Nieko, mes visi tokie
2016-12-08 Silvija Čižaitė-Rudokienė
Indų mitai pasakoja, jog iš Praamžio Brahma kaktos lyg pykčio ugnis išsiveržė Rudra, kuriame įsikūnijo visos griaunančios jėgos ir pačios baisiausios ir grėsmingiausios dievų sąvybės. Jam buvo pavesta valdyti žvėris. Su savimi jis visada turėdavo neatskiriamus atributus – juodą lanką ir strėles. Strėlės buvo kupinos nuodų, kurie galėdavo nužudyti tiek žvėrį, tiek žmogų, užleisti ligas, prišaukti nelaimes. „Jis visur esantis. <...> Jis siunčia žmonėms ligas ir kerus gyvuliams, bet jis yra ir didysis gydytojas, gailestingas tiems, kurie maldauja jo pasigailėjimo. Todėl žmonės paskui vadino jį Šyva, tai reiškia Maloningasis (1).“ Taip gimė teisingumas, savyje talpinantis ne tik banalų gėrį, tačiau tamsos bei šviesos pusiausvyrą.
Nuotraukų autorius: Benas Navanglauskas
Šokio spektaklis „B ir B dialogas“ kaip ir pačios B ir B turbūt negimė iš pykčio ir netgi ne iš Praamžio kaktos. Bet turbūt sunku suabejoti, jog kūrinys atsirado dėl nežinojimo arba, kitaip tariant, dėl noro pažinti ir ieškoti. Jaunųjų kūrėjų Gretos Grinevičiūtės ir Agnietės Lisičkinaitė bei dramaturgės Sigitos Ivaškaitės darbas, mano nuomone, netelpa į vieno vakaro premjeros rėmus. Tiesą sakant net nežinau, ką galėtume laikyti „B ir B dialogo“ premjera – ar jų pasirodymą „Baltic Pride“ parade, ar prie pasimetusios protestuotojų minios ties Rusų dramos teatro durimis, o gal vis socialinio tinklo naujienų srautą pildžiusias vaizdo žinutes.
Manau būtent tai ir yra B ir B įdomioji pusė. Ne tai, ką sukūrė vieną vakarą Menų spaustuvės scenoje, bet tai, kaip merginos apsiėmė iliustruoti ir atskleisti socialiai jautrius savosios kartos ieškojimus. Nors ir prisidengusos susikurtomis kaukėmis, tačiau tokiu pasirinktu būdu prabylančios apie savosios kartos realijas (nes argi mes kiekvienas nepasidailinam savosios kaukės kaskart praverdami namų duris). Pasirinkusios binarinę poziciją – jaunos ir vyresnės kartos santykius, amžinąjį „vakar“ ir „rytoj“ disputo lauką, kurio srovei atsipndėti scenoje pasakojamos vartotojų visuomenėje „išnykstančių“ specialybių istorijos: batsiuvys, baldų apvilkėjas, rankomis gaminamų saldainių parduotuvės savininkai. Cituodamos ir mums pateikdamos video vaizdus, kuriuos atrado ir įamžino viešėdamos Didžiojoje Britanijoje, kūrėjos prabyla apie kompleksinį laiko suvokimą – keičiasi ne laikas, keičiamės tik mes. Ir, nors temos aktualios dabar nemenkam šiuolaikinių kūrėjų būriui, svarstymai neapsiriboja patetiškomis išvadomis apie gebėjimą (arba negebėgimą) gyventi šiandienoje.
Atvira šokio spektaklio struktūra kiekvienam leidžia pasirinkti savuosius sprendimus. Aš šiuo atveju linkčiau prie amžinosios cikliškos mito pasaulėjautos ir merginų trio pasirinkto sprendimo – mes augame, bręstame, senstame, kartų konfliktas banalus neišvengiamas gyvenimo atributas, tačiau būtent būtis/egzistencija/pasaulis/laikas (vadinkite kiekvienas sau artimesniu vardu) ir nėra pavaldus laiko/pokyčio srovei. Iš esmės pasaulio būties konceptas nesikeičia, jis netampa greitesnis ar lėtesnis dėl pasirinkto mūsų gyvenimo būdo ar tempo, o laiko reliatyvumas egzistuoja tik žmogui.
Be visų filosofavimų, prisidengus saviironijos kauke, kuri žinoma, atpalaiduoja, ne taip įpareigoja ir leidžia kalbėti drąsiau, lyg prieš tai išgėrus gerą taurę vyno, B ir B nelieka nuošaly lietuviškosios kasdienybės.
Kol atvykome iki premjeros Menų spaustuvės Juodojoje salėje, galėjome stebėti, kaip perukais nudailintos blondinės savajame disputo lauke nepamiršta vienaip ar kitaip paminėti, kad ir Žaliojo tiltų skulptūrų ar (vis dar?) garsiosios ir iki kaulų smegenų nuvalkiotos arkos Vilniuje. Kažkur savyje vienydamos užsienio istorijas ir lietuviškąją kasdienybę, rodos, atlikėjos po truputėlį mus veda išvados link. Apie galimai pasikeitusią vietą, pasikeitusius žmones, pasiekeitusį laikotarpį, bet visgi visus vienijantį egzistencijos susikirtimo tašką, kuriame identitetas formuojamas atminties dėka. O juk nieko nėra nepastoviau ir subjektyviau už atmintį. Todėl mums atrodo pasikeitusios vietos, pasikeitę veidai, pasikeitę žmonės, pasikeitęs pasaulis. Ir, jei vienas pagridninių leitmotyvų spektaklyje skamba apie tai, kaip pasikeičia žmogus, o ne pasaulis, aš manau galėtume tai papildyti dar vienu elemenetariu punktu. Mes niekada nieko nesugebame atsiminti subjektyviai. Atminčiai subjektyvumas negalioja, todėl viską matome kaskart kitaip. Arba taip, kaip norėtume matyti, kad ir per baltų perukų ir pilkų kostiumėlių bei sporbačių veidrodį.
Tad šokio spektaklį krėtusios kaip rimtą pokštą, prisidengusios perukais, raudonais lūpdažiais ir vaizdo kameromis, drąsiau besijausdamos už alter ego ironijos kaukės, merginos nesukūrė kažkokios sprogstančios vieno vakaro premjeros/sensacijos. Jos pradėjo įdomų meninių paieškų kelią, kurio negalime apibrėžti vienkartiniu premjeros įvykiu. Šiuo atveju nenumaldomas ir postmodernistų išmylėtas kontekstas yra būtinasis ir jų kūrinį užvaldęs rodiklis. Nežinau, kur link jos keliaus toliau, bet manau, kad keliaus ir galbūt šokdins ne tik traukinių stoties lankytojus. Juk visai nesvarbu, kiek kartų imtumeisi svarstyti savąją egzistenciją nūdienos pasaulyje, nes tai, kaip ir „išminties meilė“, turbūt neišsemiama tema. Kol bus žmonių, kol bus kuriančių žmonių, tol jie vienaip ar kitaip kurs apie save.
Taigi, sumasumarum, jeigu jau einate žiūrėti B ir B premjeros, derėtų nepamiršti, jog čia kaip ir su mitiškuoju Šiva, nėra vienos geros ar blogos pusės. Yra tai, ką pasiryžti pamatyti, o gal dar ir jungtis į diskusiją. (Beje, diskusija su žiūrovu matyt ne be reikalo dabar Lietuvos performatyviųjų menų pasaulyje ima užimti vis svarbesnes gretas. Šokėjos taip pat po premjeros kvietė pasisėdėti teatro kavinėje.) Pasakymas, jog diskusijose gimsta tiesa, šiandien skamba banaliai. Ypač kai dažniausiai kiekvienas nešiojamės ne po vieną (ir žinomą galutinę, vienintelę ir teisingą) tiesą. Galbūt spektaklyje galime pasiskaičiuoti savąsias tiesas. Juk kažkada Bertoldas Brechtas viename iš savo eilėraščių rašė:
„Aš sakau: jie savotiško kvapo žvėrys./Ir pridedu: nieko, aš irgi toks.“ O aš tegaliu paantrinti, jog mes visi tokie, tą B ir B dialogas tik dar kartą atskleidė. Truputį savotiški, truputį žvėrys, besižavintys mistika, greitai užmirštantys. Ir taip toliau.
(1) E. Tiomkias, V. Eramanas. Senovės Indijos mitai. Vilnius. Mintis, 1989, p 15.
„Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.