Tas tikrasis cirkas: tarp kasdienybės ir stebuklo
2014-09-25 Laura Udrienė
„Naujojo cirko savaitgalis‘14“ turėjo vieną esminį ir jokiems viešųjų ryšių bei reklamos triukams neprilygstantį masalą – Lukiškių aukštėje savaitgaliui įsikūrusias tris spalvotas cirko palapines. Sakykite, ką norite, bet tokie retai ant Lietuvos žemės regimi dalykai virpina fantaziją. Net jeigu esate seniai išaugęs iš abrakadabra amžiaus ir manote, jog cirkas (toks, kokį pamenate iš vaikystės) pats savaime yra blogo skonio apraiška, – taigi, net ir tokiu atveju šie iki žmonijos ląstelienos branduolių atpažįstami archajiškos pramogos simboliai būtinai nors sekundei užkliudys jūsų minčių orbitą.
Lukiškių aikštę padabinusias palapines atsivežė suomių trupės „Cirko Aero“ artistas ir vienas jos meno vadovų Jani Nuutinenas savo kuriamai „Objektų cirko trilogijai“ – trims tą patį vakarą vienas paskui kitą vykstantiems monospektakliams trijose skirtingose palapinėse. „Tiesiog cirkas“, „Dar tikresnis cirkas“ ir „Tas tikrasis cirkas“ – pasirodymų pavadinimai, sąmonę nuteikiantys itin autentiškam cirko potyriui.
Nuo pat pradžių tapo aišku, jog viena esminių J. Nuutineno kuriamo cirko dalių – laukimas. Laukimas, kol įleis į pirmą palapinę, po to – laukimas, kol įleis į antrają, trečiąją... Organizatoriai šią XXI amžiaus žmogų ne juokais erzinenčią būseną oficialiai įvardino „socialiniu eksperimentu“, kurio tikslas savo teisingu paprastumu sukėlė nuoširdžią šypseną, – na, kad pagaliau turėtume galimybę iš širdies pabendrauti ar net užmegzti naujas pažintis! Buvo parūpintos ir kelios stalo žaidimų lentos, kad nenorintieji tuščiai laidyti liežuvio, galėtų socializuotis per kur kas patrauklesnę formą. Abejingi bet kuriai iš šių galimybių tuo tarpu tyliai kramsnojo čia pat sudėtus sausainius ir nekantriai stoviniavo, o kuo ilgiau stoviniavio, tuo labiau fantazavo apie tuoj tuoj prasidėsiantį cirko stebuklą. Beveik kaip vaikystėje laukdami Kalėdų…
Kad jau užsuminiau apie stebuklus... Taip, stebuklas – neabejotinai kiekvieno iš mūsų plačiai vartojama ir mėgiama sąvoka. Vis dėlto remdamasi kasdieniniais mane supančio pasaulio stebėjimais drįstu daryti prielaidą, jog tipinis šių dienų vakarietis netiki stebuklais. Supraskite teisingai, jis šiuo žodžiu labiau linkęs apibūdinti ne miglotos nežinomybės apsuptą potyrį, o tokius konkrečiai apčiuopiamus ir moksliškai paaiškinamus dalykus kaip, pavyzdžiui, bevielis internetas, dirbtinis apvaisinimas, genetiškai modifikuoti organzimai ir t.t. Šiandieninis stebuklas turi griežtas ribas – tai mūsų penki pojūčiai. Tik cirkas veikiausiai nebūtų cirkas, jei nemėgintų provokuoti ir šių...
„Ar tai, kad čia atėjote – tik paprasčiausias atsitiktinumas, o gal šis vakaras buvo įrašytas jūsų likime?“ – mįslingai tardamas žodžius pirmąjį pasirodymą pradėjo J. Nuutinenas ir netrukus privertė rimtai apsvarstyti šeštojo pojūčio egzistavimą. Įsivaizduokite, esate paprašomas sugalvoti sau brangaus žmogaus vardą ir po begalės įvairiausių, tarsi vienas su kitu nesusijusių magiškų ritalų iš prieš jus stovinčio mago išgirstate būtent tą patį vardą. Neįtikėtina?! Tikrai, jei pamiršime, jog tarpe Jums pasiūlyto stebuklingo gėrimo ragavimo ir žiūrėjimo į kaitrią žvakės liepsną, ant to paties mago duoto popieriaus blonknotėlio buvote paprašytas užrašyti savo mylimosios vardą – na, ir kas, kad tik sau ir kad niekam nerodėte… Be perdėtos vaidybos, efektingų pozų, prisidengdamas tik elegantiška laikysena, J. Nuutinenas meistriškai kūrė siurrealistinį pasakų pasaulį – kvepiantį vaikišku naivumu ir begaliniu pasaulio tikėjimu. Priešingai nei mano anksčiau matytuose iliuzionistų pasirodymuose, šiame nebuvo išskirtinio nepaprastas galias valdančio stebukladario, nes čia žiūrovai buvo kviečiami patys tapti kuriamos magijos bendraautoriais, o antikvariniais daikteliais apstatyta „Tiesiog cirko“ palapinė – nuo realybės efektyviai saugančiu gaubtu.
Tuo tarpu kitose palapinėse vykę pasirodymai nustebino J. Nuutineno transformacija – iš pasitempusio scenos mago jis virto į nusivylimų ir vienišumo iškankintą tiesiog žmogų. „Dar didesniame cirke“ tingiai išlindęs iš ant scenos pastatyto namelio ant ratų, jis rituališkai žaidė kasdienybės rutina, pakaitomis junginėdamas senas girgždančias lempas, vis keisdamas šešiasdešimtųjų patefono plokšteles ar po sceną vėžindamas makabriškai keistus prietaisus. Ir tik palaipsniui, tarsi bandydamas nubaidyti niekaip neapleidžiantį liūdesį, į pasirodymą įterpė tai, ką esame įprate vadinti cirku. Netradicinis žongliravimas kamuoliukais pasitelkiant seną kilimą šioje lėtumu ir savotišku nerangumu alsuojančioje plotmėje nuolatos laviravo tarp netikėtumo ir nuobodulio, o žiūrovų reakcijos – tarp aplodismentų ir žiovulio. Greta sėdintis nepažįstamasis net savikritiškai atsiduso: „Tik idiotas gali mokėti pinigus už tokį nejuokingą cirką.“
Keisti savadarbiai konstruktai ir liūliuojantis lėtumas persikėlė ir į trečiąją palapinę – „Tą tikrąjį cirką“, kur nerangumas kontrastingai pynėsi su precizišku judesių apskaičiavimu, o daiktai artisto rankose transformavosi į skirtingos paskirties objektus. Šešėlių ir šviesos žaismas, žongliravimas net po kelioliką kilogramų sveriančiais patrankų kamuoliais ar ilgų lazdų sukimas virš žiūrovų galvų toli gražu nepriminė tik nerūpestingai pramogai skirtų klasikinių cirko triukų. Priešingai, J. Nuutineno susitelkimas į jo kuriamą uždarą pasaulį šiuolaikiniame cirke gerai neapšilusiai Lietuvos publikai padovanojo visiškai kitą – naująjį – cirko suvokimą. Šis cirkas – tai subtilūs nuotaikų pustoniai ir teatrališkumas, gimstantis iš žmogaus egzistencijos apmąstymo ir tikrojo gyvenimo prasmės stebuklo. Tad nenuostabu, kad toks melancholiškai magiškas ir lėtas vakaras užsitęsė ir po paskutiniojo pasirodymo, – žiūrovai buvo pakviesti dalintis įspūdžiais ar tiesiog dar minutėlę jaukiai pasislėpti nuo realybės cirko palapinėje vykusios vakarienės metu.
Prieš baigdama pasakojimą, dar norėčiau atkreipti dėmesį į „Objektų cirko trilogijos“ nuotaiką kūrusią muziką – paties J. Nuutineno gyvai atliekamą akordeonu, leidžiamą iš patefono plokštelės, tiesiogiai transliuojamą iš radijo imtuvo ar žiūrovų akivaizdoje įrašomą į juostinę kasetę ir vėl perrašomą, bet visada aplipusią laiko dulkėmis ir mišrių patirčių nuotrupomis. Klausant šių šnypšiančių netolygių skambesių atmintyje atgimė Hermanno Hesses „Stepių vilke“ aprašytas herojaus Hario Halerio susitikimas su Mocartu. Mocartui per garsiakalbį užleidus radijo eteryje transliuojamą Hendelio kūrinį, Harį apėmė pasibjaurėjimas dievišką muziką sudarkiusiu aparato švargždimu. Į priekaištus Mocartas su šypsena atsakė: „<…>. Taigi atsikimškite ausis! Šitaip. O dabar girdite juk ne vien radijo išprievartautą Hendelį, kuris, nepaisant šio bjauraus pavidalo, vis dėlto dar tebėra dieviškas, – jūs girdite ir matote, gerbiamasis, kartu ir puikią viso gyvenimo alegoriją. Klausydamasis radijo, jūs girdite ir matote nuo amžių nykstančią kovą tarp idėjos ir jos pasireiškimo, tarp amžinybės ir laiko, tarp to, kas dieviška, ir to, kas žmogiška.“ Antrindama Mocartui, nuo savęs pridėčiau: Plačiai atmerkite akis, įtempktite ausis ir, visų svarbiausia, atverkite širdis, nes žiūrėdami J. Nuutineno kuriamą „Objektų cirko trilogiją“ savyje patiriate nors kartą metuose suaugusiems privalomą vidinę sumaištį tarp to, ką laikome savo kasdienybe, ir to, kas yra stebuklas.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos