Sušokti investicinę etiką
2015-07-09 Božena Gudalevič
Š.m. gegužės 7 d. vakarą Menų spaustuvėje buvo rodomas beveik pusantros valandos trukmės Davio Freemano intriguojančio pavadinimo šokio spektaklis ,,Investicija“. Iš amerikiečių mes tikimės gauti veiksmingų patarimų finansų valdymo srityje, kuriais pasinaudojus investicinė grąža bus ženkli. Davis Freemanas – amerikietis, Vilniuje lankęsis tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio ,,Naujasis Baltijos šokis“ 2015 m. programos ,,Flamandų šokio gūsis“ projekto rėmuose drauge su savo 1999 m. Briuselyje įkūrta trupe ,,Random Scream“ (lietuvių k. atsitiktinis šūksnis). Trupės spektakliuose apjungiamas šokis, teatras ir vizualus menas. ,,Investicija“ – ne išimtis. Vingrus teatrinis kūrinys prasideda vos žiūrovui įžengus į salę – kiekvienam žiūrovui prie durų įteikiamas Vikingų loto bilietas kaip vieno euro investicijai skirta dovana, kuri gali atnešti milijoninę grąžą. Sulaukti tokios grąžos neįtikėtina, tačiau, nepaisant to, visą spektaklį buvo kalbama apie menamai laimėto milijono panaudojimo galimybes.
Spektaklyje buvo pristatomi atskiri investiciniai projektai ir schemų paaiškinimai, kaip bus panaudojami projektui skirti pinigai. Abejotina pasirodė pelno grąža – per didelė dalis pinigų tenka administraciniems kaštams padengti, o pasiekiamas tikslas neatperka laiko sąnaudų, taigi, jo vysti neteks. Nors fondas, apie kurį pasakoja spektaklio atlikėjai, ir yra įsteigtas kilniu tikslu apželdinti atogrąžų miškus, pamaitinti badaujančius vaikus, mažinti skurdą ir pan., investuoti į jį nėra patrauklu. Kaip ir skatinimas investuoti, tiksliau mecenuoti jaunus meninkus ar meną, kultūrą apskritai, taip pat pateikiamas su sarkazmo doze. Ar išties jų kūryba aplinkinius padarys jautresnius bei mažins pakantumą skriaudoms, priešiškumą kitokiems nei patys, skatins įžvelgti daugiau išeičių? Arba tiesiog suteiks aplinkai estetikos, kuria siekiama paskatinti kilmingesnius, etiškesnius poelgius. Tiesa, nustebina atlikėjų vaizdo projekcijoje rodomi sugeneruojamų pinigų skaičiai, kuriais disponuoja viena gyvūnų globai įsteigtų organizacijų Jungtinėje Karalystėje. Tai rodo, jog žmonės neabejingi gyvūnams. Tačiau kitų fondų – badui, skurdui, aplinkos taršai mažinti – skaičiai stebina ir įrodo, kad žmonės visgi yra abejingi kito žmogaus vargui. Kalbant apie investiciją į biržoje kotiruojamas akcijas, didžiausias pelnas žadamas arba iš tos įmonės, kuri gamina ir prekiauja ginklais, arba iš farmacinės kampanijos, kuri visgi propaguoja kamieninių ląstelių auginamo klono panaudojimą kaip būdą pagydyti vilties išgyti netekusius ligonius. Pagaliau kiekvienas juk gali investuoti pinigus tiesiog į nekilnojamą turtą ar svaigalus, nusipirkti prabangų galingą automobilį, lemiantį pripažinimą priešingos lyties tarpe, ar net didingą savo antkapį. Tokioms investicijoms gali užtekti ir vieno šimto tūkstančių eurų, o gal ir mažiau. Pvz., pasirinkus vartoti narkotikus, vargu ar už vieną šimtą tūkstančių eurų nupirktų narkotikų juos pavyktų suvartoti. Šiuo atveju gyvenimo baigtis bus pasiekta greičiau nei pasibaigs svaigalai.
Spektaklyje pateikiamos labai įvairios investavimo galimybės paremtos strateginėmis įžvalgomis ar elementariu netoliaregišku vartojimu. Kalbas lydi vaizdo projekcijos, kupinos fondų ar bendrovių, organizacijų veiklas iliustruojančiais skaičiais ar nuotraukomis. Reginys scenoje panašėja į eilinį pristatymą, kurių gausu įvairiose investiciniuose forumuose. Skiriasi tik pranešėjų apranga (kasdienės kelnės, marškinėliai, sportinė apranga, išsitaršę plaukai, o ne puikiai atitaikyti griežti kostiumai, preciziškai glotniai sušukuoti plaukai) bei juntamas sarkazmas, kai pasakoma daugiau nei vertėtų. Dar iškalbingesni yra intarpai tarp pranešimų – susiraizgę, iš po pažąstų žvelgiantys ir sinchronu šliaužiantys atlikėjų trio. Atlikėjai išgautomis kūno formomis, judesiais primena ir šunį, ir vorą. Fone matome kelių tapačių kadrų vaizdo projekciją, analogiškai atvaizduojančią judančius šokėjus, tačiau joje dar regimas ir šuo. Šiuos šokio intarpus galima būtų interpretuoti kaip perteikiančius suktumą, gudrumą, daugialypiškumą, bet drauge ir tam tikrą atsidavimą tų, kurie įsitvirtinę finansų srityje ir kurių pragyvenimo šaltiniu yra tapęs tikslas projektui ir jo vystymui pritraukti kuo daugiau pinigų.
Režisierius spektaklyje nestokoja kandumo – dar spektaklio pradžioje išnešta ant meškerės pakabinta antis byloja apie jauką išvilioti pinigus ypač iš patirties neturinčių, pavienių smulkių investuotojų, kurie pinigus išlošė loterijoje. Ne atsitiktiniai lošėjai, bet tie, kas savo darbu uždirbo pinigus, ir toliau siekia juos panaudoti savo kapitalo didinimui; jie itin apgalvoja ir nesibodi pasitelkti patarėjus investavimo strategijai sukurti, analizuoja biržoje parduodamų akcinių bendrovių veiklą, jų produktų paklausą ilgalaikėje perspektyvoje. Tačiau ir pastarieji neišvengia nors ir pelningų, bet nevienareikšmiškai vertinamų sprendimų. Kaip antai, opus klausimas – ar investuoti į bendrovės, kuri gamina ir parduoda ginklus, akcijas? Didelio procento grąža yra užtikrinta, juk tokios įmonės veikla stabili ir paklausi – JAV vyriausybė taip pat yra klientų sąraše. Bedrovė yra sukūrusi ir kiekvienam vartotojui itin tinkamą šaudmenį. Atlikėjams pristačius ateities karių naudojamą taktiką, abejonių nelieka dėl būtinumo įsigyti šį ginklą. Bet visgi gaminami produktai naudojami žudymui. Tą pačią dieną iki spektaklio Valdovų rūmuose vyko Vilniaus universiteto istorijos fakulteto surengta diskusija ,,Šaltojo karo analogijos šiandiena“. Joje didžiausio dėmesio sulaukė įvykiai Ukrainoje. Žurnalisto, režisieriaus Jono Ohmano pasakojimai apie jo matytą padėtį Ukrainoje tik dar labiau stiprino spektaklyje kvestionuojamą ginklų gamybos ir pardavimo klausimą. Ar galime investavimą į ginklų gamybą ir pardavimą nevienareikšmiškai priskirti neetiškai komercinei veiklai? Ukrainiečiai savo pastangomis, jėgomis, turimais ginklais, pagamintais ir įsigytais iš analogiškos spektaklyje pristatomos įmonės, gina savo įsitikinimus, teritorijos vientisumą ir nepriklausomybę. Kai į agresorės veiksmus iki šios dienos dar nė viena valstybė neatsakė tinkamu agresorei atsaku. Belieka patiems piliečiams imtis ginklų. Žvelgiant į tarptautinės politikos aktualijas, šis investinicinės etikos klausimas itin opus šiandieną.
Taip pat ir tais atvejas, kai lėšos skiriamos įmonei, kuri kiekvienam vartotojui, net ir neturinčiam sveikatos sutrikimų, pristatoma kaip jam būtinų vaistų gamintoja ir pardavėja. Ta pati įmonė savo laboratorijose vykdo ir kamieninių ląstelių klonavimo eksperimentus. O tai jau prioritetinė įvairių valstybių bioetikos komitetų svarstymo tema. Kamieninių ląstelių klonavimo būdu yra siekiama sukurti pacientui genetiškai identišką embrioną ir paciento gydymui naudoti iš embriono paimtas kamienines ląsteles. Tai daug žadantis sveikatos problemų sprendimo būdas (tiesa, kol kas pavykstantis tik su gyvūnais), nes tokiu būdu galėtų būti išvengta transplanto atmetimo reakcijos. Terapiniu klonavimu išsprendžiamas imuniteto atmetimo klausimas, bet kyla etinis klausimas – klonas būtų kuriamas tik kamieninių ląstelių gavimui ir vėliau būtų sunaikinamas. Be to, klonui reikalingas nemažas kiekis neapvaisintų kiaušialąsčių. Už viso to slypi ir eksperimentai su žmonėmis... Ir visgi sunkiai sergančiajam ligoniui tokie dalykai jau tampa ne itin reikšmingi.
Toliau spekatklyje vaidinta Ronaldo Harwoodo pjesės ,,Apsisprendimas“ ištrauka ne tik atskleidė gerus atlikėjų aktorinius gebėjimus. Ši ištrauka paskatino susimąstyti apie tai, jog daug netenkame negalėdami pamatyti įvairių Vakarų Europos scenos kūrinių, jog esame atsidūrę kultūrinėje periferijoje. ,,Apsisprendimas“ – tai tikrais įvykiais paremta psichologinė pjesė apie JAV karininko tardomą vokiečių dirigentą ir kompozitorių Wilhelmą Furtwänglerį, priklausiusį nacių partijai ir koloboravusį su režimu. Muzika ir politika, jų sąsajos, tarnystė muzikos politikai, politikų manipuliavimas menu – šiuos klausimus kelia D. Freemanas, įkomponuodamas ,,Apsisprendimo“ ištraukos vaidinimą į ,,Investiciją“. Nepaisant suktos tardymo taktikos, dirigentas viso tardymo metu išlieka orus, savo poziciją gindamas tuo, kad muzika – tai sielų kalba, tai, ko nesugeba žodžiai. Čia gailestį kelia ir taikomi tardymo metodai, kai žmogų siekiama palaužti psichologiškai, ir paties kompozitoriaus pozicija. Jo laisvamaniškas gyvenimo būdas atskleidžiamas klausiant apie jo turimų vaikų skaičių. Tardyme panaudojamas ir muzikos kritiko Edwino von der Nüllio straipnis, kuriame išaukštinamas austras dirigentas Herbertas von Karajanas, įvardijant jį talentingesniu nei W. Furtwängleris. Nutylima, kad kritiko straipsnį įtakojo Hermannas Göringas, manipuliavęs muzikantais dėl politinių tikslų. Tardytojui pavyksta sukelti abejones apie tai, kad W. Furtwängleris nebuvo pakankamai principingas komunikuodamas su režimu, sukūrusiu Aušvico koncentracijos stovyklą, o tardytojo nupieštas vaizdas, kai W. Furtwänglerio diriguojamo orkestro muzikos įrašai lydi vedamus į dujų kamerą, šias abejones tik sustiprina. Beje, Aušvice taip pat buvo vykdomi eksperimentai su žmonėmis, kurių tikslas buvo gydyti ir stiprinti tik arijų rasę. Be abejo, medicina šiais laikais yra ženkliai pažengusi, todėl ankstesnių nacių eksperimentų negalime net lyginti su klono kamienininių ląstelių panaudojimu gydymui. Ir visgi ši spektaklio scena taip pat kvestionavo investicijas į meną ar meno mecenavimą. Menas, išreikštas universalia ir subtilia muzikos kalba, gali būti naudojamas smerktiniems politiniams sprendimams. Jis tampa vienu politikos įrankių.
,,Investicija“ – tarsi iš teatro, šokio irvaizdo projekcijų ,,sulipdytas“, tačiau neeklektiškas reginys. Režisieriui pavyko suvaldyti pasirinktų priemonių skirtis, pavyko paskatinti susimąstyti, ar etiška yra investuoti į vieną ar kitą sritį. Tuo pačiu nepamiršti ir šokio, nors jo spektaklyje buvo visai nedaug. Ir visgi stebint šį spektaklį, kuriam prasmę didžiąja dalimi suteikė atlikėjų kalbos, kilo klausimas – kodėl festivalio rengėjas, taikliai investavęs į šio spektaklio ,,atvežimą“ į Vilnių, neinvestavo į žiūrovus? T.y. kodėl spektaklio tekstas nebuvo verčiamas į lietuvių k. ar bent jau nebuvo pastabos progmėlėje apie tai, kad spektaklis vyks anglų kalba? Ne kiekvienam vyresnio amžiaus žiūrovui anglų kalba yra suprantama. Einama į šokio spektaklį kaip į reginį, kuris nereikalauja jokių verbalinės kalbos žinių. O kai spektaklio didžiąją laiko dalį yra kalbama, netenkama supratimo, apie ką šis spektaklis. Taigi, nusivylimo būta.