Lietuvos šokis užsienio rinkose – lygiavertis žaidėjas ar brangus vidutiniokas?
2015-12-29 Monika Jašinskaitė
Šiais metais Lietuvos šokis buvo gausiai pristatomas užsienio scenose. 7 šokio organizacijos 10 spektaklių iš Lietuvos („Mozaika“, „Contemporary?“, „ID: D&G“, „Pasaulio sutvėrimas“, „Baltoji lopšinė“, „Sibilė“, „Monstras“, „Padaryk iš manęs jungiklį“, „Kelionė namo“, „Dior in Moscow“) 48 kartus parodė 14-oje valstybių. Spektakliai „Mozaika“ ir „Contemporary?“ taip pat buvo pristatyti didžiausiame pasaulyje Edinburgo „Fringe“ festivalyje. Pasak Lietuvos šokio informacijos centro, šiais metais specialiai pasižiūrėti Lietuvos šokio į Vilnių iš įvairių šalių atvyko mažiausiai 25 skirtingų šokio festivalių ar scenų prodiuseriai, vadybininkai, choreografai, atstovavę 16 šalių. Atsižvelgiant į tai, kaip sudėtinga prisikviesti šiuos žmones, tai ypatingas pasiekimas, jau duodantis vaisių dabar, o kitąmet Lietuvos šokėjams žadantis gastroles Airijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Kinijoje, Švedijoje, Bulgarijoje, Albanijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Italijoje, ir t.t. Kuo Lietuvos kultūrai svarbus šokio eksportas, kokias galimybes ir sistemos trūkumus tai atveria, kalbamės su Menų spaustuvės tarptautinių projektų koordinatore Gintare Masteikaite ir Lietuvos šokio informacijos centro (toliau LŠIC) direktoriumi Audroniu Imbrasu.
– Koks yra LŠIC vaidmuo pristatant Lietuvos šokį užsienyje?
A. Imbrasas: LŠIC savo iniciatyva, užsienio partnerių ar Lietuvos kultūros atašė kitose šalyse prašymu, skleidžia sukurtų darbų įrašus, rodo, aiškina, pristato mūsų šokio menininkų darbus užsienio partneriams. Šiuo metu pats LŠIC neprodiusuoja naujų šokio kūrinių ir tiesiogiai neatstovauja jokios trupės ar choreografo interesams kultūros eksporte. Mūsų tikslas bendresnis – dedame pastangas, kad Lietuvos šokio organizacijų sukurtieji darbai būtų rodomi kuo dažniau, taip pat ir užsienio rinkose. Tačiau tai nereiškia, kad mes visus šiuos veiksmus visada atliekame patys iki galo – kalbamės su kūrėjais ar su užsienio partneriais, siūlome siųsti ar sukurti vienokį ar kitokį darbą, kartais tik padrąsiname kūrėjus ar pasiūlome užmegzti ryšį su tuo ar kitu partneriu kažkurioje šalyje. Dalyvaujame įvairiuose tarptautiniuose šokio ar scenos menų tinkluose, kuriuose, kiek leidžia jėgos ir Lietuvos kultūros realybė, skleidžiame vaizdinę ir žodinę informaciją apie mūsų šalies šokį. Tik kai kurias platesnes Lietuvos šokio vitrinas ar pristatymus vykdome patys – pvz., festivaliuose Berlyne bei „Naujajame Baltijos šokyje“.
G. Masteikaitė: LŠIC kasmet leidžia DVD diską su visų šokio trupių visų spektaklių vaizdo medžiaga. Prodiuseriams nebūtina kontaktuoti su šokio trupėmis individualiai, kad tą medžiagą susirinktų. Tai tarptautinėje scenos menų rinkoje įprastas, patogus įrankis, kuris suteikia galimybę pažiūrėti įvairių Lietuvos šokio kūrėjų darbus ar susipažinti su bendra Lietuvos šokio panorama.
– Kaip manote, kas lėmė šiemet įvykusį Lietuvos šokio proveržį į užsienyje?
A. Imbrasas: Dvidešmt metų stengėmės, kad šiuolaikinio šokio gyvenimas Lietuvoje aktyvėtų, kad Lietuvos kūrėjų spektaklius galėtų pamatyti ne tik mūsų pačių, bet ir užsienio publika. Daugelį metų siuntėme spektaklių įrašų nuorodas ir palaikėme kontaktus su festivalių organizatoriais, dalyvavome tuose ar kituose tinkluose. Tačiau pastarųjų poros metų akivaizdžiai teigiamą rezultatą lėmė ne tik LŠIC veikla, bet – visų pirma – išaugusi pačių spektaklių kokybė, taip pat gerokai stiprėjantis šalies šokio subjektų vadybinis potencialas ir aktyvumas.
G. Masteikaitė: Reikia pripažinti, kad šiandien Lietuva nebėra ta šalis, kuri kaip dar nepažįntas geopolitikos subjektas domintų Europos ar Amerikos šokio prodiuserius, kaip tai buvo praeito amžiaus dešimtajame dešitmetyje, vos atsidarius sienoms. Todėl smagu, kad mūsų šalis yra pažengusi ir savo kultūriniu lygiu, ir menine produkcija – Lietuvoje jau atsiranda darbai, kurie įdomūs užsienio festivalių organizatoriams. Džiaugiuosi, kad tarptautinėje šokio rinkoje jau esame lygiaverčiai žaidėjai, galime konkuruoti su visų kitų Europos valstybių spektakliais. Tačiau tai išsivystė ne per vienerius metus.
Čia reikėtų paminėti ir tinklaveikos (angl. networking) svarbą – daug metų, pvz., tarptautinėje šokio mugėje Diuselforfe, pastaraisiais metais ir scenos menų mugėje CINARS Monrealyje ar Kinijoje buvo nuosekliai pristatomas Lietuvos šokis, mezgamos pažintys, palaikomi nuolatiniai ryšiai su užsienio institucijomis ir festivalių rengėjais. 2016 m. Lietuvos šokį numatome pristatyti tarptautinėje scenos menų mugėje ir konferencijoje APAP Niujorke, taip pat minėtose šokio ir scenos menų mugėse Diuseldorfe ir Monrealyje – visa tai stiprina tarptautinius ryšius. Žinoma, dalyvavimas tokiuose renginiuose savaime neužtikrina mūsų kūrėjų darbų sklaidos užsienio festivaliuose. Tačiau dalyvavimas mugėse stiprina partnerystės ryšius ir didina Lietuvos šokio ekpsorto galimybes. Ilgametės bendradarbiavimo patirtys užtikrina pasitikėjimą. Per dvidešimt veiklos metų LŠIC tarptautinėje šokio rinkoje įgavo patikimos organizacijos statusą.
– O kas lemia, kad vieni kūrėjai su savo darbais kviečiami į užsienį, o kiti – ne?
A. Imbrasas: Pirmiausia ir pagrindinė prielaida – tų darbų kokybė ir aktualumas. LŠIC gauna įvairių užklausimų – kartais siunčiame visą metinį Lietuvos šokio rinkinį, kartais – keletą spektaklių, atitinkančių užklausą. Pasirinkimą daugiausia įtakoja kviečiančiųjų organizacijų meninis skonis, finansiniai ištekliai, geopolitinė padėtis, kultūros tendencijos ir kontekstas toje šalyje, rečiau – įvairūs kiti interesai, kartais – atsitiktinumas. Svarbus šokio kokybės bei paties spektaklio idėjų lygis, kas dabar Lietuvoje akivaizdžiai pakilę. Reikia turėti omenyje, kad pasaulis labai įvairus, kiekvienoje vietoje veikia skirtinga logika – festivaliai ar šokio scenos Prancūzijoje ieško vienų dalykų, Lenkijoje – kitų, Kinijoje – trečių. Tai, kas vyksta Lietuvos šokio scenoje, imponuoja, tarkime, ukrainiečiams, baltarusams ar kinams, tačiau to, kas galėtų nustebinti prancūzus ar belgus, pas mus beveik neatsiranda.
G. Masteikaitė: Taip pat yra tam tikri nišiniai produktai. Pavyzdžiui, akivaizdi niša yra spektakliai vaikams nuo 0 iki 3 metų. Tokios produkcijos visame pasaulyje yra labai mažai ir kiekvienas geras spektaklis turi didžiulę paklausą. Šokio teatrai „Padi Dapi Fish“ ir „Dansema“ yra tos trupės, kurios šią nišą gali puikiai užpildyti ir jau užpildo. Jų sukurti spektakliai yra aukšto meninio lygio ir konkurencingi tarptautinėje rinkoje.
– Kuo šokio produkcijos eksportas yra naudingas ir pačiai šokio industrijai, ir valstybei?
G. Masteikaitė: Visų pirma į užsienį išvežami šokio darbai reprezentuoja Lietuvą, formuoja jos įvaizdį, pristato šalies kultūrą. Visų antra, gastrolės užsienyje plečia pačių menininkų akiratį – jie išvažiuoja, pamato, susipažįsta, gauna naujų įspūdžių – nelieka užsidarę vietinėje bendruomenėje, užmezga naujus ryšius. Trečia, kultūros eksportas veikia kaip investicija, kuri grįžta kitose ekonominėse srityse.
A. Imbrasas: Į kultūros eksportą investuoja daugelis valstybių (kiek stebiu jas – ten nenaudojama „rėmimo“ sąvoka, nes tai yra investicijos). Tose valstybėse kultūros eksportas ko-finansuojamas, tikintis naudos ir kitose srityse. Ekonomine prasme tai akvaizdžiai apsimoka: pvz, skiriant, 1500 eurų 5 žmonių kelionei, jei mokama savo šalies kelionių agentūrai arba avialinijoms – dalis skirtųjų lėšų ir lieka savojoje ekonomikoje, o trupės parsivežamas atlygis (honoraro ar bet kokia kitokia forma) yra papildomos nacionalinės ekonomikos pajamos. Jau nekalbant apie tai, kad tos investicijos grįžta per turizmo sektorių ar šalies reputacijos augimą. Taip skaičiuojama daugelyje šalių, bet Lietuvoje tai kol kas nėra taip traktuojama.
Lietuvoje yra nedidelė šokio rinka – darbai parodomi nebent Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, kartais viename ar kitame mažesniame mieste. Kaip žinia, menine prasme spektakliai subręsta juos rodant dešimtą ar penkioliktą kartą, tad vaizdžiai galima pasakyti, kad daugelis darbų Lietuvoje neišgyvena net vaikystės. Galimybė rodyti darbus užsienyje, be kita ko, praplečia vietinę rinką, todėl visos valstybės suinteresuotos sukurti sąlygas rodyti savo kūrėjų darbus svečiuose kraštuose.
– Kaip manote, gal trūksta ir pačių menininkų iniciatyvos, kad bendradarbiavimo su užsienio organizacijomis būtų daugiau?
A. Imbrasas: Man keista, kad lietuviai kažko laukia, tikisi stebukladarių vadybininkų arba prodiuserių, kurie juos ims ir išsiųs į užsienį. Sakykime, viena puikių galimybių įgyti tarptautinės patirties ir įsijungti į tarptautinius tinklus yra užsienio rezidencijos, po kurias kursuoja estų ir lenkų šokėjai, bet mūsiškiai jomis nesinaudoja. Ne visos pilnai padengia rezidavimo išlaidas, bet yra įvairiausių galimybių – nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių trukmės, nuo tik dalinai finansuojančių atvykimo kaštus iki pilnai išlaikančių. Tuo tarpu kontaktai su tenykštėmis šokio rinkomis būna garantuoti.
G. Masteikaitė: Mūsų menininkai nesupranta tinklų užmezgimo, kontaktų svarbos. Jaunoji karta, tik pradedanti žaisti šiame lauke, po truputį tai įvertina. Nors yra ir išimčių, bet vyresnieji sėdi ir laukia, kol iš dangaus nusileis puikus pasiūlymas. Retas pristato savo darbus atviriems festivalių konkursams (angl. open call), kur siūlyti spektaklius kviečiami visi. Atrodo, kad Lietuvoje visi menininkai laukia vadybininkų, tačiau niekas nenori imtis savo paties vadybos. Užsienyje tai daro visi šiuolaikinio šokio šokėjai, bent jau pačioje karjeros pradžioje, kol gauna pirmuosius svarius finansavimus.
– Galbūt taip yra todėl, kad menininkai nenori daryti to, kur jie nesijaučia tvirtai, profesionaliai?
G. Masteikaitė: Vadyba yra praktikos dalykas. Daugelyje valstybių jaunieji menininkai, kurie užsiima savo pačių vadyba, nebaigia jokių vadybos ar administravimo kursų. Jie ima ir daro, bando, ir klysta. Galų gale mes visi, turintys daugiau patirties su meno projektais, atsakome į visų klausimus, priimame ir patariame. Mūsų durys yra atviros – ateini su klausimu, išeisi su atsakymu. Šiuo metu agentūra „Artscape“ vykdo paraiškų rašymo mokymus, visi kas norėjo, galėjo juose dalyvauti.
– Kokios problemos kyla tada, kai jau sukurtą spektaklį norima parodyti užsienyje?
A. Imbrasas: Viena pagrindinių problemų – Lietuvos kultūros politika ir neracionalūs jos sprendimai. Daugelis valstybių turi logiškai suformuluotus, racionalius kultūros eksporto mechanizmus. Pavyzdžiui, jei trupė kviečiama į festivalį, kuris moka honorarą, ji paprastai gauna bent jau paramą kelionei, priklausomai nuo kviečiančios šalies – apgyvendinimui ar dienpinigiams. Pas mus aiškiai apibrėžtų taisyklių nėra, į užsienį vykstančias trupes anksčiau Kultūros rėmimo fondas, dabar Lietuvos kultūros taryba finansuoja savotišku loterijos principu. Prieš keliolika metų patyrėm kuriozišką atvejį, kai Airos Naginevičiūtės spektaklį „Processus“ kvietė į vieną prestižiškiausių vietų – J. F. Kennedy‘o scenos menų centrą Vašingtone, tačiau pasirodymas neįvyko, nes po visų sprendimų paaiškėjo, kad Kultūros rėmimo fondas šiai kelionei paskyrė beveik visą to rato šokiui skirtą kvotą, bet tai tebuvo tik geras trečdalis visos reikalingos sumos, o ir pats sprendimas buvo priimtas per vėlai – amerikiečiai pasikvietė trupę iš kitos šalies. Naujausias toks keistas sprendimas šiomis dienomis – Lietuvos kultūros taryba neskyrė paramos šokio teatro „Low Air“ spektaklio „Feel-Link“ viešnagei aštuoniose Prancūzijos scenose, nors tai gal pirmas kartas, kai spektaklį iš Lietuvos ne vienetiniam pasirodymui festivalyje, bet serijai spektaklių pakvietė bene stipriausia pasaulio šokio rinka... Kitos problemos – kiekvieną spektaklio pristatymą dera pritaikyti konkrečiam kontekstui – vieni dalykai akcentuotini kokioje Baltarusijoje, visiškai kiti – Vokietijoje. Verta adaptuoti ir spektaklių aprašus, o kartais – šiek tiek net ir pačius spektaklius.
– Kaip reikėtų suprasti produkto pardavimą, kai jam parodyti reikalingas papildomas finansavimas?
A. Imbrasas: Festivaliai dažniausiai perka produktus, padengdami tik dalį, o ne visus atsivežimo kaštus. Todėl daugelis valstybių taiko kultūros eksporto politiką. Kai valstybė neužtikrina dalinio finansavimo meno kūrinių pristatymui, vidutiniška lietuviška produkcija tampa neracionaliai brangesnė už kitų panašių šalių. Pavyzdžiui, Slovėnija ar Estija lengvai ir lanksčiai finansuoja savo kūrėjų darbų pristatymą užsienyje, tad užsienio festivalių organizatoriai labiau linkę rinktis slovėnišką ar estišką, o ne lietuvišką produkciją. Jei suvoksime, kad tikrieji talentai (Sabonis, Urmana ar Špokaitė) gimsta kartą per daugelį metų ir būna profesiškai aktyvūs konkrečiu apibrėžtu laikotarpiu, o ne tada, kai valstybėje teoriškai padaugėja finansų, tai – itin aktuali problema. Lietuva nemoka, nesugeba išnaudoti savo kūrybinių galių, savo prigimtinio potencialo ir taip pralaimi tarptautinę konkurenciją net tais atvejas, kai teoriškai turėtų laimėti.
– Ar vis dėlto visos eksporto problemos susiveda į pinigus?
A. Imbrasas: Tikrai ne – pirmiausiai reikia, kad būtų ką eksportuoti. Bet, jei kalbame apie kutūros eksporto politiką, Lietuvoje ši sistema yra yra labai nelanksti, grįsta atsitiktiniais trumpalaikiais sprendimais, ir nesutvarkyta pagal analogiškas patirtis pasaulyje. Vakarų Europos šalyse festivaliai yra planuojami dviems ar net keliems metams į priekį. Kai gauname kvietimą, kviečiantieji nori žinoti mūsų galimybes, bet mes negalime pateikti atsakymų, nes Lietuvos finansavimo sistema ir jos cikliškumas visiškai prasilenkia su tarptautine praktika ir tai beveik nesikeičia visą dabartinės Lietuvos nepriklausomybės periodą. Susidaro įspūdis, kad subtiliai siekiama, jog pilnaverčiuose tarptautiniuose kultūros mainuose, ypač – su Vakarais, Lietuva negalėtų dalyvauti.
– Kodėl manote, kad nustatyti kultūros eksporto gaires reikėtų dabar?
G. Masteikaitė: Lietuvos šokis užsienyje turi daug galimybių – yra kontaktų bazė, yra daug dirbančių žmonių, yra puikūs šokio produktai. Negalime sustoti. Šiuo metu atsiveria užsienio rinkos. Seniau buvo kviečiami vienetai, buvo sunku pristatyti Lietuvos šokį užsienio aikštelėse, o dabar kūrėjai, turintys tarptautinėje rinkoje konkurencingą produktą, turi lygias galimybes kaip ir kitų šalių menininkai. Jie norime žaisti lygiavertiškai, privalome turėti tokias pat pastatymų, vietinės sklaidos, užsienio eksporto ir kt. finansavimo sąlygas, kurias turi ekonomiškai stabilios Europos valstybės.
A.Imbrasas: Greta Lietuvoje jau kuriančių choreografų kalasi ir labai įdomūs choreografijos talentų pumpurai M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje, įvairiose užsienio šalyse (pvz., Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje, Olandijoje, Suomijoje) įdomiai ir rezultatyviai reiškiasi prieš keletą metų iš Lietuvos dėl tų ar kitų priežasčių išvažiavę šokio kūrėjai. Mums, kaip šios sferos profesionalams, atrodo, kad nevertėtų praleisti šio srauto potencialo, turėtume panaudoti jį ir vietiniam kultūros vyksmui ir rezultatyviam eksportui.