Paradoksalus ir nervingas „Naujojo Baltijos šokio‘14“ startas
2014-05-11 Akvilė Eglinskaitė
Populiaraus ir jau tradiciniu lietuviškame kultūros lauke įvardijamo festivalio, skirto šiuolaikinio šokio apraiškų ir tendencijų pristatymui, pirmasis epitetas skamba gana pretenzingai, o sykiu ir nuvalkiotai. „Naujasis“ šokis. Šis priedėlis verčia nevalingai sutelkti dėmesį į tai, kokių naujovių programa pažers šiemet. Gyvename žinių ir informacijos aplinkoje, kur naujienų srautas akumuliuojamas nebe pagal seną posakį „kaip diena, taip naujiena“. Nebeaišku, kokiu palyginimu galėtų apibūdinti informacijos cirkuliavimo (pa)greitį šiandieninėje visuomenėje. Kitas momentas, rinkodaros principais veikiančios sistemos įtakota mada, kad vis kokią nors perkamą naujieną reikia pasiūlyti, „išmesti“ į apyvartą. Aktyviai ir gausiai lankomuose prekybos centruose nuolat galima dalyvauti, jei ne savaitės, dienos, laimingos valandos akcijose, tai bent išmėginti naujausius produktus, sezono pasiūlymus ir kt. Panašūs procesai vyksta ir kultūros vadyboje.
Istorine „Pergalės“ diena (gegužės 9-oji) paženklintą datą kalendoriuje apsibraukę kai kurie piliečiai traukia ne į apsipirkimo oazes, ne į kavines ar barus (kaip dažnai nutinka išsvajotąjį penktadienio vakarą), net ne į Gedimino prospektą uzurpavusias smagios Europos dienos proga įrengtas pramogų būdeles/palapines, bet į iškilmingąjį festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ atidarymo vakarą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Oficialų beveik savaitę trunkantį šokio maratoną Vilniuje pradeda svarbiausi, įžymiausi, laukiamiausi programos svečiai. Šokio šventės rėmuose šis spektaklis akivaizdi visos reklaminės ir viešinimo kampanijos vinis. Belgų ir flamandų kraštus atstovaujantis choreografas, atlikėjas, filmų kūrėjas ir prodiuseris Wimas Vandekeybusas su savo trupe ULTIMA VEZ (pagaliau) atvyko į Lietuvą!
Kyla abejonės dėl deklaruojamo naujumo festivalyje arba dėl sąvokos apibrėžtumo. Kas šiuo atveju nauja? Ši trupė pirmą kartą prisistato Lietuvos publikai? Ar tai kad jaunasis W. Vandekeybusas kurdamas šį pasirodymą, siekė įrodyti savo gebėjimus, laužyti nusistovėjusias formas ir standartus. Jaunatvinio maišto ir entuziazmo proveržis būdingas daugelio menininkų kūrybinėms biografijoms. Naujumo ir inovatymumo paieškos W. Vandekeybuso kūrybos ašis: „Man reikia rasti būdą, kaip kiekvieną kartą būti kitokiu, skirtingu“.
Prieš ketvirtį amžiaus (skamba kaip muziejinė vertybė) choreografinis darbas „What the Body Does Not Remember“ kartu su kompozitorių Thierry de Mey bei Peterio Vermeerscho kūryba buvo įvertintas pasauliniame kontekste ir apdovanotas prestižiniais apdovanojimais JAV. Taigi, spektaklis šokio istorijoje gana ryškiomis raidėmis įrašytas su tokiais epitetais kaip „sensacingas“, „brutalus“, „revoliucingai transformavęs šokio raidą Europoje“.
Gausi išankstinė informacija nenorom įtakoja pirmąją pavėluotą pažintį su spektakliu. Spektaklio braižas išsiskiria originalumu, savita stilistika, tačiau nepriverčia krūpčioti ir jaustis nepatogiai dėl neva grubių ir pavojingų judesių ar choreografinių kompozicijų bei manevringų triukų. Pats kūrėjas teigia, jog nėra linkęs ypatingai konceptualizuoti kaip būdinga daugeliui šiuolaikinio šokio spektaklių, nesiekia daugžodžiauti ir yra gana tiesmukas. Išvertus spektaklio pavadinimą „Ko kūnas neprisimena“ atrakinamas šokio idėjinis laukas – choreografas, įtakotas tardicipliniškumo ir polinkio domėtis skirtingomis mokslo ir meno sritimis, šiame spektaklyje atspirtimi pasirenka savo psichologijos studijų žinias.
Esminė idėjinė ir struktūrinė kompozicija, sudėliota iš skirtingų dalių, pristatančių žmogaus nervų sistemos veikiamus skirtingus žmogaus refleksus. Pasitelkiu internetinės paieškos laukelį bandydama atnaujinti asmenines biologijos žinias apie refleksus. Randu: „Žmogaus organizmas visada reaguoja į dirginimus“. Reaguodamas į išorinio pasaulio ir organizmo vidaus dirgiklius fizinis žmogaus kūnas sukuria atsakomąją reakciją, veikiamą centrinės nervų sistemos. Ši atsakomoji reakcija vadinama refleksu. Nesąlyginiai refleksai – įgimti refleksai, kurie būna laikini ir pastovūs, kartais vadinami instinktais (čiulpimas, maitinimasis ir kt.). Sąlyginiai refleksai – tai įgyti refleksai, atsirandantys per visą žmogaus gyvenimą. Refleksai padeda geriau prisitaikyti prie aplinkos poveikio. Jie taip pat praturtina, padaro plastiškesnę žmonių ir aplinkos sąveiką su kintančiomis aplinkos sąlygomis. Refleksai yra mokymosi pagrindas. Jie išplečia žmonių, gyvūnų veiklą.
Pavyko suskaičiuoti šešias skirtingas organizmo reakcijas, apžaistas dinamiškais šiuolaikinio šokio judesių junginiais spektaklyje „What the Body does Not Remember“, bet galbūt ne visus dirgiklius pavyko atkoduoti. Visgi jie leido įžvelgti ir su žmogiškąja prigimtimi, ir su patirties įgytais refleksais susijusius nevalingus judesius, tokius kaip orientacija, gynyba, lytiniai potraukiai ir pan.
Sceninis šviesų komponavimas bei objektų panaudojimas paliko bene stipriausią įvaizdį. Išskirtinumo suteikė horizontaliai išnaudota scenos erdvė. Pagrindinis scenografijos sumanytojas yra pats choreografas, tačiau puikiai savo partiją sugrojo ir šviesų dailininkas Francisas Gahide‘as bei stilistė Isabelle Lhoa. Juoda scenos dėžė gilumoje šiek tiek išryškinama šviesiu pagrindu, kuris ir išlieka neutralus per visą refleksų demonstravimą kūno raiška. Gana neįprastai suskamba scenos grindų grafinis apipavidalinimas ir kaita.
Pirmoje spektaklio scenoje iš šoninių prožektorių, surikiuotų eilėmis scenos kraštuose, įšviečiamos aštuonios linijos. Jos ypatingai išryškėja, kuomet scenoje pasirodo pirmieji du šokėjai ir savo kūnais pradeda pozicionuoti grindų erdvę. Vienu metu net sukuriamas savotiškos penklinės ir natų įspūdis. Pirmosios kompozicijos kažkuo asocijuojasi su embriono padėties ar gana nesąmoningomis miego pozomis. Vėliau į sceną išnešamas pirmasis dirgiklis – stalas-instrumentas, kuriuo sugrojama ne tik garsinė struktūra, bet ir dirginami, t.y. priverčiami judėti, „spirgėti“ ant įšviestų linijomis grindų du kūnai.
Antroje dalyje scenos grindys paženklinamos „X“. Pradžioje iš galinių scenos kampų įžiebiamos šviesų kryptys grindyse. Vėliau naudojant kreidines plytas šokėjai išpiešia dvi sukryžiuotas linijas. Šioje dalyje demonstruojamas visas pluoštas vestibuliarinių bei motorikos gebėjimų, įgytų su patirtimi. Ši dalis priminė visus vaikystėje išmėgintus kiemo žaidimus ar estafetes. Nuo kvadrato, regbio arba dėmesio valdymo ir vikrumo reikalaujančio „aukšta žemė“ ir kitų specifines taisykles turinčių judrumo užduočių.
Trečioje „What the Body does Not Remember“ scenoje matomas pakankamai abstraktus grafinis piešinys ant grindų, likęs nuo kreidinių plytų dulkių, o šokėjai labai daug nuo žemės neatsiplėšia. Pirmieji socialiniai santykiai išryškėja, kuomet vyksta švarko „nusavinimo“ estafetė. Tame galima įžvelgti ir maitinimosi instinktui priskiriamus refleksus – tykojimą, sekimą ir kitus grobio medžiojimo ritualus.
Ketvirtojoje „rankšluosčių“ dalyje jau galima įžvelgti ir pirmuosius lytinio pobūdžio instinktus bei kitų gyvenimo aplinkybių įtakotus įgūdžius – lankstymą, plaukų džiovinimą ir kt. Tai tokie natūralūs mūsų kasdienybės choreografiniai elementai, kad dažniausiai mes jų nebepastebime, nebeatsimename, t. y. darome iš atminties.
Penktojoje dalyje labiausiai koncertuojamasi į noro patikti, patraukti, pritapti fizinius kodus. Čia choreografas naudodamas dvi kėdes sugeba labai subtiliai pratęsti horizontalias, kone plokščias scenines kadruotes. Veidrodiniu principu šokėjų grupės kuria prieraišumo, lytėjimo, o vėliau ir savigynos prisitaikymus.
Šeštoji dalis agresyviausia ir savo garsiniu, ir judesių ekpresijos formatu. Paskutinėje spektaklio scenoje koncentruojasi brutualesnių judesių, aukštesnių šuolių, intensyvesnio tempo ir triukšmo puokštė.
Dažnai žmogaus kūnas atlieka judesius nevalingai ir neprisimena jų, bet vizualiai suteikia kūnui labai ekspresyvias išraiškos formas. Wimas Vandekeybusas apie tai sukūrė beveik pusantros valandos spektaklį, kad taip galima ne tik groti, bet „šokti nervais“ arba apie nervus.
Tad nenervindama savo ilgais aprašymais ir taupydama mintis kitiems „Naujojo Baltijos šokio’14“ spektakliams palieku jus ramybėje.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos