Žiaurumo galia
2014-05-14 Silvija Čižaitė-Rudokienė
Tikroviškai apverstame pasaulyje tiesa tampa melu.
Guy Debord
Žmogaus kūnas kaip artefaktas, priemonė, mėsos gabalas, metamas į kovą. Vardan ko? Išties, ukrainiečių trupės „TranzLaboratorium“ kūrinys „Galimybės žiaurumas“ yra kupinas suvokimo ir pateikimo paradoksų, kurie žiūrovą, dalyvį ištinka per kelis kartus, kadangi spektakliui/instaliacijai ruošiamasi metaforinėmis pakopomis. Pirmiausia, apraše teigiama, jog tai Antoninui Artaud dedikuotas kūrinys. Tam pačiam žiaurumo teatro kūrėjui ir idėjų puoselėtojui, tad, rodos, pavadinimas „Galimybės žiaurumas“ pradeda įgyti epitafijos prasmę. Antra, prieš patenkant į šokio spektaklį, kiekvienas gauna instrukciją, ką žiūrovas gali daryti, autorių vadinamos „instaliacijos“ metu: laisvai judėti erdvėje, junginėti šviesas, klausytis muzikos, žaisti su žibintuvėliais, galų gale, palikti veiksmo vietą pagal savo įgeidžius. Taigi, mentaliai ir fiziškai pasiruošę einame susitikti su galimybių žiaurumu. Čia su juo ir susiduriame.
Laukiant, koks atrodys šokio spektaklis, susikuriami ir puoselėjami skirtingi įvaizdžiai. Man asmeniškai, visos dedikacijos bei tokie žodžiai, jog „TranzLaboratorium“ nėra orientuota į pažangą ar ateitį, jiems įdomesnė praeitis“, dar net nepamačius spektaklio jį aptraukia dulkėmis ir kvepia kažkokiu intelektualiu hipsterizmu. Prisipažįstu, šįkart klydau. Labai. Ir, nežinia, ar patys kūrėjai teoriškam lygmenyje manipuliuoja tokiais kaip aš teoretikais, ar jų kūryba pasireiškia kaip itin (gal net mistiškai) jautrus tvarinys esamajam laikui. Ir, žinoma, trečia galimybė – A. Artaud idėjos buvo tokios vizionieriškos, kad tik dabar gali būti realizuotos suprantama raiška.
Žiaurumo galimybes kūrėjai išties atskleidė, tik visiškai ne savo kaip šokėjo ar menininko. Jie stebėtojus skatino vaikščioti plona socialinių normų riba, kuomet atsiradus galių skirtumui, staiga žmogiškumas transformuojasi, gali būti netgi pamirštamas, pereinama į laukinius galios santykius – mušu silpnesnį, nes galiu. Šokėjai, plikai nuskustomis galvomis, aprengti juodais/raudonais rūbais, išties tampa daiktais erdvėje, aplink kuriuos kiekvienas stebintis gautomis priemonėmis gali daryti ką nori. Šįkart iš mano atminties užkaborių iškyla Marinos Abramovič pavardė bei filmas „Eksperimentas“. Atsiradusi galių persvara žiūrovus skatina šviesti į akis, vos pajudėjus šokėjui, trukdyti jam praeiti. Pagalvoju, jei, pavyzdžiui, dar būtų duotas botagas, turbūt atsirastų ir tų, kurie pasinaudotų net ir šia suteikta galimybe. Taip, žiaurumu, slypinčiu žmonėse, manipuliuoja ne tiek patys šokėjai, kiek leidžia, kad savo žiaurumą atskleistų kiekvienas atėjęs žiūrovas. Kuomet menininkai pajuda ir nugula palei žiūrovų kojas, galios jausmas tik dar labiau sustiprėja, gal todėl kai kurie stebintieji pradeda klastingai šypsotis, trepsėti ir kitaip „gąsdinti“ bei kliudyti šokėjams praeiti.
Šio spektaklio/instaliacijos metu, nori to ar ne, nušvinta ir vis kartas nuo karto festivalio metu išlendanti idėja apie politinį kūną. Ar kūnas gali būti politiškas? O taip... Pagalvokime, ypač šiandien, kai esi Ukrainos menininkas, demonstruojantis kūrinį apie žiaurumą, keliantis klausimus bei pasvarstymus, kada žmogus gali tapti žiaurus, ką reiškia suteikta besąlygiška galia ir kodėl kūnas taip greitai priimamas ir suvokiamas kaip daiktas. Spektaklyje ar spektaklio anotracijoje nė vienu žodžiu neužsimenama apie tragiškus šiandienos įvykius Ukrainoje, bet natūralu, jog praktiškai kiekvienas apie tai susimąstome. Tarsi iš koncentracijos lagerių, nuskustomis galvomis šokėjai pasiduoda valdomi masės galios principams. Apšviečiant žibintuvėliais vis šmėkštelinti raudona spalva, priverčianti pašiurpti. Ir jokiais būdais neteigiu, jog kūrėjų tikslas buvo prabilti politiškai angažuotomis temomis, siekti sujaudinti ir meno dėka susimąstyti tam tikrais globaliais klausimais, tačiau nebūtina prisikalti genitalijas Raudonojoje aikštėje, kad savo kūryba socialiai ir politiškai sujaudintum stebinčiuosius. Mintyse nušvinta, rodos, utopinis žiaurumo teatro pradininko tikslas, juk išties, jei žiaurumą galėtume pergyventi tik meno, kūrybos priemonėmis ir šio atsisakyti realiame gyvenime, „TranzLaboratorium“ turbūt išspręstų daugelį savo šalies politinių problemų. Galbūt savanoriškai paaukodami savo kūnus, kad galėtų išsilieti kitų žiaurumas, apsaugotų visus kitus. Negalvokite, čia neapsiimu misticizmu, tiesiog svarstau, ar tik ne dėl to A. Artaud gali būti toks artimas šiandienos kūrėjams?
Visgi, kaip bebūtų, politinis kūnas skatino susimąstyti Lietuvos publiką, o be visą ko, dar išmėginti ir savo socialinio žiaurumo ribas. Pasirodymo pabaigoje, šokėjai išėjo, persirengė ir grįžo patys įsimaišydami į žiūrovų minią. Pasidarė nejauku, rodos, patys tapome stebimi. Kūrėjai atvėrė akis, pamatėme, jog „karalius nuogas“, galių persvaros neliko, patys galėjome susisukti į kampučius, kuomet tapome nebe valdančiais, o stebimais. Bet bent sužinojome savo metaforinio žiaurumo ribas.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos