Vita Mozūraitė (1960–2014).
Prabėgo lygiai metai
2015-06-11 Justina Brazaitė
Šiandien – lygiai metai nuo tada, kai išėjo a. a. Vita Mozūraitė. Vis dar kartais užsimirštu, kad jos nebėra mūsų tarpe ir kad niekad nebesulauksiu jos trumpam įlekiant pro duris, kur viskas kaip ir nepasikeitę, tie patys stalai, kėdės, neplautos grindys, lentynos. Nors visgi... Ji tebėra šalia ir turbūt visada liks Lietuvos šokio bendruomenės dalimi. Pernelyg daug ir pernelyg visur jos būta, kad staiga nebeliktų. Turbūt ne vienas galėtų pasakyti: „esu šokyje ir dabar užsiimu tuo, kuo užsiimu, dėl to, kad Vita manimi patikėjo, mane paskatino, palaikė.“ Niekada nesu sutikusi tiek šokiu gyvenančio žmogaus, tiek kam nors atsidavusio žmogaus, tiek nuoširdžiai dėl šokio save paliekančio antroje vietoje. Kaskart ėmusi pritingėti ir nedarydama ko nors pilna širdimi, kaskart pažvelgusi į darbą formaliai, prisimenu Vitos pavyzdį. Net ir pernai pavasarį vienoje iš Vilniaus ligoninių Vilniaus dailės akademijos magistrantei Anastasijai Dichtiar-Griškevič ji sutiko duoti interviu (turbūt paskutinįjį interviu), kuris buvo daugiau apie šokį, nei apie save, daugiau apie Lietuvos šokio istoriją, nei savo asmeninę istoriją. „Nepaisant visų išbandymų, su kuriais susiduria sergantis žmogus, Vita kaip visada spinduliavo gera energija...“ – rašė Anastasija. Nors interviu pradžia buvo žadanti: „Ar pasiilgote scenos?“ – klausimas, kurį Vita Mozūraitė ilgiausiai apmąstė interviu metu. Reflektuodama savo pojūčius ir emocijas, ji sakė, kad ilgesio nėra, kad vyrauja kitokios emocijos: „Gal man užteko? Visgi daugiau nei trisdešimt metų šokau...“ Skaitant interviu man vis norėjosi jame atrasti kuo daugiau Vitos, tarsi sutikti ją asmeniškai dar kartelį, bet šokio buvo kur kas daugiau.
Taigi Vitos istorija į šokį prasidėjo, kai jai buvo aštuoneri. „Mokykloje pirmoje klasėje mane buvo atrinkę į sportinę gimnastiką, tačiau nepateisinau vilčių, todėl po kelių mėnesių mane iš ten pašalino. Baisiai pergyvenau ir baisiai verkiau, todėl mama mane nuvedė į Pionierių rūmus, dabar jau ten stovi Valdovų rūmai, į baleto būrelį, kuriam vadovavo Elena Juodišienė. Kadangi aš jau buvau ragavusi sportinės gimnastikos, sąnariai jau buvo lankstesni, koją mokėjau aukščiau pakelti, žinojau kaip pirštus ištempti, pasirodė, kad ten esu laukiamas svečias. Buvau inercijos vaikas, per daug negalvojau, koks tai šokis, man ten patiko, kasdieniai trenažai manęs nevargino, man tai buvo įdomu. Iki keturiolikos metų šokau Pionierių rūmuose, o nuo keturiolikos metų mane pervedė į suaugusiųjų grupę ir tada pamačiau visai kitokį darbą, visai kitokias pastangas, tada atsirado noras pačiai dirbti kitaip ir labai stengtis, pakankamai greitai iškopiau į solistes, kiek jau ten saviveikloje taip buvo įmanoma įvertinti. Klasikinio šokio kolektyve „Polėkis“ šokau iki 36-erių, tai yra šokau ten 28-erius metus. Nuo 1980-ųjų pradėjome bendradarbiauti su choreografu Jurijumi Smoriginu, man tai buvo didelis atradimas. Iš pradžių man buvo nepriimtinas jo stilius ir idėjos, atrodė, kad tai neteisinga, nes tai, ką jis dėstė, nebebuvo klasikinis baletas, bet su laiku pradėjo patikti, pradėjau suprasti, kas ir kaip. Ypač didelį mąstymo perversmą man sukėlė1987 metais choreografo Maurice‘o Bejart‘o trupės pasirodymas Vilniuje. Taip pat didelę įtaką padarė tai, kad mus, šokėjas, paėmė į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatrą, po truputį pradėjome šokti operos spektakliuose, tai irgi buvo didelis stimulas. Man labai patiko šokti „Polėkyje“. Iš tiesų išėjimas iš šio kolektyvo man buvo savotiška tragedija, bet susitaikiau ir viskas. Tada prasidėjo naujas etapas, pradėjau važinėti po įvairius užsienio festivalius, dalyvavau daugybės pedagogų seminaruose. Dalyvavau tose pamokose tam, kad suprasčiau, kaip veikia technika, kaip veikia kūnas, kaip skirtingai galima kurti. Tiesą pasakius, kalbant apie meną, augau gan konservatyvioje aplinkoje ir manau, kad virsmas įvyko tuomet, kai aš pati pradėjau daugiau domėtis šiuolaikiniais menais. Kažkur sugebėjau laiku savyje pasukti ar atsukti reikiamą varžtelį ir pradėjau daugiau domėtis šiuolaikine muzika, šiuolaikine daile ir kitais dalykais, bet tam reikėjo gana nemažai laiko.“
Vitą Mozūraitę dauguma pažįstame kaip šokio kritikę, o kokia ji žiūrovė? „Žinokite, čia vienas iš tų klausimų, kuris ir man kartais kyla. Iki kurios ribos aš žiūriu kaip žiūrovė, kuri taip smulkmeniškai neanalizuoja, daugiau į viską įsijaučia, ir kada aš peržengiu tą ribą, kada pradedu žiūrėti kaip viską analizuojanti profesionalė. Turbūt gryna žiūrove buvau tik vaikystėje, paauglystėje, jaunystėje, nes, kai aš pati šokau, praktiškai viską, ką matydavau, perleisdavau tik per kūną. Manau, kad žiūrovai žiūri subjektyviai ir įsivertina pagal „patinka-nepatinka“. Man sunku atskirti objektyvumą „gerai-blogai“, nuo subjektyvumo „patinka-nepatinka“. Kai pradėjau rašyti, nuo 1995 metų, pradėjau pastebėti, kad kartais aš matau ir žinau, kad spektaklis yra prastas, blogai padarytas, bet jis man patinka, nežinau kodėl, kartais yra tokie subjektyvūs momentai, pajunti kažkokį artumą.“
Visgi grįžus prie kritikos ir klausimo, kaip nepakenkti kūrėjui, Vita prisipažino anksčiau nevengdavusi aštrių sakinių, tačiau jos tikslas niekada nebuvęs sunaikinti kūrėjų. Rašydama recenzijas ji taip pat niekada nesiekė parašyti vien atsiliepimų apie spektaklius. „Labai dažnai choreografai ir atlikėjai mano, kad kritika nėra kūryba, tačiau recenzijos rašymas yra kūrybinis procesas. Žiūrėdama spektaklį ar pasirodymą nefiksuoju kada kas atėjo į sceną, ką parodė ir kaip išėjo. Aš irgi kuriu. Naudoju atitinkamus išsireiškimus, analizuoju kūrinį, judesius, autoriaus idėjas. Rašymas yra lygiai toks pats kūrybinis procesas. Ir būna taip, kad kartais pasižiūriu savo recenziją, paskaitau kito žmogaus recenziją ir pagalvoju „ir to nepamačiau, ir aną ne taip supratau“. O galbūt anas kritikas yra neteisus, galbūt jis kažko nepamatė ir nesuprato... Recenzijos rašymas yra kūryba.“
Visgi svarbiausia Vitos kūryba įvardinčiau, nežinau, sąmoningą ar pasąmoninį siekį kuo daugiau žmonių užkrėsti aistra šokiui. Prisimenu, kaip aš pati atsiradau ten, kur esu dabar, kaip kai kurie kiti buvo Vitos paskatinti užsiimti tuo, kuo užsiima.
Ir ilgu ilgu tos gyvybės.
Ir tiek padėkos viduj!
Interviu ištraukos iš Anastasijos Dichtiar-Griškevič magistro darbo „Choreografo misija, kaip šiuolaikinio šokio kūrįjų santykių su auditorija kūrimo ir vystymo priemonė“ (2015, Vilniaus dailės akademija).