D.U.K. apie plaukuotas ir prakaituotas moteris, juodomis pėdkelnėmis...
2014-10-24 Monika Jašinskaitė
Vienintelis šokio spektaklis, šiais metais pristatomas Menų spaustuvės jaunųjų menininkų programoje „Atvira erdvė”, jau priartėjo prie finišo tiesiosios. Šiandien, spalio 24 dieną, 19 valandą įvyks Sigitos Juraškaitės ir Agnietės Lisičkinaitės darbo scenai ir dviems šokėjoms „Popular Problems“ premjera. Su jaunosiomis šokėjomis ir choreografėmis, dar visai neseniai baigusioms LMTA šiuolaikinio šokio bakalauro studijas, kaip meninis konsultantas dirbo Andrius Katinas, kostiumus rinko Laura Darbutaitė, o aš, Monika Jašinskaitė prisidėjau kaip dramaturgė. Kūrybinis procesas prasidėjo liepos mėnesį ir dažnai iš repeticijų salės persikeldavo į virtualias feisbuko ar skaipo erdves. Spektaklio pavadinimas 3 kartus buvo pakeistas, o spektaklio eiga... Visos istorijos tikrai nepasakosime. Bet, jei įdomu, čia rasite kūrybinės grupės atsakymus į kūrėjams dažniausiai užduodamus klausimus.
Spektaklis „Popular Problems“. Nuotr. Dmitrijus Matvejevas.
Spektaklis „Popular Problems“. Nuotr. Dmitrijus Matvejevas.
– Kodėl ir kaip jūs dirbote prie šio darbo?
Agnietė Lisičkinaitė: – Spektaklis gimė iš dviejų jausmų – egoizmo ir solidarumo. Susidūriau su asmeniniais klausimais, į kuriuos negalėjau rasti atsakymų. Bet žvelgdama į kitas moteris supratau, kad šios problemos slypi ne tik manyje. Iš solidarumo su visomis moterimis nusprendžiau sukurti „Popular Problems“.
Norėjau išbandyti save kaip choreografę, kad suvokčiau, ar galiu dirbti šioje srityje. Kaip choreografės mes su Sigita neatsiskleidėme, daugiau žiūrėjome kaip Andrius (Andrius Katinas) organizuoja mūsų kūrybinį procesą. Taigi kūrybinis procesas virto nuostabia pamoka, per kurią daug išmokau dirbdama kartu su Andriumi . Vienu metu buvau labai nusivylusi savo sugebėjimais, bet supratau, kad tai susiję su patirtimi, o „Popular Problems“ yra pirmasis mūsų darbas. Andrius yra stiprus kūrėjas, kiekviena jo idėja buvo reikšminga ir negalėjome to ignoruoti. Galbūt kurdama viena būčiau pasirinkusi kitokius tam tikrų spektaklio vietų sprendimus, bet juo mes labai pasitikėjome.
Sigita Juraškaitė: – Iki šiol Lietuvos šokio scenoje mes buvome laikomos studentėmis. O šiuo darbu siekiame, kad mus pamatytų ir įvertintų kaip profesionalias kūrėjas. Manau, kad šokio pasaulio žmonės laukia ir jiems įdomu, koks bus rezultatas. Todėl norisi padaryti šį darbą kiek įmanoma geriau.
Laura Darbutaitė: – Dirbau dėl to, kad visada yra įdomu bendradarbiauti su jaunais kūrėjais ir pamatyti kitokį darbo procesą. Savo dalį įvardinčiau kaip techninę pagalbą kostiumams.
Andrius Katinas: – Tai turbūt pirmas kartas, kai manęs paprašė „meninės konsultacijos“. Nežinau, kas yra meninis konsultantas, galbūt mano pagrindinė užduotis buvo versti choreografes kvestionuoti visas jų choreografines intencijas. Abi kūrėjos dar tik pradeda savo kūrybinę veiklą. Šiuo darbu jos žengia link savęs, kaip choreografės / atlikėjos įvardijimo. Viena vertus tai vienas iš labiausiai paplitusių reiškinių šiuolaikiniame šokyje, bet tuo pačiu tai vienas sudėtingiausių klausimų, iš žmogaus reikalaujantis žinių ir patirties abiejuose – ir choreografijos, ir atlikimo laukuose.
Spektaklis „Popular Problems“. Nuotr. Dmitrijus Matvejevas.
Spektaklis „Popular Problems“. Nuotr. Dmitrijus Matvejevas.
–Kuo šis kūrybinis procesas jums buvo ypatingas?
A.L.: – Kai pradėjome dirbti, maniau kad svarbiausia – procesas, o ne rezultatas. Galvojau, kad man nerūpi, ar būsimas darbas kam nors patiks, ar ne; mėgau sakyti, kad nesiekiame sukurti gero spektaklio. Bet šiandien jaučiu, kad mano vidinis ego nori, jog šis kūrinys būtų gerai įvertintas. Labai nuoširdžiai dirbu tam, kad mums pavyktų. Bus smagu, jeigu atsiras nors keli žmonės, kurie žiūrėdami į mus, šokančias „Popular Problems“, atpažins save.
S.J.: – Šiame darbe lendame į dalykus, kurių scenoje niekada nesame dariusios. Todėl pradedame kitaip mąstyti ir kitaip suvokti darbo procesą mūsų profesijoje. Sakyčiau, kad neliko studentiško požiūrio: mes dirbame, nes pačios norime ieškoti profesinių patyrimų, o ne dėl to, kad kažkas mums davė vieną ar kitą užduotį. Dabar, kai nereikia ypatingai savęs motyvuoti, mes nejaučiame ir psichologinio nuovargio.
A.K.: – Mane visuomet stebina kūrėjų nepasitikėjimas kūrybiniu procesu. Kai vengiama nors šiek tiek aiškiau jį konstruoti, tai veda link paties kūrybinio proceso ignoravimo. Tuomet atsiranda trintis tarp dviejų krypčių – vienos, kurios link veda pats procesas, ir kitos – išankstinės vizijos ar plano, kuria norėta kreipti būsimą spektaklį. Savo ruožtu ši trintis priveda prie krizės ir didelių abejonių kuriamu darbu, pasirinktomis temomis ir savo rezultatyvumu. Neišimtis buvo „Popular Problems“. Kriziniu momentu įdomiausia, kaip tokia situacija išsispręs – kur link pasuks kūrėjai ir pats kūrinys. Kaip ir dirbant prie bet kokio kūrinio, mane labiausiai motyvuoja procesas ir smalsumas, kur tas procesas nuves.
– Kuo šio spektaklio atlikimas skiriasi nuo kitų darbų?
A.L.: – Visi darbai, kuriuose šokau anksčiau, buvo labai tiksliai sustatyti, judesius turėjau atlikti nuo A iki Z. Šiame darbe tokia yra tik viena dalis, o visose kitose scenose choreografija sustatyta kaip judesių struktūra ir atlikimas yra laisvas. Žinau, kad konkrečiu metu turiu auginti energiją, bet taip pat žinau, kad jei visiškai pavargsiu ir iš tikrųjų mirsiu, galėsiu sau tai leisti. Labai gera daryti dalykus, kurie iš tavęs išeina natūraliai, kai tau nereikia savęs prievartauti.
S.J.: – Seniau turėdavau choreografinę medžiagą ir žinodavau kūrinio temą, būdavo lengva iš anksto viską apgalvoti, tą medžiagą prisitaikyti, pritempti prie kūrinio. Šiame spektaklyje yra nuolatinis kismas, čia nėra sustatyto šokio. Aš fiziškai turiu būti čia ir dabar, reaguoti čia ir dabar, todėl reikia 100% susikaupti, kad pasiekčiau tą patį rezultatą.
Spektaklis „Popular Problems“. Nuotr. Dmitrijus Matvejevas.
Spektaklis „Popular Problems“. Nuotr. Dmitrijus Matvejevas.
– Tai... Apie ką spektaklis?
S.J.: – Darbas susijęs su žmogaus laisve: kaip jis leidžia sau elgtis prieš save ir prieš kitus. Kalbame apie moteris, kurios kaip ir mes gyvena aktyvų gyvenimą ir pačios sau neatrodo suvaržytos. Visos norime būti laisvos, bet iš tikrųjų savo viduje turime daug apribojimų. Negalime iš jų išsivaduoti, todėl dažnai vietoj laisvės pasirenkame laisvos moters įvaizdį ir įsispraudžiame į to įvaizdžio suteikiamą rėmą. Tai juokinga. Bet tai suprasti gali tik tada, kai susimąstai apie tai, ką darai.
A.L.: – Vyrai neturi skustis plaukų, jie gali smirdėti, o moterį norima padaryti kyborgu – ji visada turi atrodyti „teisingai“. Kuo toliau, tuo labiau norima atsikratyti jos prigimties, siekiama ją paversti sintetine, įkišti į reklamos sukurtą įvaizdį. Tarkime aš jaučiuosi laisva, bet prieš spektaklį einu į soliariumą, nes ant kojų turiu mėlynių. Be to, močiutė sakė, kad prie sceninio apšvietimo oda negražiai atrodo.
L.D.: – „Popular Problems“ yra apie sterilizaciją, spaudimą, rutiną ir industriją.
A.K.: – Apie plaukuotas ir prakaituotas moteris, juodomis pėdkelnėmis trypiančias žalią pievą.
Daugiau informacijos apie spektaklį: Menų spaustuvė.