Kaip išrengti žiūrovo sąmonę
2016-05-30 Aušra Kaminskaitė
Ispanų choreografo Pere Fauros lecture performance‘ui artimas spektaklis „Striptizas“ festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ nebuvo laikomas vienu favoritų, tačiau jo temos aktualumo ir reikšmės nuneigti negalima. P. Fauros keliami klausimai galėtų padėti suvokti, kodėl scenoje būna nemalonu matyti tam tikrus dalykus, kodėl atsiranda žmonių, vis dar pasisakančių prieš nuogo kūno ekspoziciją spektakliuose. Priežastis gali būti paprasta – daugybė žmonių nemato jokio skirtumo tarp fizinio/materialaus atlikėjo kūno ir scenoje pristatomo semantinio kūno.
„Striptizas“, kaip ir galima tikėtis, nėra nei tikras striptizas, nei spektaklis apie striptizą. Ir, ko gero, net ne apie šokį bendrąja prasme, nors pats P. Faura tvirtino būtent tai. Pirmiausia tai spektaklis apie žiūrovą ir jo percepciją, stebint scenos menų reiškinius. Kokius poreikius tikisi patenkinti žmogus, eidamas į spektaklį? Ką jis mato stebėdamas scenoje veikiantį kūną? Kur yra riba tarp meno kūrinio ir ekshibicionizmo? Įdomu tai, kad atsakinėdamas į pastarąjį klausimą P. Faura nuima visą atsakomybę nuo kūrėjo ir perduoda ją žiūrovui.
Spektaklio pradžioje P. Faura reprezentuoja striptizą cituodamas Demi Moore šokį Andrew Bergmano filme „Striptizas“. Ši citata įvairiomis formomis spektaklyje kartojama keletą kartų, taip vykdant savotišką tyrimą, kurio objektas – susirinkusi publika. Likusią spektaklio dalį sudaro P. Faura’os „paskaita“ žiūrovams, kurioje jis, remdamasis profesionalių teoretikų įžvalgomis apie striptizo judesių semiotiką, ironiškai polemizuoja su populiariąja striptizo samprata. Paskaitą užbaigia vaizdo medžiaga, kurioje P. Faura klausia žmonių, ką jie stebi ir ką mato susidūrę su subjektu scenoje. Iškart pateikiamas atsakymas – ekrane pasirodo vaizdo medžiaga, kurioje užfiksuotos to vakaro žiūrovų reakcijos į P. Fauros šokį spektaklio pradžioje. Taip „Striptizas“ tampa čia pat vietoje vykdomu tyrimu, kurio metu žiūrovai palaipsniui perima tyrėjų, stebinčiųjų ir tyrimo objektų pozicijas. Tapti tyrimo objektu žiūrovai gali ir savo valia – P. Fauros spektaklis skatina kvestionuoti savo paties santykį su scenoje matomu subjektu. Tik tam svarbu prisiminti savo patirtis kituose spektakliuose, nes „Striptize“ P. Fauros ironija užgožia bet kokį seksualumą.
Itin įdomi „Striptize“ paties veikiančiojo pozicija. Kartais jis sėkmingai demonstruoja savo pranašumą publikos atžvilgiu, prisistatydamas kaip praktiškai ir teoriškai į savo temą puikiai įsigilinęs žmogus. Tačiau kartais žiūrovai taip pat gali pasijausti pranašesni – tokią situaciją kuria nekvestionuojamas dėstytojo pasitikėjimas savimi ir rimtas striptizo analizės turinys bei tonas. Žinoma, pastarasis reiškinys yra savotiška kritika ir teoretikų atžvilgiu – teoretikų, kurie neretai siekia kiekvienam judesiui priskirti istoriškai ar socialiai susiklosčiusią semiotinę reikšmę. Ir šioje situacijoje P. Faura tampa jau žiūrovų partneriu „kovoje“ su nesuvokiamomis sąvokomis ir „pranašesniais“ mokslininkais.
Į akis krinta tai, kad Faura absoliučiai nekalba apie kūrėjo/atlikėjo poziciją bei tikslus pristatant savo kūną scenoje. Svarstant apie šį lecture performance primenantį spektaklį galima pamanyti, jog, anot ispanų choreografo, patys žiūrovai paverčia šokį ekshibicionizmu, neigdami meninę kūrinio reiškmę. Tačiau kodėl patys menininkai kartais renkasi raišką, dirginančią vujaristinius žiūrovo poreikius? Raiška čia – ne vizualus pateikimas, bet atlikėjo intencija ir energija, naudojamasis ja kūrėjas siekia priartėti prie žiūrovo. Tyrimui/spektakliui atlikti pasirinktas striptizo žanras, kuris, kokią reiškmę ar istoriją beturėtų, šiais laikais pristatomas kaip aistrų žadinimo įrankis. Kita vertus, filmo „Striptizas“ ištraukoje akivaizdu, kad D. Moore šokis striptizo klubo žiūrovams pradeda atrodyti ne kaip paprastas nusirenginėjimas, o kaip kažkas nežemiško ir žadinančio tokį katarsį, kokį sukelti siekia meno kūriniai. Tai įrodo, kad atlikėjai yra pajėgūs valdyti žiūrovo reakciją, nepaisant to, kokių tikslų ir norų vedinas žmogus ateina stebėti pasirodymo.
Remdamasis striptizo pavyzdžiais, P. Faura kvestionuoja seksualinius instinktus sužadinančius judesius, tačiau nesureikšmina nuogo kūno. Nuogas kūnas jau seniai neturėtų nei stebinti, nei erzinti, nei kelti nepatogumo jausmą, tačiau net ir festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ metu ne kartą teko išgirsti klausimą – „Kam reikia nuogybių?“ Nuogas kūnas neretai tapatinamas su keiksmažodžiais ar agresijos imitacija scenoje, „kultūros šventovėje“, čia tokių dalykų rodyti nederėtų. Taip mąstančių žmonių kategorija, ko gero, yra pati tikslingiausia „Striptizo“ auditorija. Tik kažin, ar tiems žmonėms kils noras lankytis spektaklyje tokiu pavadinimu. „Striptizas“ praktiškai pateikia tokios situacijos paaiškinimą – žiūrovas, kaip minėta pradžioje, neatskiria asmenybės nuo atlikėjo, tapatindamas semantinį ir materialųjį atlikėjo kūnus. Suvokdamas apsinuoginimą kaip ekshibicioniztinį aktą žiūrovas be abejo jaučiasi nejaukiai dėl socialinių, religinių ar kitokių įsitikinimų, nes paprastai nuogas kūnas tapatinamas su gėdos jausmu. Tačiau net ir krikščionybės kontekste norėtųsi ginčytis – juk Adomas su Ieva nuogumo pradėjo gėdytis tik patys padarę nuodėmę, o iki tol jų nuogumas buvo Rojaus, absoliučios harmonijos dalis.
„Striptizas“ galėtų tapti atsaku ir kritika vis dar kartojantiems frazę „scenoje neturėtų būti ...“. Po P. Fauros meninės paskaitos verta paželgti į savo sąmonę ir pamąstyti – ar iš tiesų atlikėjas rodo tai, ką aš matau, ir ar jis siekia, kad suprasčiau būtent tai, ką suprantu? Greičiausiai ne, nors paradoksalu, būtent „Striptize“ choreografas visiškai tiesiogiai pareiškia savo poziciją ir, panašu, bando ne tik kelti klausimus, bet ir pateikti teisingus atsakymus.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
„Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas