Šokis žodžiu - ne[w]kritika
Aš tikrai myliu moteris. Ir aukštakulnius
2013-09-25 Akvilė Eglinskaitė
Tokia išvada peršasi po afrikietiško (ir ne tik) šokio cunamio rudeniškai drėgname Kaune. Nuo trečiadienio iki sekmadienio svečiavausi laikinąja tituluojamoje Lietuvos sostinėje, ir kaip viename televiziniame reportaže pristatė žavingoji „Kultūros“ laidos vedėja, – rudenį Kaunas tampa ir kultūros epicentru. Nepasiginčysi dėl tokių epitetų – prieš savaitę atidaryta Kauno tekstilės bienalė, tuoj tuoj startuos Kauno kino festivalis, o štai mane patraukė iš anksto prognozuotas Afrikos karštis ant šiuolaikinio šokio platformos.
Pavasarį kažkaip netyčia tarp gausybės bei įvairybės naujojo Baltijos šokio pristatomų apraiškų ir tendencijų akys užkliuvo už moteriškų aukštakulnių. O štai rudenį „afrikietiški“ aukštakulniai vėl kažkaip netikėtai įžūliai, provokuojančiai, o kartu patraukliai „badė akis ir mintis“ 23-iojo tarptautinio šokio festivalio viename pasirodyme.
Jei paliktume nuošalėje metaforas, tai galiu atvirai pareikšti, kad moteriškoji šokio siužetų linija festivalio programoje buvo įtaigesnė, paveikesnė, stebinanti ir laužanti stereotipus. Pradėsiu pati save įtarinėti feminizmu ar net seksualiniu binariškumu. Bet tikrai likau sužavėta festivalio moterų. Visų. Tų, su kuriomis kelias dienas dalinausi buitine erdve, tų, kurios jau kelerius metus organizuoja šokio pasaulio tendencijų pristatymus Kaune, tų, kurios kuria, šoka, rašo, žino, ką nori pasakyti ir netingi „krutinti klubų“.
Taigi pirmoji moteris – festivalio žvaigždė – XXI amžiaus tamsiaodė šokėja, turinti etninės Afrikos grupės Jaruba šaknis, dvigubą pilietybę (Senegalo ir Prancūzijos), vokietį vyrą ir begalinę aistrą šokti. Ji nemėgsta globalizacijos, bet dainuoja apie ją ir priverčia atsistoti pusę Kauno dramos teatro salės „krutinti klubų“. Beje, jai 69-eri. Ji tiesiog yra. Tokia, kokia yra. Epitetų galima surinkti bei prikurti begalę: modernaus Afrikos šokio stiliaus pradžių pradžia, Afrikos kultūros ambasadorė, šokio mokyklos Ecole de Sables įkūrėja ir visų be išimties, Lietuvoje šiemet pristačiusių Afrikos šokio platformą, mokytoja, patarėja, globėja, įkvėpėja. Būtent apie save ir savo poziciją pasaulyje Germaine Acogny pasakoja spektakliu „Sangook yaakaar“ ( Atsigręžiant į viltį).
Jant-BI šokio trupė/Germaine Acogny. "Songook Yaakaar" (chor. G.Acogny). Svetlanos Baturos nuotr.
Jant-BI šokio trupė/Germaine Acogny. "Songook Yaakaar" (chor. G.Acogny). Svetlanos Baturos nuotr.
Kaip bylojo programėlės aprašymas, G.Acogny šoka „už savo sužeistą Afriką ir gina ją džiaugsmu“. Lyg kokia afrikietiško šokio „Motina Teresė“. Šis sugretinimas nieko neturėtų užgauti, nes tas geros valios ambasadorės titulas jai tinka labiausiai. Ji kalba globalia ir visiems suprantama judesio kalba. Kalba apie tai, jog norint kažką pakeisti, pirmiausia reikia pradėti nuo savęs. Ir penktadienio popietę vykusiame susitikime su Afrikos naujausioms šokio apraiškoms atstovaujančiais kūrėjais, dominavo Germaine Acogny. Lyg koks Senegalo Leonidas Donskis – be pykčio, be išankstinių nuostatų ir stereotipų. Ji pati teigia, jog pakaks „juokelių, kandžių replikų ir patyčių“ bei nuoširdžiai atsako net į pačius naiviausius ar klišinius klausimus, neįsižeisdama, neužgauliodama. Ji kreipiasi į publiką ir ragina nesusikurti sau problemų. Ragina tiesiog judėti. Ir be šampūno ar sotesnės vištos kulšelės galima eiti pirmyn – savo tikslo link. Galbūt dėl to G.Acogny savo išraiškos kalba pasirinko šokį, o ne dainavimą. Netapo ikonizuotu produktu, bet pasirinko laisvo kalbėjimo būdą. Pasirodyme iki minimumo niveliuota judesio ekspresija palieka daug daugiau erdvės „susikalbėjimui“ su publika. Jau dabar gailiuosi, kad nepakilau iš savo vietos pirmoje eilėje per globalizacijos dainelę. Mane išgąsdino tekstinė replika, video projekcijos, margaspalvių šviesų ir šokėjos animuojamos dainos potekstė: mes švenčiam globalizaciją, dėvime visame pasaulyje vienodą simbolinį lauką kuriančias sportines kepuraites, maivomės, bandydami perimti mūsų anatomijai nebūdingus judesius, kartojam beveik kaip ritualinius garsus šūkį GLO-BA-LIZA-TION pagal universalią pop muzikėlę, tampam valdoma mase, nesusimąstydami apie tai, jog prarandam savo identitetą, unikalumą, nuomonę, poziciją etc. Nors kartais svarbu nepradėti kovos su vėjo malūnais, neieškoti problemų, ten kur jų nėra ir tiesiog švęsti gyvenimą didelėje draugiškoje šeimoje. Juk visi mes iš to paties žmonijos lopšio bei, kaip naujausi mokslo tyrinėjimai teigia, Adomas su Ieva vaisius raškė dabartinio Egipto rojaus soduose.
Jant-BI šokio trupė/Germaine Acogny. "Songook Yaakaar" (chor. G.Acogny). Svetlanos Baturos nuotr.
Jant-BI šokio trupė/Germaine Acogny. "Songook Yaakaar" (chor. G.Acogny). Svetlanos Baturos nuotr.
Grįžkime prie festivalio moterų. Charizmatiškas Kettly Noёl (Malis) ir Nelisiwe Xaba (PAR) duetas – labiausiai provokuojantis ir laužantis stereotipines nuostatas vainikavo šeštadieninį vakarą Kauno dramos teatre. Iš kelių susitikimų ir internetinio susirašinėjimo gimusi moterų draugystė ir sceninis kūrinys „Correspondances“, kaip ir būdinga nūdienai, fragmentiškai, paradoksaliai, bet taikliai atspindi šiandieninės moters įvairialypumą, skirtingai įsivaizduojamus visuomeninius vaidmenis, santykius ir galimas situacijas.
Tuomet suvoki, kodėl abi choreografės pasirinko provokuojančią ignoravimo ar net beveik protesto pozą toje kūrėjų ir publikos diskusijoje (mano labiausiai pamėgtame festivalio performanse). K.Noёl ir N.Xaba savo deklaraciją ar manifestą pradėjo tik atvykusios į nuolankiosios Marijos žemę. Jokiu būdu nepaneigsi pokalbio tarp festivalio svečių ir žiūrovo metu kilusios įtampos dėl baltųjų neva išankstinio požiūrio apie afrikietišką kultūrą ir negebėjimo įžvelgti primityvia laikomoje kultūroje abiejų vienodai stiprių polių – intuityvaus ir intelektualaus. Sėdėdama iš kėdžių sukurtoje Afrikos opozicijoje net pamanyti nebūčiau spėjusi, jog tamsiaodžiai žmonės nemąsto, o tik puikiai geba šokti arba padeda Prancūzijos rinktinei iškovoti auksą Europos čempionate. Bet kai iš anksto gauni pastabą apie savo siaurumą, sutelki visą dėmesį į tave provokuojantįjį. Pasirinkta taktika šokėjos akivaizdžiai demonstravo savo abejingumą publikos simpatijoms ir norui pažinti. Po krūtine sukryžiuotos rankos, visiškai atpalaiduoto sėdėjimo pozos ir atvira komunikacija tik su savo išmaniaisiais telefonais nejučia žadino atstūmimo ar net priešiškumo jausmą, tačiau kartu ir intrigavo. Ką gi tokio deklaruoja Afrikos moterys? Šiuo atveju buvo akivaizdu, kad konteksto žinių persvara – jų pusėje.
Nelisiwe Xaba & Kettly Noel. "Correspondances (chor. K.Noel, N.Xaba). Donatos Kukytės nuotr.
Nelisiwe Xaba & Kettly Noel. "Correspondances (chor. K.Noel, N.Xaba). Donatos Kukytės nuotr.
Tad toji emancipuota laikysena, drąsą bei sarkastiška autoironija pasirodymo metu ne tik sustiprino simpatijas, bet ir pateikė atsakymus į pokalbyje užduotus klausimus apie profesionalias šokio mokyklas (šiuo atveju PAR ir Malyje) bei apie konceptualų šokį šiandieniniame Afrikos kontekste. Abi moterys šiuos dalykus puikiai išmano ir panaudoja. O kur dar gebėjimas universaliai priimtinais kodais sukurti žavingą groteską. Aukštakulnių aistra siaučia ir Afrikoje. Tik šiek tiek kitaip jie panaudoti spektaklio kontekste – suvaldyti baltą(ją) moterį vaizduojančią marionetę. Juoda kokteiline suknute ir tradicine M.M. poza prie mikrofono kuriamas fragille moters įvaizdis kalba, ne apie meilę ir gailestį badaujantiems ir skurdo nualintiems vaikams, o apie potraukį pinigams. Ir raugėti į mikrofoną yra lygiai taip pat žavu, kaip ir dainuoti gimtadieninį pasveikinimą. Feministiniu požiūriu garsėjančios Annie Lennox dainos „Sweet Dreams“ citata duoda akivaizdžių užuominų, kad afrikietiškas duetas tikrai neturi jokių tabu – nei politinių, nei orientacinių. Obamos ir Sarkozy pavardės, paminėtos kaip asmenybių siekiniai, iliustruoja tai, kad klausimas apie lygias lyčių galimybes net nesvarstomas, o replika apie į „pirmojo“ pasaulio šalis orientuota post-kolonijinio požiūrio kritikai. Gi skaičiuoti pirmais-antrais-trečiais išmokė didieji Vakarai. O jau tos pirštinės su pilnais pieno rageliais – tokia daugiaprasmybių simbolika ir toks vizualiai stiprus reginys, kad net garso operatoriaus „nesugrojimas“ garso intensyvumu bei stiprumu maudynių piene įspūdžio ar įvaizdžio nesugadino.
Nelisiwe Xaba & Kettly Noel. "Correspondances (chor. K.Noel, N.Xaba). Donatos Kukytės nuotr.
Nelisiwe Xaba & Kettly Noel. "Correspondances (chor. K.Noel, N.Xaba). Donatos Kukytės nuotr.
Tada suprantu, kodėl aš taip myliu šitas pirmaprades, atviras ir provokuojančias moteris, nes jos tiesiog būna savimi, yra laisvos ir nekelia jokių lytiškumo, vyro ir moters santykių problemų, jos neturi ribų, sienų ir tabu. Jos universalios, ir nors paveiktos, bet nesuvaržytos globaliosios kultūros standartų ar stereotipų. Jos laisvos ne tik šokti, bet ir išsakyti savo mintis. Jos žaidžia. Ir kartais (scenoje) dėvi aukštakulnius.
Nelisiwe Xaba & Kettly Noel. "Correspondances (chor. K.Noel, N.Xaba). Donatos Kukytės nuotr.
Nelisiwe Xaba & Kettly Noel. "Correspondances (chor. K.Noel, N.Xaba). Donatos Kukytės nuotr.
Ir pagaliau galima paminėti šiuosyk visą 23-iosios AUROS femina paletę jungiančią moterį – Birutę Letukaitę, kuri yra dar vienas pavyzdys moters-asmenybės, turinčios savo poziciją ir kryptį. Žaviuosi. Ir dėkoju už pirmąjį afrikietiško oro pliūpsnį į baltiškąjį arealą. Ak, tas Kaunas! Dar Kazimieras Pakštas iš laikinosios sostinės tarpukariu bandė utopiškai perkelti Lietuvos kontekstą į atogrąžų klimato zoną, Madagaskaro salas pasirinkdamas galimai kolonizacijos strategijai vykdyti. Ir štai po nepilno šimtmečio Birutė Letukaitė globalizacijos sąlygomis trumpam perkėlė Afrikos kultūrinių džiunglių fragmentus ir karštį į lietuviškąjį Kauno rudenį.
Birutė Letukaitė. Donatos Kukytės nuotr.
Birutė Letukaitė. Donatos Kukytės nuotr.
Už visa tai ir myliu moteris. Ir aukštakulnius. Estetiškai gražu ir prasmingai stipru, bet nelengva suprasti ir naudoti.