Konceptualusis šokis apie šokį
2013-12-08 Ingrida Gerbutavičiūtė
Dažnas žiūrovas apsilankymą šiuolaikinio šokio spektaklyje laiko drąsiu kantrybės išbandymu, o apsilankymą šiuolaikinio šokio spektaklyje apie šokį – tikru iššūkiu. Mąstyti, diskutuoti ir aiškinti, kas per „daiktas“ yra tas šiuolaikinis šokis ir su kuo jis „valgomas“, tenka ir choreografams, ir šokėjams, ir kritikams, ir net patiems žiūrovams. O į „nieko nesupratau“ pinkles vis dar patenkama dėl standartinių nuoseklaus siužeto paieškų. Žiūrovai skundžiasi jo nesuprantą, o teatro kritikai sutrinka kitokio krūvio prisodrintų metaforų lauke ir sunkiai iššifruoja literatūrinio pagrindo neturinčius kinetinius ir kinestetinius simbolius.
Pasimetusius šiuolaikinio šokio elementų miške gelbėti išsiruošė trys choreografai ir atlikėjai Agnė Ramanauskaitė, Paulius Tamolė ir Mantas Stabačinskas bei dramaturgės vaidmenį perėmusi teatro ir šokio kritikė Sigita Ivaškaitė. Spektaklyje „CONTEMPORARY?“ jie puikiai iššifravo Lietuvos žiūrovams dar paslaptingą sąvoką „konceptualus šokis“ ir praktiškai iliustravo šokio spektaklio kūrybos procesą. Ir visa tai – su gera ironijos ir saviironijos doze.
Vos įžengę į Menų spaustuvės Juodąją salę žiūrovai čia pat įtraukiami į užkulisinį veiksmą – tiesioginė vaizdo projekcija rodo prieš spektaklį standartiškai kojas miklinančius ir kartu kvėpuojančius atlikėjus. Spektaklis prasideda „daigelių“ scena, kuri pašiepia prieš gerą dešimtmetį paplitusį choreografinį sprendimą – „auginti“ judesį, emociją, temą – dabar jau pasenusį ir nebeįdomų. Ilgai trunkantį vidinį susikaupimą ir vidinę kančią išblaško P. Tamolės replika: „Viskas. Nusibodo. Kiek galima?“. Ir visiems palengvėja, žiūrovų veidus papuošia šypsena. M. Stabačinskas dar bando įrodinėti, kad toji „daigelių auginimo“ scena „visai nieko“, taip tarsi gindamas su laiku koja kojon keliauti nespėjančius šiuolaikinio šokio choreografus. Tačiau visiems aišku, kad tai, kas prieš dešimtmetį ar du buvo paveiku ir įspūdinga, dabar tiesiogiai dirgina šiuolaikinio žiūrovo sąmonę.
Kūrėjai bando spektaklį pradėti iš kitos pusės – improvizacijų solo. A. Ramanauskaitei ieškant tinkamos „ilgų galūnių“ artikuliacijos pasigirsta P. Tamolės ir M. Stabačinsko replikos, kad vertėtų prijungti šuoliuką, sukinį, ritmo pakeitimą, „kažką tokio cak cak“ – žodžiu, viską ir nieko. Ragavusiems improvizacinės choreografijos duonos situacija puikiai pažįstama ir pati savaime juokinga, o nebandžiusiems – komiška savo paradoksalumu. Pamažu šis solo perauga į duetą – kitą šiuolaikinio šokio stereotipą, jog vyro ir moters duetas šokyje būtinai turi būti apie meilę. Skambant Jeffo Buckley‘aus „Hallelujah“, A. Ramanauskaitė ir M. Stabačinskas žaismingai pašiepia patetika persisunkusius šokio duetus. Sarkastiškos pašaipos įneša ir pritariamas P. Tamolės priedainio kartojimas.
Nuo vieno dueto pereinama prie kito, poros šokio jausmingumą keičia dešimties vyrų jėga. Na gal ne dešimties, o tik dviejų, tačiau publika „tikrai“ turinti pajusti dešimties vyrų jėgos pliūpsnį. Plastiška, greita, labai taki ir puikiai sunerta choroegrafinė kompozicija aiškiai kontrastuoja su „choreografės“ A. Ramanauskaitės reikalavimu rodyti vyrišką jėgą. Čia į dienos šviesą išlenda dar viena opi Lietuvos šokio pasaulio problema – trūksta šokančių vyrų. Nėra, tai nėra. Ką padarysi... Atlikėjai žiūrovą veda toliau ir rodo, ką reiškia „suktis iš padėties“ – kuriamas šokio teatras su smėliu, plunksnomis, batais, kėde ir baleto atrama. M. Stabačinskas idealiai savo šokyje panaudoja scenoje sustatytus rekvizitus ir sveikai pašiepia Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjų idėjines priemones. Atviros citatos iš gerai žinomų Lietuvos šiuolaikinio šokio spektaklių nėra priekaištas, o tik komiškas šių priemonių konstatavimas, nes juokdamiesi iš kolegų, jie puikiai žino, kad juokiasi ir patys iš savęs.
Vienas populiaresnių postdraminio teatro principų – į sceninį veiksmą įtraukti žiūrovą – figūruoja ir spektaklyje „CONTEMPORARY?“. Čia P. Tamolė klausinėja publikos, apie ką buvęs M. Stabačinsko eskizas. Po kelių bandymų įspėti painiai susuktą choreografinę mintį, nuskamba žiūrovo atsiliepimas, jog jis į šiuolaikinio šokio spektaklį atėjęs pirmą kartą. Teisingai. Net ir nežinantiems, kuriuos šiuolaikinio šokio choreografus ir kuriuos jų darbus cituoja kūrėjai, spektaklyje yra ką veikti. Nes taip atvirai ir aiškiai dekonstruotas spektaklio stuburas siekia palengvinti žiūrovų užduotį aiškinantis, apie ką visgi kalba šiuolaikinio šokio kūrėjai ir kokius režisūrinius sprendimus jie yra linkę priimti.
Tolesnis trijulės žingsnis taip pat suprantamas: lengvinant žiūrovo dalią į sceninį vyksmą įtraukiamas tekstas. Čia žiūrovas gali lengviau atsipūsti, nes sąmonė turi už ko „užsikabinti“, o M. Stabačinsko judesio raišką galima lengvai susieti su kliūtimis, buitiškai tariant „akmenėliu“. Kostiumų scena žiūrovus supažindina su dar viena opia šiuolaikinio šokio problema – finansų stoka kostiumams. Atlikėjai kostiumus renkasi iš bendro atsineštų drabužių maišo, pastarieji dažniausiai perkami dėvėtų rūbų parduotuvėse. Ir čia ne vienas žiūrovas pagaliau susivokia, kodėl tie „šiuolaikistai“ dažnai šoka vienais apatiniais...
Po du trečdalius spektaklio laiko trukusios „kūrybos“, „repeticijų“, „apmastymų“, „diskusijų“ ir „kostiumų parinkimo“ pagaliau prasideda „tikrasis“ pasirodymas. Vėl matome atlikėjus užkulisiuose ir kartu išgyvename mums, žiūrovams, šypseną keliančią baimę ir receptus, ką reikėsią daryti, jei staiga atmintį uždengs „baltas lapas“. Atvirai kalbėdami apie užsimiršimą ar scenų supainiojimą, trijulė komišku gestu sugriauna dažnai sutinkamą atlikėjo idealizavimą. Toliau žiūrovams pateikiamas šiuolaikinio šokio kūrėjų itin pamėgtas daugiasluoksnis sprendimas: vaizdo projekcijoje rodoma ištrauka iš choreografės Airos Naginevičiūtės spektaklio „Ego ir ID“, o A. Ramanauskaitė, P. Tamolė ir M. Stabačinskas projekcijoje rodomą trio kartoja gyvai.
Atlikėjai, čia pernelyg to neakcentuodami, kelia dar vieną aktualų šiuolaikinio šokio klausimą – kūrėjo ir atlikėjo. Dubliuodami virtualų ir realų vaizdą, praeities ir dabarties choreografiją, A. Ramanauskaitė, P. Tamolė ir M. Stabačinskas tyliai priekaištauja dėl to, kad atlikėjai, improvizuodami ir tokiu būdu kurdami choreografinę medžiagą, laikomi „tiesiog“ atlikėjais, o ne choreografijos bendraautoriais. Ši konceptualiame šokyje jau seniai įsisiūbavusi diskusija į mūsų šokio bendruomenę keliauja dar labai sunkiai ir nenoriai. Todėl pagirčiau, kad spektaklio kūrėjai nors ir pašnibždomis ar tyliai, tačiau visgi bando kelti vakaruose jau gerai žinomą autorystės teisių diskusiją.
„Tikrajame“ pasirodyme pagaliau pasigirsta ir tekstas – stereotipu tapęs pasakojimas, kaip atlikėja (A. Ramanauskaitė) nuo mažens svajojusi tapti profesionalia šokėja, tačiau neturinti šokiui tinkamų duomenų. P. Tamolės atviravimai kitokie – persunkti vyriško dižiavimosi savimi. „O aš turiu gerus duomenis ir man smagu šokti“, – nuskamba kaip dar vienas juoką keliantis paradoksas, nes atlikėjas, nors ir baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šokio specialybę, visgi dabar dažniau matomas dramos, o ne šokio spektakliuose. Juokingi ir P. Tamolės pamąstymai apie konkuruojančius Lietuvos šokio festivalius ir taikli, žiūrovams ne visuomet žinoma, šokio kūrėjų kritika kultūros politikams – naujas šokio spektaklis parodomas daugiausia keturis kartus, nes nėra skiriama pinigų jo sklaidai. Na o kol vienas verkia dėl nenusisekusios karjeros (A. Ramanauskaitė), kitas atvirai kalba apie šokio lauko problemas (P. Tamolė), trečiasis mėgaujasi pačiu šokiu (M. Stabačinskas) ir lyg tylus sąmokslininkas pamerkęs akį žiūrovui tarsi sako – „Mažiau kalbų, daugiau darbų“.
Finišo liniją žyminti grupės Daft Punk daina „Loose Youself to Dance“ (liet. „Išlaisvink save šokiui“) skamba kaip labai nuoširdus atlikėjų palinkėjimas žiūrovams: nesikabinėkite, neieškokite nereikalingų prasmių, nesukite galvos, kad nieko nesupratote, ir jei nesupratote, „nesiožiuokuokite“ ir nesakykite, kad daugiau niekada nebeisite žiūrėti šiuolaikinio šokio spektaklių; tiesiog atsipalaiduokite ir būkite atviri jus užplūstančioms mintims ir estetiniams išgyvenimams, kuriuos dovanoja šiuolaikinio šokio menas. Galiu jiems tik pritarti.