Matuojant saugumo ribas
2016-12-12 Aušta Kaminskaitė
Kai kurie žmonės nešiojasi meną savyje. Jiems nereikia išgalvoti netikėtų meninių sprendimų ar interpretacijų, nereikia slėptis už vaizdo projekcijų ar grandiozinės scenografijos, nes jie patys savaime yra kūriniai, kuriuos įdomu stebėti. O jeigu neįdomu – aplinka jų neišgelbės, nes visa kūrinio dinamika vis tiek koncentruojasi tame judančiame „padarėlyje“, kuriančiame metaforas pirmiausia savo kūnu ir jo būsenų kaita.
Rūta Butkus yra viena tokių menininkių. Tiesa, ji pati savo darbuose naudoja ir gigantiškas konstrukcijas, ir gamtos materijas, tik jos kūryboje tai greičiau tampa inspiracija, žiūrovui padedančia interpretuoti sceninį tekstą ir netgi leidžiančia tikėtis kažko konkretaus, apčiuopiamo. Tarsi ta materija – šiaudai, geležis… – būtų raktas, leidžiantis įeiti ten, kur jau išaiškėja šiuolaikinio R. Butkaus šokio esmė. Tačiau taip yra ne visada. Lapkričio pradžioje pristatytame performanse „MII4II Žmonių parkas“ didelę dalį tuščios Ruperto inkubatoriaus erdvės užėmusi geležinė konstrukcija pirmiausia atsinešė savo temą ir tik paskui tapo ramsčiu kūrėjos pasirodymui.
Nuotraukų autorė - Laima Stasiulionytė
Žiūrovus, įėjusius į vieną iš Ruperto erdvių, pasitinka prieblanda ir joje paskendęs Sigitos Šimkūnaitės „metalo laužas“; su visu tuo maišosi ir Mišos Skalskio muzika, kuri, be abejo, neturi jokios melodijos ir nepasakoja jokių istorijų – tik kuria darną tarp visų erdvėje veikiančių elementų. Prisipažinsiu – neperskaičiusi performanso aprašymo, kuriame teigiama, jog viskas kurta atsispiriant nuo šiandieninių įvykių Europoje, nebūčiau apie tai nė pagalvojusi.
Objektai ir atmosfera pirmiausia priminė sumaištį, vertė jaustis nepatogiai, netgi erzino. Tarsi visas „MII4II Žmonių parko“ kontekstas būtų vedęs prie tokios dirglios būsenos: sekmadienio vakaras, diena, kai atšalo oras, Ruperto inkubatorius, pasiekiamas absoliučiai nelogiškai važiuojant autobusu nuo stotelės, kurioje tamsiu paros metu vertėtų nestovėti... Galiausiai patekus į erdvę toliau kažko lauki, nes žiūrovai įleidžiami stebėti ekspozicijos ir nepateikiama jokių ženklų, kada ir kokia forma prasidės atlikėjos pasirodymas. Ilgainiui akys apsipranta su prieblanda ir atbunda vaikiški instinktai bei poreikiai – palakstyti aplinkui, patikrinti, iš ko padarytos konstrukcijos, užlipti jomis į viršų. Ir čia teko susidurti su įdomiu reiškiniu, savotiška „tarp“ situacija: vadinamasis metalo laužas sukonstruotas taip, kad, regis, kiekvienas lankytojas gali į jį įeiti, užlipti, liesti, suptis ant virbų. Tačiau suaugęs žmogus žino, kad scena (net jei realios, o juo labiau tradicinės scenos nėra) yra šventas dalykas ir dekoracijų rankomis liesti nevalia, todėl prilaiko save nuo erdvės siūlomo interaktyvumo vien dėl senų įsitikinimų. Netgi tuo atveju, kai pats vaikšto „vaidybos“ aikštelėje.
O ką, jei žiūrovas prieš ir per (nes po tai darė jau visi) šokėjos pasirodymą įeitų į labai aiškiai apribotą atlikėjos erdvę ir pats taptų veikiančiuoju arba scenografijos dalimi? Tokia galimybė kol kas atrodo įdomiausia performanso dalis – žiūrovas neverčiamas įsitraukti į veiksmą, tačiau tam sukuriama palanki aplinka. Džiugina pačių menininkų vidinė laisvė – jie nebijo nežinios, kurią gali įnešti neprognozuojami ir nepasiruošę pašaliniai žmonės. Šis aspektas stipriai prisideda prie tikrojo performatyvumo vystymosi Lietuvoje, leidžia žiūrovui suvokti savo vaidmenį performanso žanre. Mūsų šalyje apie tai kalbėti aktualu, nes pernelyg dažnai performansais vis dar apibūdinami neišbaigti darbai arba kūriniai, kuriuos sunku suprasti ir žiūrovams, ir patiems kūrėjams.
Pati R. Butkus pasirodo netikėtai – nesustojus ties kampu, kuriame atlikėja tūno nuo pat žiūrovų įleidimo pradžios, gali iškart ir nepastebėti, jog kažkur prasidėjo naujas veiksmas. Naujas, nes iki tol aplink vaikščioję (ir galbūt svarstę – lįsti ar nelįsti) stebėtojai jau kūrė „Žmonių parką“. Scenografijos fone R. Butkus atrodo tarsi įkalinta didžiuliame „kelių kambarių“ narve. Tačiau ar šokėja čia yra iš tiesų įkalinta ir apribota? Juk ji yra laisva judėti kaip tik nori, gali medituojant perbėgti į kitą erdvės kraštą, keisti drabužius, judesius, ritmą. Tuo tarpu žiūrovai, R. Butkus perbėgus į kitą „kambarį“, staiga tampa bejėgiais, nes paleidžia ją iš savo regėjimo lauko. Ką daryti tuomet? Judėti kartu su ja? Visgi atsisakymas žengti per pačią konstrukciją ir vėl apriboja – žiūrovas turi keliauti aplinkui ir brautis pro kitus stebinčiuosius, pro žmonių parką, ir, žinoma, tokių „besibraunančių“ ne vienas. Galiausiai narvas tampa labirintu, iš kurio išėjimą randa ir pati R. Butkus. Vos jai išėjus čia sugūži visi kiti – reikia praeiti, išbandyti, palandžioti. Nes dabar jau galima. Dabar jau saugu ir „padoru“.
Nuotraukos autorius - Bon Bon
Grįžtant prie Europos įvykių, kurie ir buvo performanso išeities taškas, pirmiausia į akis krinta tuštumos tematika – erdvėje sklandanti nykuma primena tiek per karą po bombardavimo apleistą teritoriją, tiek žmonių nuniokotą gamtą (žmonių parkas, nes be žmonių nieko kito jame nebeliko), tiek uždarą getą, kuriame nuo pasaulio atribotas kitoks žmogus – pabėgėlis, laikomas našta jį priglaudusiai valstybei. Ir šitame rate veikia asmuo, mažas ir nematomas, migruojantis, tačiau niekur nerandantis sau vietos. Jis juda kaip laikas – kartais ypatingai lėtai, atsargiai atsikeldamas, slysdamas siena kaip slysta laikrodžio rodyklė; o kartais greičiau, netgi žaibiškai, šluodamas viską savo kelyje; kartais sugrįždamas, kur jau buvo ir vėl eidamas ratu.
Įvykiai Europoje ir pasaulyje kasdien primena, jog mes nesame saugūs. O iš tiesų niekada ir nebuvome – nesaugumas žmones visuomet stūmė į priekį ir ragino ieškoti kažko, kas padėtų žmogui gyventi ilgiau ir kokybiškiau. „Teatras turi būti vieta, kurioje kiekvienas jaustųsi saugus“, – ne taip seniai Twitter paskyroje postringavo Donaldas Trumpas. Galbūt todėl kartais geriau išeiti iš teatro ir su tomis pačiomis idėjomis apsistoti galerijoje ar paties susiręstoje metalo laužo krūvoje.
"Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas