Kaip išlikti šokėju, kai tau…
2015-10-15 Aušra Kaminskaitė
Keturioliktą sezoną sostinės Menų spaustuvėje rengiama programa „Atvira erdvė“, skirta pristatyti jaunųjų menininkų kūrybą, šįmet įgijo neoficialią temą – trys šokio pavidalai. Rugsėjį įvykusi premjera „Thanks God I’m Not an Artist“, vadinta teatriniu vyksmu, priminė performansą. Tačiau šokio čia neišvengta – juk dvi iš trijų kūrėjų – profesionalios šokėjos. Spalio ir lapkričio mėnesiais Menų spaustuvėje laukia dar dvi premjeros. Pirmoji – debiutinis choreografės Miglės Praniauskaitės šokio spektaklis „Rekonstruoti“, antroji – režisierės Rasos Niurkaitės spektaklis „20 sezonų“ apie baleto šokėjų karjeros vingius.
Spektaklių autores jungia ne tik „Atvira erdvė“ ir jos tema. Jos abi gimė Kupiškyje (kur, anot jų, tokios sąvokos kaip profesionalus šokėjas dauguma žmonių apskritai nevartoja), abi lankė šokius pas tą pačią mokytoją. Su jomis kalbėjome apie šokėjo profesijos džiaugsmus ir tai, kas gali visam laikui tą džiaugsmą nutraukti.
Miglė Praniauskaitė: Šokti pradėjau vaikystėje, pradžia, kaip ir daugeliui, buvo liaudies šokiai. Vėliau šokau kažką – pati nesupratau, ką, bet mano miestelyje…
Rasa Niurkaitė: Mūsų miestelyje...
Miglė: …mūsų miestelyje taip jau buvo. Vis dėlto man tai patiko ir gana anksti suvokiau, kad noriu šokti profesionaliai. Baigusi mokyklą įstojau į šokio pedagogiką. Nuo pirmo kurso pradėjau mokytojauti, o dabar turiu savo šokio studiją. Ilgą laiką maniau, kad mano šokio kryptis yra hiphopas, tačiau vėliau suvokiau, kad myliu šiuolaikinį šokį. Dabar bijau tos akimirkos, kai paaiškės, jog man artimesnė dar kita kryptis. Šiaip ar taip, šokis man yra viskas – darbas, hobis, laisvalaikis.
Rasa: Mano „šokėjos karjera“ klostėsi kiek kitaip. Gan anksti patyriau traumų ir nustojau šokti, tačiau nuo šokio neatitolau. Prisijungiau prie Naujojo Baltijos šokio savanorių, dirbau Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatre (LNOBT). Pernai studijavau Škotijos karališkoje meno akademijoje (Jungtinė Karalystė) teatro režisūrą ir didelį dėmesį studijų metu skyriau neverbalinei kalbai – tiek statydama spektaklius, tiek rašydama teorinius darbus.
Rasa, kodėl spektaklį kuri būtent apie šokėjus?
Rasa: Vieni artimiausių mano draugų yra baleto šokėjai, tad girdėjau daugybę jų istorijų. Man buvo įdomu, kaip jie susitvarko, kai gyvenimas visiškai pasikeičia, kai tenka nutraukti karjerą. Dauguma mano spektaklių yra apie tai, kad niekada nevėlu pradėti iš naujo. Baleto šokėjai – puiki atspirtis šiai temai, nes jų profesijoje kritinis taškas labai aiškus. Tuo tarpu aktoriai ar šiuolaikinio šokio šokėjai juk gali dirbti iki gyvenimo pabaigos.
Miglė: Teisybė. Net ir gatvės šokio šokėjai ilgainiui nebepatempia krūvio, o šiuolaikiniame šokyje visuomet gali atrasti formą, kurioje judėtum mažiau ar bent jau minimaliai naudotum, tarkim, traumuotas kūno dalis. Nieko tokio, jei nebepakeli kojos – užtat gali lenkti ranką, pasukti galvą.
Rasa: Baleto šokėjų limitas aiškesnis – sulaukę maždaug keturiasdešimties dauguma baigia karjerą. Aišku, atsiranda artistų, kurie šoka kiek ilgiau. Tačiau iš esmės jiems priklauso dvidešimt sezonų teatre, o tuomet sulaukęs keturiasdešimties jau gali išeiti į pensiją, nors dauguma kitų profesijų žmonių, sulaukę tokio amžiaus, tikisi būti karjeros viršūnėje. Pažinojau vieną šokėją, kuris baigdamas karjerą labai rimtai svarstė tapti vairuotoju – atlyginimas neblogas, visą dieną sėdi, ramiai vairuoji. Kodėl gi ne?
Miglė: Aš kartais irgi pagalvoju apie tai, ką daryčiau, jei nebegalėčiau šokti. Iš tiesų turiu keletą pomėgių, tad turbūt pasinerčiau į vieną jų.
Rasa: O aš su savo aktoriais kažkada kalbėjau, jog mes neturim hobių...
Miglė: Hobių ir aš neturiu. Kalbu apie veiklas, esančias šalia šokio – muziką, video projekcijas, programavimą... Tikriausiai pasirinkčiau vieną šių, bet iš šokio visiškai nepasitraukčiau.
Kaip dirbant beveik be išeiginių ir nuolat turint didelį fizinį krūvį nepertempti kūno?
Miglė: Neįsivaizduoju, nes man pačiai labai sunku pajusti ribą – geriau nusispjausiu į smulkesnes traumas, bet, pavyzdžiui, svarbaus seminaro ar pasirodymo nepraleisiu. Kol skausmas neperžengia kritinio taško, nesustoju. Prieš kelias dienas man patino sausgyslė, galvoju, velnias, ne laiku. Bet tuomet tiesiog mažiau judu, daugiau kalbu, ir tikiuosi, kad viskas bus gerai. Juk jei visuomet save saugosi, menas liks nuošalyje, tad bandau negalvoti apie tai, jog persistengusi galiu patirti traumas. Verčiau pamąstysiu apie tai, kaip turėtų atrodyti spektaklio pabaiga...
Rasa: Labai įdomu klausyti Miglės, nes mano spektaklis yra būtent apie tai, ką ji kalba.
Miglė: Tai gal aš galėčiau jame vaidinti? (juokiasi)
Rasa: Tu dar savo spektakliui pabaigos nesugalvojai, o jau pas mane vaidinti nori…
Miglė: Aš mėgstu apsiimti daug darbų. Atrodo, kad nieko nespėji, bet vos tik baigi darbus, pajunti tuštumą ir puoli ieškoti naujos veiklos. Kitaip negaliu.
Dirbdama nepriklausomai gali pati reguliuoti savo užimtumą. Betgi dirbant teatruose rinktis ne taip paprasta.
Rasa: Taip, teatruose dirbantys žmonės paprastai gali pasiimti daugiau veiklos, bet mažiau – ne. Kai kur pasitaiko, kad vadovai į šokėjų fizinę būklę ne visai atsižvelgia ir jiems tenka tiesiog dirbti tiek, kiek liepiama.
Miglė: Nes jei nešoksi, nesunkiai ras kitą.
Rasa: Teisybė, juk kandidatų yra daugybė! Todėl gerus vaidmenis gavę šokėjai kartais dirba net ir susitraumavę, nes kitu atveju gali netekti teisės sugrįžti į spektaklį.
O jei šokėjas pajunta traumos grėsmę prieš pat spektaklį, kokia išeitis jums pačioms atrodo priimtinesnė – atšaukti spektaklį ar vis tiek rodyti rizikuojant, nes juk bilietai parduoti, šokėjų daug ir neverta visko griauti dėl vieno žmogaus?
Rasa: Kai dirbau LNOBT, šios problemos, regis, nebuvo, nes visi šokėjai turėjo dublerius. Kardebaleto šokėjų žiemos epidemijų metu visuomet sumažėdavo, tačiau korepetitoriai sutvarkydavo choreografiją taip, kad tai būtų nepastebima. Pati esu už tai, kad rizikuodamas žmogus nešoktų, nes tokiu atveju jis greičiausiai bus susikoncentravęs į savo skausmą, o ne į buvimą scenoje čia ir dabar.
Miglė: Čia aš nesutinku. Kartais netgi patyręs traumą scenoje gali visiškai jos nejausti ir tai suprasti tik po spektaklio. Galų gale, adrenalinas padaro savo ir šokdamas pavojuje gali parodyti dar geresnį spektaklį nei būdamas sveikas. Aišku, vėliau viskas atsiliepia. Tačiau kiekvienas žmogus privalo suprasti savo kūną ir jausti, kiek gali save prievartauti, nepatirdamas rimtesnių pasekmių. O kiti galvoja – truputį skauda, bet tiesiog geriau apšilsiu ir viskas.
Apšilimas tikrai gali padėti. Juk daug traumų kyla būtent dėl blogo apšilimo.
Rasa: Ir ne tik šokėjams. Pavyzdžiui, aktorių apšilimas paprastai būna kava ir cigaretė. O tada balsai lūžta, kūnas nepajuda ir prasideda traumos – juk aktoriai taip pat patiria nemažą fizinį krūvį. Konservatorijoje Škotijoje didelį dėmesį skirdavome balso ir kūno apšilimui. Įdomu, kad dėstytojai, pamatę mus besišnekučiuojančius, sakydavo: nustokit būti baleto šokėjais. Juk apšilti reikia ne tik kūną, bet ir mintis.
O kiek režisierius ar choreografas atsakingas už tai, kad jo aktoriai ir šokėjai gerai apšiltų?
Miglė: Aš visuomet sakau, kad kiekvienas turi pats pažinti savo kūną ir įvertinti jo galimybes. Dirbu su suaugusiais, sąmoningais žmonėmis ir už juos pačius niekas geriau nepasakys, kiek jie gali šokti.
Rasa: Pritariu, kad kiekvienas žmogus privalo pažinti save. Aš pati retai vedu apšilimą, tiesiog duodu tam laiko, kad kiekvienas galėtų apšilti individualiai.
Miglė: Galbūt čia glūdi skirtumas tarp profesionalo ir mėgėjo. Mėgėjas visuomet eis iki galo, norės kažką įrodyti, o profesionalas realiai pamatuos galimybes ir pagalvos apie ateitį. Esant reikalui, jis net neatiduodamas viso savęs mokės suvaidinti, kad atiduoda. Dabar pagalvojau, kad gal ir atšaukčiau spektaklį, jei man grėstų rimta trauma...
Rasa: Galėtum kaip profesionalė suvaidinti, kad šoki. O iš tiesų mokydamasi ir dirbdama Jungtinėje Karalystėje pati teisiškai būdavau atsakinga už savo aktorių saugumą – jei kažkas repeticijos metu susilaužytų koją, nukritęs nuo nesaugių kopėčių, kuriomis liepiau lipti, kentėčiau aš. Aišku, todėl režisieriai bei choreografai draudžiami civilinės atsakomybės draudimu. O rasti šokėją ar aktorių be specialaus profesinio draudimo ten beveik neįmanoma. Lietuvoje daugybė šokėjų dirba neapsidraudę.
O kaip su šokėjų gydymu?
Miglė: Tik kartą kreipiausi į specialistą, tačiau tai nebuvo šokėjų gydytojas. Man pasakė, kad esu sveika, nors tada vos paėjau. Dabar viskas tvarkoje – laukiu, kol kažkas atsinaujins. Prieš tai, beje, skambinau į sportininkams skirtą kliniką, klausiau, ar galės priimti, bet sužinoję, kad esu šokėja, atsisakė.
Rasa: Normalu, gal jie neturi specialistų, juk yra traumų specifika... Bet kiek žinau, Vilniuje yra specialiai šokėjams skirta klinika.
Kai kurie artistai nepaleidžia scenos, o kiti priešingai – išeina pačioje karjeros aukštumoje.
Rasa: Galbūt labiau suprantu tuos, kurie išeina karjeros aukštumoje. Nesinori nuvilti publikos ir savęs, nesinori matyti gailesčio žvilgsnių. Nemalonu, kai kažkas prieina ir pasako, jog gal jau metas tau palikti sceną... Jei „trauksi iš paskutiniųjų“, žiūrovai greičiausiai pamirš tavo geruosius laikus ir prisimins tave pavargusį, pasenusį ir išsikvėpusį.
Miglė: Aš suprantu abi puses, bet gal iš jaunatviško maksimalizmo labiau palaikau einančius iki galo. Pats žmogus dažnai negali objektyviai įvertinti situacijos ir gali nebepastebėti, kaip atrodo, kaip jį vertina aplinkiniai, ir tenorėti viską tęsti. Juolab, kalbant apie šokėjus, esu ne kartą girdėjusi apie atrankas, ieškančias būtent vyresnio amžiaus šokėjų. Tad alternatyvos egzistuoja. Amžius šokyje apskritai yra jautri tema. Kartais būtent jaunystė gali pakišti koją – juk jaunas žmogus neturi patirties, tad kartais kyla klausimas, ar galima jį vadinti profesionalu. Žinoma, „Atvira erdvė“ yra puikiausias tramplinas tokiems žmonėms, kurie yra viena koja profesionaliajame mene. Tačiau, kas yra profesionalas? Diplomas dar nėra profesionalumo įrodymas. Tik stebėdamas kūrybą gali įvertinti žmogaus profesionalumą, ne kitaip.
Merginų profesionalumą bus galima įvertinti:
Spalio 22-23 dienomis (19 val., Menų spaustuvė, Juodoji salė) choreografės Miglės Praniauskaitės šiuolaikinio šokio spektaklyje „Rekonstruoti“ (šoka Miglė Praniauskaitė, Karolina Indrė Žvinytė, Vincenta Gurauskaitė, Lina Lauruvėnaitė)
Lapkričio 12, 13, 24 dienomis (19 val. Menų spaustuvė, Kišeninė salė) Rasos Niurkaitės režisuotame spektaklyje „20 sezonų“ (vaidina Aldona Janušauskaitė, Agnė Ramanauskaitė ir Dainius Jankauskas; choreografas Isaac Evans (Jungtinė Karalystė)).
Bilietai Tiketoje.
Kalbino teatrologė Aušra Kaminskaitė (Menų spaustuvės informacija)