„7+“: Andrius Katinas
2016-12-12 Justina Kiuršinaitė
Lietuvos šokio informacijos centras rubrikoje „7+“ pristato Helsinkyje gyvenantį ir kuriantį šiuolaikinio šokio šokėją, choreografą Andrių Katiną. Šis kūrėjas 2002 m. Lietuvos muzikos akademijos, Teatro ir kino fakultete baigė aktorių-šokėjų specialybės bakalauro studijas (Kurso vadovė Anželika Cholina), 2003–2004 m. Suomijos teatro akademijoje – šokio magistro studijas. Nuo 1999 m. dirba kaip atlikėjas, vėliau pradėjo dirbti kaip choreografas ir pedagogas.
2016 metais šokio tyrinėjimo platformoje „Bitės“ A. Katinas vedė kūrybiškumo dirbtuves, kurių metu dalyviai buvo supažindinti su metodu „atkurk, ką matei“; jo pagalba buvo siekiama paliesti asmeninę, fizinę bei psichologinę atminties patirtį. Platformoje taip pat buvo pristatytas darbas „Apmatai“, kuriame pasirodė tokie žinomi Lietuvos šiuolaikinio šokio atlikėjai kaip Rūta Butkus, Giedrė Jankauskienė, Sigita Juraškaitė, Petras Lisauskas ir Greta Grinevičiūtė. Savaitę kūrėjai tyrinėjo galerijos erdvę, tokiu būdu analizuodami kūrybinio proceso metu iškilusias temas ar idėjas, reprezentatyvumo aspekto ribas ir jo tarpines erdves.
Trumpai susipažinę su šio kūrėjo biografija, pasidomėkime jo požiūriu į kūrybą, įkvėpimo šaltiniais ir Helsinkio šokio lauku.
- Kaip pradėjote kurti?
Andrius Katinas: Manau, jog mano žingsnis link kūrybos prasidėjo įstojus į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, į aktoriaus-šokėjo specialybės bakalauro studijas. Tuo metu programa buvo parengta taip, kad studentas daugiau orientuotųsi į kompoziciją ir jos aspektus, o paties atlikėjo vaidmuo buvo redukuotas. Žiūrint iš laiko perspektyvos, matant save kaip jauną žmogų, manau, jog turėjau ambiciją, norą pasirodyti ir parodyti, ką galiu. Galbūt tai buvo kažkokie vidiniai impulsai. Bet vėliau supratau, jog mano tapatybė yra daugiau kaip atlikėjo.
Kalbant apie pačią kūrybą, man pačiam sunku pasakyti, kodėl kuriu. Aš neturiu tokio stipraus vidinio poreikio, kurį turi nuolat kuriantys mano kolegos. Galbūt mano temperamentas yra kitoks, nes man reikia laiko, per trejus metus aš galiu sukurti tik vieną darbą. Bet man tai patinka ir aš galiu sau tai leisti. Galbūt tai prabanga. Buvo toks laikotarpis, kai turėjau daug darbų kaip atlikėjas, kai neturėjau laiko plėtoti savo kūrybos. O dabar yra toks amžiaus lūžis, kai darbų kaip atlikėjui yra mažiau, nes egzistuoja amžiaus problema. Ne dėl to, kad vyresnis atlikėjas negali šokti, bet tiesiog dabar vyrauja jauno šokėjo kultas. Pasirodymai, kuriuose šoka vyresnio amžiaus šokėjai, yra retesni. Todėl perėjimas prie savo kūrybos tampa natūralesnis. Pats noras kurti man nėra savaime suprantamas. Nėra taip, jog nuo vaikystės norėjau kurti ir kad negaliu be to gyventi. Man pačiam tokie žodžiai skambėtų per daug arogantiškai.
-Prie ko šiuo metu dirbate?
A.K.: Dabar dirbu kaip atlikėjas prie kelių projektų, kurie arba jau prasidėjo, arba prasidės po Naujųjų metų. Tuo pat metu su žmona Maria Saivosalmi-Katinas kuriame trumpametražį šokio filmą, kuris užsakytas Suomijos šokio filmų festivalio „Loikka“ ir kuris turėtų pasirodyti kitų metų kovo mėnesio pabaigoje. Jei kalbėčiau apie savo individualią kūrybą, šiuo metu turiu kelias mintis, ką norėčiau toliau kurti, bet viskas dar yra įžanginiame lygmenyje. Ieškau naujų priėjimo būdų prie naujų kūrybinių procesų ir produkcijos modelių. Nes jei vadovaujies stereotipine produkcijos strategija, pastebi, kaip ji pradeda diktuoti tavo kūrybiniams pasirinkimams.
Papasakokite apie savo kūrybinį procesą. Kaip atrodo Jūsų darbo diena/savaitė?
Mano dienos ir savaitės bėga greitai dėl šeimos, vaikų, dienos yra pilnos kasdieninių, buitinių reikalų. Tad kūrybinis procesas, bandant būti menininku, turėti šeimą ir būti laisvai samdomam atlikėjui, būnant tokioje socialinėje struktūroje, gali būti sunkiai suderinamas ir chaotiškas. Taigi ėmiau galvoti, kokią įtaką tai turi kūrybiniams procesams ir jų kriterijams? Prieš kelerius metus svarsčiau, ar menininkui šeimos turėjimas ir viskas, kas iš to ateina, bendras chaosas ir tempas, ar tai yra kliūtis, kurią reikia apeiti, ar tai yra kažkokia duotybė, ir ar iš šios duotybės kylančią būseną galima panaudoti kūryboje. Šeimai negali uždaryti durų ir eiti ramus į darbą. Šeimyniniai reikalai vis tiek tave seka, taigi, ėmiau klausti savęs, kaip šeimyninė situacija gali įtakoti kūrybinį procesą? Pastebėjau, jog šiame chaose kyla kūrybai naudingų idėjų, atsiranda kinetinė realybė. Kitas dalykas yra kurti laisvu nuo šeimos laiku, tai daro darbą labai fragmentišką, galbūt neišbaigtą. Fragmentiškumas, neišbaigtumas, minimalizmas priemonėse, dėmesio kreipimas į paprastumą – galbūt visa tai yra padiktuota situacijos ir tai gali būti įdomu.
- Kadangi dabar gyvenate ir kuriate Suomijoje, kuo skiriasi kūrybinė aplinka ir gyvenimas Lietuvoje nuo kūrybos ir gyvenimo Helsinkyje?
A. K.: Iš principo nežinau, nes Lietuvoje jau seniai negyvenu. Suomijoje gyvenu jau keturiolika metų ir į Lietuvą atvykstu labai retai. Procesus, kurie vyksta Lietuvoje, aš galiu stebėti tik iš šono. Taigi toks lyginimas būtų neadekvatus. Viena patirtis yra gyvenant ten, kita yra atvažiuojant čia, bet aš neturiu tos gilesnės patirties.
- Koks yra šiuolaikinio šokio laukas Suomijoje? Kaip Jūs jį apibūdintumėte?
A.K.: Iš esmės jis nėra labai didelis, bet jis yra įvairus. Yra skirtingos interesų grupės, kurios kuria skirtinguose laukuose. Helsinkyje vyksta vieni dalykai, kituose miestuose kiti. Vienur yra daugiau eksperimentinio šokio, kitur labiau išlaikomos modernizmo tradicijos arba šiuolaikinis šokis yra labiau vertinamas kaip pramoga, tokiuose šokio spektakliuose vadinamasis „entertainment“ elementas yra stipresnis. Tad apibūdinti Suomijos šokio lauką būtų komplikuota.
Laukas, kuris yra Helsinkyje ir kuriame naviguoju, jis, kaip ir aš, labiau dirba tarpinėse erdvėse, kur kvestionuojama, kas yra padaryta, kas yra daroma, daugiau linkstama į eksperimentavimą. Yra polinkis į vizualų estetizmą, minimalizmą, bet kartu sugrįžtama ir prie kičo su visais jo atspalviais ir būsenomis. Yra įvairių kūrybinių laboratorijų, gilinimosi į savo kūną, save patį. Nusibrėžiami tam tikri rėmai, kurie sąlygoja meninį tyrimą. Yra noras tyrinėti kažką specifiško ir siauro, ieškoma įvairių specifinių parametrų ir kas iš to gali atsirasti. Manau, jog panašūs procesai gali būti būdingi ir kitoms šalims.
- Jūsų paties kūriniai pasižymi minimalistine estetika ir racionalumu. Kas jus įkvepia?
A.K.: Mane įtakoja daugelis dalykų. Helsinkio šokio laukui būdingi minimalistiniai eksperimentai ir gilinimasis į siaurą sritį man yra nauji ir įdomūs, galbūt tai ir atsiskleidžia mano kūryboje. Lietuvos šokio scenai tas tikrasis minimalizmas nėra būdingas. Nei vizualus, nei emocinis, nei intelektualus. Dažniausiai lietuvių darbai pradiniame atspirties taške naviguoja labai plačiuose idėjiniuose laukuose, kurie paskui artikuliuojasi aiškiau ir konkrečiau. Lietuvos scenai yra būdingas noras gilintis į fundamentalius, labai gilius klausimus, po to idėjos truputį apkarpomos. Tuo tarpu kolegos suomiai kuria kažką labai konkretaus, paprasto, reflektuoto į kažką tikslaus, arba susijusio su siauresniais klausimų laukais. Ar tai būtų judesinė, somatinė, filosofinė idėja, su labai aiškiai apibrėžtu laiko parametru. Tai vėliau suteikia galimybę pasireikšti labiau emocionaliems ar impulsyviems raiškos parametrams.
- Kadangi Lietuvoje esate retas svečias, kada paskutinį kartą lankėtės Lietuvoje ir ką (nu)veikėte?
A.K.: Paskutinį kartą buvau šių metų rugsėjo mėnesį. Tuo metu buvo filmuojamas šokio filmas, aš buvau atlikėjas. Nežinau, kada tiksliai jis pasirodys. Man buvo įdomu ne tik kaip atlikėjui, bet ir kaip stebėtojui. Man buvo įdomu stebėti jaunus kūrėjus – kaip jie dirba, kaip jie mąsto, kaip jie žiūri į darbo, kūrybos procesą.
- Kokie šokio kūrėjai labiausiai Jus įkvepia? Arba, galbūt, jus įkvepia tam tikri gyvenimo aspektai ar kitų žmonių stebėjimas?
A.K.: Iš kūrėjų būtų sunku kažką išskirti, nes jie labai įvairūs. Bet domina tie, kurie labiau eksperimentuoja. Įkvepia daug kas, pradedant literatūra, kinematografija, įkvepia kolegų bandymai ir ieškojimai. Šiuo metu mane labiausiai įkvepia gamta, kas yra labai juokinga, nes man visuomet menininkų ir gamtos sąsaja buvo juokinga. Kažkur esu girdėjęs, jog jeigu menininkas nedirba su gamtos elementais – žeme, oru, vandeniu ir ugnimi – jis nėra menininkas. Todėl kai dirbau su popieriumi, natūraliai dirbau su oro stichija, pavyzdžiui, kaip oras cirkuliuoja popieriui judant. Galbūt domina laiko, ekologijos aspektas. Jaudina suvokimas, jog pralaimėjom žaidimą su gamta, nes mes jau nieko nebegalime pakeisti. Dar keliasdešimt metų ir susidursime su didžiulėmis ekologinėmis problemomis. Kai tai supranti, atsiranda tam tikra nostalgija. Taip pat įdomu stebėti tai, kas žodžiu nepaaiškinama, kas slypi už jo, kadangi gamtoje kalba tampa nebesvarbi. Tada gimsta asociacijos su menu, kai negali aiškiai paaiškinti, kas jame yra, ir tai, kas už jo slypi. Tai terpė, kur nekalbinis suvokimas atsiranda anksčiau arba pasireiškia stipriau.
- Kokių pokyčių linkėtumėte Lietuvos šiuolaikiniam šokiui ir šokėjams?
A.K.: Lietuvoje ekonominė situacija nėra pati maloniausia ir dėkingiausia šokiui, bet tai suvokiant ir priimant ją tokią, kokia yra, linkėčiau šokėjams neprarasti entuziazmo, neprarasti noro eksperimentuoti. Nes paieškos, eksperimentai yra kaip varomoji galia, nors iš pirmo karto jie nebūtinai gali būti rezultatyvūs. Bet su laiku, jie daro įtaką tavo darbui ir tai, galų gale, gali daryti įtaką ir pačiam šokio laukui. Kad ir kaip būtų sunku, reikia nepamiršti to siekio eksperimentuoti ir ieškoti. Visa kita gali būti laiko klausimas. Ši sritis egzistuoja, plečiasi lyginant su mano studijų laikais, galbūt ir žanrų įvairovė dabar didesnė. Bet linkėčiau to tikslingo eksperimentavimo, nepriklausomai nuo grupės ar finansų dydžio.
"Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.