiu šių metų Vokietijos šokio šventės spektakliu laikyčiau Niujorko choreografo Trajalio Harrellio darbą „Antigonė Sr./ Dvidešimt akimirkų arba Paryžius dega Judsono bažnyčioje (L)“ (Antigone Sr. / Twenty Looks or Paris is Burning at The Judson Church (L)). Tiesa, turiu pripažinti, jog nemačiau visų 25 trupių ir 250 menininkų, nesilankiau dešimtyje teatrų ir nejaučiau 14 000 žmonių apsupties, nes baigiantis pirmajai festivalio savaitei išvykau į Diuseldorfo šokio mugę, kurioje per keturias mugės dienas į meninę programą sugužėjo 72 trupės ir pavieniai menininkai, parodę 67 pilnos apimties spektaklius, jų ištraukas ar miniatiūras, o į pačią mugę susirinko 1600 profesionalių lankytojų ir 600 šokio trupių, įsikūrusių 400 stendų. Bet palikime skaičius ir grįžkime prie šiandieninio Niujorko, Judson Dance Theatre postmodernistų, Paryžiaus aukštosios mados ir graikų mitologijos. Toks iš pirmo žvilgsnio eklektiškai koliažinis pasirodė choreografo T. Harrellio spektaklis. Analizuodamas šokio postmodernistų ir Vougingo temą choreografas sukūrė ne vieną spektaklį, o visą jų ciklą – XS, S, M, M2M, L, XL. Visus juos sieja vienas choreografo keliamas klausimas: kas būtų nutikę 1963 m., jei Niujorko Harlemo rajono gėjai, vadinamų Ballroom varžytinių dalyviai, būtų bendradarbiavę su postmodernistų grupe Judson Dance Theatre? Taigi T. Harrellis savo spektakliuose į vieną reginį sujungia idėjinį postmodernaus šokio avangardą ir Niujorko gėjų kultūroje populiarų reiškinį Vougingą – stilizuotą mados ir house šokio reginį, – o atskiruose spektakliuose prikabina ir didesnės ar mažesnės svarbos potemę. Šiuo atveju – Tėbų mitų ciklą ir Antigonės tragediją. „Didelėje“ ciklo versijoje „Antigonė Sr./ ... (L)“ choreografas pateikė saikingai pamatuotą ir puikiai atliekamą šokio, koncerto ir madų šuo reginį. Lengvos ironijos ir sarkazmo kupinas kūrinys žavėjo atlikimu ir neįprastu šiuolaikinio šokio ir Vougingo kryžminimu. Tiesa, Antigonės tragedijos elementai buvo silpnoki, mitą supaprastinant iki šeimyninių tėvų ir vaikų problemų. Tačiau jei spektaklį vertintume postmodernistų grupės Judson Dance Theatre akimis, pritartume, jog T. Harrellis spektakliui pasirinko puikų naratyvinį koliažą, pabrėžiantį veikėjų skirtybes, laisvamaniškumą ir kasdienines istorijas.
Kiti šokio grandai festivalyje parodė utriruotą judesio studiją. Garsios choreografės Annos Teresos De Keersmaeker vadovaujama trupė Rosas ir naujosios muzikos ansamblis Ictus spektaklyje „Vortex Temporum“ pagal prancūzų kompozitoriaus Gerardo Grisey‘aus to paties pavadinimo kamerinį kūrinį ieškojo judesio ir garso jungčių, o Švedijoje gyvenanti ir kurianti italų choreografė Cristina Caprioli spektaklyje „att att“ judesių junginius komponavo poetinio stiliaus esė principu. Ir vienu, ir kitu atveju scenoje skleidėsi „nuogas“ judesys, apvalytas nuo bet kokios pridėtinės iliustracijos, kartais verčiantis nuobodžiauti, o kartais maloniai nuteikiantis savo gryna metaforomis ir simboliais neapauginta esatimi. Panašų grynumo įspūdį paliko ir Michelio Clarko trupė iš Didžiosios Britanijos. Praeito amžiaus devinto dešimtmečio baleto panku pramintas M. Clarkas ir dabar eina šokio panko keliu, tačiau menininiai sprendimai jau niekieno nebestebina. Nors neįprastas neoklasikinių judesių ir punk rocko muzikos junginys vis dar kuria akiai patrauklų reginį, tačiau šiuolaikinį panko elgesį dabartinių menų samplaikoje apibrėžia visai kiti estetinio matavimo vienetai. Todėl ir Berlyno publikai parodytas trijų dalių spektaklis „žvėris / daržovė / mineralas“ (animal / vegetable / mineral) nenustebino, o veikiau patvirtino ankstesnį – prieš daugiau nei du dešimtmečius klestėjusį – choreografo polinkį išsišokti.
La Veronal „Siena“
La Veronal „Siena“
Ispanų trupė La Veronal apkeliavo ir Berlyno festivalį, ir Diuseldorfo šokio mugę. Spektaklyje „Siena“ (omenyje turimas Italijos miestas) choreografas Marcosas Morau meno istoriją pateikė kaip siurealistinę kelionę į žmogiškumo vidų. Scenos galinėje sienoje įtaisęs didžiulį Renesanso dailininko Ticiano paveikslą „Urbino Venera“ choreografas pačią sceną pavertė muziejumi, kuriame eksponavo gyvybę, lytį, žmogiškus troškimus ir mirtį. Dešimt trupės šokėjų nepriekaištingai valdė staigius, tikslumo reikalaujančius judesius ir tarsi nežymiai iliustravo Renesanso paveikslų figūras. Nors kartkartėmis atrodė, kad M. Morau kiek perlenkia lazdą, kurdamas tamiai sodrią spektaklio atmosferą, tačiau plonytės komiškos režisūrinių sprendimų gijos ir ramus Veneros vaizdas mintį grąžindavo prie pirminio atspirties taško – savęs eksponavimo.
Oficialus 2014 m. tarptautinės Diuseldorfo šokio mugės plakas su lietuve Ugne Dievaityte
Oficialus 2014 m. tarptautinės Diuseldorfo šokio mugės plakas su lietuve Ugne Dievaityte
Eksponavimu dvelkė ir visa tarptautinė Diuseldorfo šokio mugė. Eksponuoti čia ne tik spektakliai, festivaliai, trupės, choreografai, šokio mokyklos, rezidencinės ar meninių mainų programos, bet ir šalys, tų šalių patrauklumas, svetingumas ir gebėjimas spalvų ir pažįstamų bei naujų veidų maišalynėje pritraukti kuo daugiau stendu susidomėjusių lankytojų. Rytais bendradarbiavimo „mazgai“ buvo mezgami mugės NRW forumo pastate, o vakarais keliaujant iš vieno spektaklio į kitą, kurie, kaip įprasta, prasidėdavo 16.00 val. (kai kurie specialūs šokio renginiai net 14.00 val.) ir tęsdavosi iki pat vidurnakčio. Pirkti, parduoti, pamatyti, įvertinti, pakalbinti, susipažinti, pasimatyti su seniai nematytais bendraminčiais ar pasilabinti su naujais – visa tai šokio mugės privalumai, o kartais ir trūkumai. Laikas čia tiksliai sustyguotas, todėl galima lengvai iškristi iš darbotvarkės, o iškritus – gal ir nepamatyti įspūdingo spektaklio, tačiau užmegzti tikrai vertingų pažinčių.
Šiais metais į keturias dienas trunkančią šokio mugę važiavo didžiulis būrys Lietuvos šokio atstovų – Lietuvos šokio informacijos centro stende dvylikos trupių ir organizacijų atstovai galėjo gyvai pristatyti savo ir kolegų veiklą, kurią užsieniečiai akcentavo geografinės mažumos ir profesinės platumos palyginimu. Šie metai Lietuvos šokiui sėkmingi ne tik gausiu prisistatymu Lietuvos stende, bet ir menine, fotomenine ir vizualia Lietuvos šokio sklaida. Į meninę programą Diuseldorfo šokio mugės organizatoriai atrinko jauno choreografo Martyno Rimeikio miniatiūrą „Belaukiant Godo“, sukurtą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) projektui „Kūrybinis impulsas“. Nors atsiliepimų būta įvairių, visgi choreografui – tai didžiulis pasiekimas tarptautiniame šokio curriculum. Iki tol Lietuvos šiuolaikinis šokis mugės meninėje programoje buvo pristatytas du kartus: Loreta Juodkaitė 2008 m. čia atliko mono spektaklį „Salamandros sapnas“, o choreografas Vytis Jankauskas 2002 m. parodė duetą „Viduramžių bernelio dainos“.
Martyno Rimeikio miniatiūra „Belaukiant Godo“. Nuotr. Dmitrijus Matvejevas
Martyno Rimeikio miniatiūra „Belaukiant Godo“. Nuotr. Dmitrijus Matvejevas
Kitas mūsų šaliai svarbus įvykis buvo tas, jog lietuvių choreografė ir šokėja Ugnė Dievaitytė, gyvenanti ir kurianti Ispanijoje, tapo tarptautinės šokio mugės veidu. Gaila tik, kad jos nebuvo galima pamatyti gyvai – meninėje programoje U. Dievaitytė nefigūravo. Dar vienas mūsų šalies atstovas – gerai žinomas Lietuvos teatro ir šokio fotografas Dmitrijus Matvejevas tapo oficialiu mugės fotografu. Smagu, kai ir pristatantys, ir fiksuojantys pasaulinės šokio meka vadinamos mugės vaizdai susitelkia lietuvių rankose. Tikėkimės, kad ir tolesnėje po dviejų metų vyksiančioje šokio mugėje Lietuvos delegacija nesumenks, o augs ir plėsis ir kaip stiprus partneris po savo „stogu“ galės priimti mažesnius kaimynus ar bendraminčius – šiais metais Lietuvos stende buvo pristatyti ir ukrainiečiai – nepriklausoma šokio trupė TanzLaboratorium bei tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Zelyonka“.
Visgi trumpam grįžkime prie naujojo mugės vadovo. Naujasis direktorius F. Wittekas organizacinius namų darbus atliko neblogai, tačiau primiršo, jog plonytės subtilybės sukuria gero produkto įvaizdį ir vertę. Naujajam mugės vadovui paprasčiausiai pritrūko matomumo. Stendų šeimininkų jis tiesiogiai nesveikino, pirmają dieną nekeliavo nuo vieno stendo prie kito ir nestabtelėjo, na kad ir oficialiai pasisveikinti ir apžiūrėti, kaip gi gyvuoja jo šokio mekos svečiai. Silpnokos buvo ir F. Witteko neoficialios pradžios ir „trūkčiojanti“ atidaromojo vakaro kalbos. Tačiau bene labiausiai nuolatiniai mugės dalyviai pasigedo oficialaus buvusio direktoriaus Kajo Nelles trumpučio atsisveikinimo žodžio. Dešimt metų sėkmingai šokio mugei vadovavęs K. Nelles pakeitė mugės veidą nuo jos įkūrimo 1994 m. Esene ir vykdydamas šokio meną populiarinančią politiką, neginčijamai sustiprino mugės svarbą pasauliniu mastu. Vadovybės pasikeitimai buvo jaučiami ir meninėje programoje. Nors mugė išlaikė platų šalių ir šokio stilių spektrą (nuo baleto iki breako, nuo Meksikos iki Taivano), visgi meninės rašysenos pasikeitimai tik patvirtino organizacinės „galvos“ svarbą skirtingų meno reiškinių formavimuisi.
Apibendrinant naujųjų festivalio ir mugės vadovų startą, jį reikėtų vertinti kaip pasisekusį, tačiau nesublizgėjusį – šokio bėgimo distanciją dar reikėtų aiškiau apsibrėžti, judėti tiksliau ir nepamiršti ne tik tuo pačiu keliu bėgančių kolegų, bet ir bėgikus aistringai palaikančių žiūrovų. Sėkmės!
Tinklo „keðja“, festivalio „Šokis rugpjūtį“ ir tarptautinės šokio mugės nrw archyvų nuotraukos