Sudygęs įkvėpimas. Interpretuosime vėliau
2017-11-29 Aušra Kaminskaitė
Neseniai teko išgirsti teoriją, kad išmaniųjų technologijų ekranuose projektuojami vaizdai žmones taip traukia dėl spinduliuojamos šviesos ryškumo, nustelbiančio (bent jau Lietuvoje) aplinką apšviečiančių, pro debesis vos prasiskverbiančių spindulių šviesą. Tai tarsi jokia naujiena – dirbtinė šviesa buityje naudojama kam nors ryškinti, o renginių metu ji nukreipia publikos dėmesį ten, kur jis turėtų būti koncentruojamas. Pastarasis atvejis mums toks įprastas, kad neretai vos išsijungus vienoms šviesoms ir įsijungus kitoms natūraliai nutylame ir nukreipiame savo intencijas link nušviestos erdvės. XXI amžiuje tai yra beveik neatskiriama teatrinio ritualo dalis, nors prieš pusę amžiaus žymusis lenkų teatro režisierius Jerzy‘s Grotowskis teigė įsitikinęs, kad apšvietimas (apie medijas kalbos dar nebuvo) yra vienas faktorių, be kurių teatras galėtų puikiausiai egzistuoti.
Nuotraukos: Glasses'n beard photography
Šiandien šviesų dailė bei vaizdo projekcijomis kuriamas menas paprastai suvokiami ir pristatomi kaip ypatingas scenos menų privalumas, ženklinantis kūrinio inovatyvumą ir dėmesį esamojo laikotarpio aktualijoms. Kviečiant žmones į tokius spektaklius jiems žadami vaizdai, kokių žiūrovai nėra matę, ir potyriai, kokių jie nėra turėję. Tokios patirtys tikėtinos, tačiau šiek tiek prieštarauja logikai, kuri vis dėlto diktuoja, kad stebėti scenos meno kūrinius žmonės eina pirmiausia dėl gyvų patirčių, atsirandančių susidūrus čia ir dabar veikiantiems kūnams; tuo tarpu ekranai kaip priemonės dažniau sutinkami kitose meno šakose. Be abejo, šiais laikais nustatinėti meno šakų ar žanrų ribas būtų visiškai neprasminga – tarpdiscipliniškumas sveikintinas ir skatinamas, nes būtent tai yra bene vienintelis kelias siekiant sukurti tai, kas dar nematyta ir negirdėta. Tačiau pats faktas, kad menas, kurio esmė tūkstantmečius buvo gyvas atlikėjo ir žiūrovo/vartotojo santykis, viešai reklamuojamas kaip siūlantis „negyvos“ energijos inspiruojamas patirtis, šiek tiek glumina. Kitas dalykas – scenos mene tai galėtų būti netikėta patirtis, tačiau ar šių laikų žmogui tokios patirtys yra mažiau įprastos nei gyvas kontaktas?
Prieš parodant spektaklio „Rozetos akmuo“ premjerą kūrėjai (choreografė ir atlikėja Živilė Virkutytė, vaizdo projekcijų menininkas Ed Grimoldby, muzika - Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys) spaudoje kalbėdami apie spektaklį tikino, kad būtent sensorinės projekcijos, kuriamos specialiai šokėjams skirta programa „Izadora“, yra išskirtinis spektaklio ženklas. Scenoje matomas judantis žmogaus kūnas, kurio tąsa tampa ekrane projektuojami vaizdai. Ši idėja žiūrovų atžvilgiu nebuvo tiksliai išpildyta dėl visiškai buitinės priežasties – turbūt tik pusei žiūrovų buvo suteikta galimybė pamatyti tokią kūno ir ekrane kuriamo vaizdo sąjungą, kokią tikėjosi atskleisti kūrėjai. Žiūrovai Menų spaustuvės Juodojoje salėje buvo susodinti keturiomis eilėmis – dvi ant žemės, dvi ant pakylų. Tačiau turbūt tik arčiausiai scenos esančios pirmosios ir aukščiausiai pakeltos ketvirtosios eilių žiūrovai galėjo nuolat matyti šokėją Ž. Virkutytę, kuri nemažą spektaklio dalį judėjo gulėdama ant žemės bei šiek tiek iškeldama kai kurias kūno dalis.
Likusiems tai daryti trukdė praktiškai viename lygyje sėdinčių žiūrovų nugaros. Tokiomis aplinkybėmis daliai žiūrovų pagrindiniu spektaklio veikėju tapo ekranas, o kartas nuo karto jo priešakyje atsirandantis kūnas – ekrano turinio pasikeitimo ir įveiksminimo stimuliatoriumi. Tai nėra savaime neigiamas reiškinys, tačiau šiuo atveju dingo pačių kūrėjų įvardinta projekcijų kaip žmogaus minčių ir emocijų tąsos prasmė. Dėl problematiško matomumo pasikeitė visa spektaklio filosofija, kuri, kaip teigė patys kūrėjai, ir ką galima buvo suprasti stebint spektaklį, turėjo būti išeities tašku individualių publikos narių patirčių atgijimui.
Spektaklio, o tiksliau – kūno dramaturgija „Rozetos akmenyje” bene tradiciškiausia (todėl nesunkiai perskaitoma), kokią tik galima sugalvoti šiuolaikinio šokio spektakliui – žmogaus gimimas, vystymasis ir pasaulio, jo reiškinių (šiuo atveju – komunikacijos su aplinka) atradimas. Spektaklio pradžia nesąmoningai grąžina į nesenus kito Menų spaustuvėje sukurto darbo „Contemporary?“ (2013) laikus, kai spektaklio pradžioje keliolika minučių trys šokėjai „daiginosi“, kaip vėliau tai apibūdino Pauliaus Tamolės personažas. „Rozetos akmenyje“ atsispindi tokia choreografija, kokia „Contemporary?“ pristatyta kaip, pavadinkim, lietuviška šabloninė. Tiesa, turint omenyje, kad „Rozetos akmens“ kūrėjai kompiuterinės programos „Izadora“ naudojimą pristato kaip mažai mūsų publikai pažįstamą reiškinį ir kaip vieną esminių spektaklio komponentų, įprastesnis turinio pasirinkimas atrodo suprantamas – panašu, kad pati programa pirmiausia remiasi į tyrinėjimą, tad kodėl gi spektaklio choreografijos nepaskirti žmogaus savęs pažinimo procesui. Procesui, kuris atskleidžia gyvybės skleidimąsi, pirmą susidūrimą su išoriniais dirgikliais, bandymą pritapti, išsilaikyti apribotoje aplinkoje, blaškymąsi tarp to, ką tau apie tave sako tavo kūnas, ir to, kaip tą patį kūną transformuoti norėtų aplinka, į kurią patenki dėl nežinomų priežasčių.
Įtakų eilė galėtų atrodyti taip: šokėjos galvoje gimstantys aplinkos nulemti dirgikliai – kūno reakcija – projekcijų „reakcija“ (žmogaus veiksmų įtaka išoriniam pasauliui) – proto ir kūno reakcija į „gimusias“ projekcijas. Čia ratas galėtų užsidaryti ir cirkuliuoti, tačiau glumina tai, kad šokėjos kūnas į ekrane veikiančias projekcijas, regis, visai nereaguoja. Kitaip sakant, šokėja turi ryšį su ekranu, tačiau nepalaiko kontakto su kūno sukeltomis ekrane atsiskleidžiančiomis „pasekmėmis“. Tokiu atveju kūnas iš tyrinėjimo objekto tampa abstrakčiai tapančiu teptuku arba spalvotą smėlį žarstančia ranka, kuri juda priklausomai nuo savo pasąmonės, tačiau nesiekia sukurti nieko konkretaus.
Rozetos akmens reikšmę žinome nuo mokyklos laikų – tai akmuo, padėjęs iššifruoti senovės egiptiečių raštą ir perskaityti tai, ką siekė įamžinti mūsų protėviai. Vienas svarbiausių atradimų, leidusių išplėsti komunikacijos su Senovės laikais ribas. Pavadinimas spektakliui, regis, puikiai parinktas – veiksmo, judesio vystymas čia iš tiesų primena Rozetos akmens istoriją. Atrasta netaisyklingos formos materija pradedama analizuoti, šlifuoti ir palaipsniui išleidžia į pasaulį tam tikrus kodus, atveriančius naujas patirtis Žemės gyventojams. Pagrindinis skirtumas būtų toks, kad Rozetos akmuo turi savyje kodą, kurį žmonės turėjo suvokti vien savo pastangomis ir šio suvokimo tikslas bei prasmė buvo gana aiškūs. Spektakio atveju pats objektas deda pastangas tam, kad būtų suvoktas aplinkos ir kartais pradeda atrodyti, kad kūrėjai pernelyg intensyviai stengiasi generuoti naujas prasmes, trukdydami žiūrovui vystyti savo interpretacijas. Tuo tarpu prasmių stinga, jos pradeda kartotis, o galbūt tiesiog žmogaus (šiuo atveju galiu kalbėti tik apie save) smegenys nesugeba pakelti tiek naujos informacijos ir praėjus maždaug pusei spektaklio (nors trukmė tėra 45 minutės) mintys tiesiog nebeateina į galvą, nes, regis, jau buvo pasakyta pakankamai daug, tačiau neleista mintims vystytis. Galbūt prasmingiau būtų žadinti žiūrovo susidomėjimą procesu, o ne stengtis įtikinti, koks prasmingas yra kiekvienas žingsnis spektaklyje.
Spektaklis „Rozetos akmuo“ atrodo atviras pokyčiams ir savianalizei, tad nestebintų, jei po keleto mėnesių jis subręstų ir stipriai pasikeistų, atrasdamas naujus kelius komunikuojant tiek su negyvomis technologijomis, tiek su gyvais žiūrovais. Tada būtų galima ne tik žadėti netikėtas patirtis, bet ir iš tiesų jas teikti viso spektaklio metu inspiruojant žiūrovo analizę ir leidžiant jam pabūti su savo atradimais. Taip pat praverstų žiūrovų susodinimas taip, kad visi galėtų aiškiai matyti scenoje vykstantį veiksmą. Labai prašau.
"Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.