Rinkis spektaklio idėją, rinkis spektaklio formą, rinkis...
2015-05-13 Monika Jašinskaitė
„Rinkis gyvenimą. Rinkis darbą. Rinkis karjerą. Rinkis šeimą. Rinkis sušiktai didelį televizorių. Rinkis skalbimo mašinas, automobilius, kompaktinių diskų grotuvus, elektroninius skardinių atidarytuvus...“ – menininkas kartais gali tapti nelaimingas kaip Markas Rentonas. Kad sukurtų meno kūrinį, jis turi rinktis. Atlikti daugybę sprendimų. O visos sprendimų grandinės rezultatas – jo meno kūrinys.
Spektaklio pavadinimas – „Interviu su Madonna“. Jį savo darbui pasirinko latvių choreografė Kristīne Vismane. Nors Madonna šiame pavadinime – daug svarbesnis žodis, sustokime ties interviu. Interviu – tai pokalbis, kurio metu renkama informacija tam tikra tema. Nebūkime matematiškai preciziški ir ignoruokime pastarąją sąlygą. Įsivaizduokime, kad mūsų laukia pokalbis su Madonna.
O Madonna, kaip žinia, yra amerikietė pop-muzikos dainininkė, dainų autorė ir aktorė. Buvo ištekėjusi už britų režisieriaus Guy'aus Ritchie'io, turi tris vaikus, jos turtas vertinamas 600 milijonų dolerių. Taip pat Madona yra vadinama Mergelė Marija, Jėzaus Kristaus motina. Per keliolika amžių bažnytinio meno istorijos susiformavo Madona vadinamas paveikslo tipas, kuriame Mergelė Marija vaizduojama viena arba su kūdikiu. Tokias tapė daugelis, bet jei reikia pavyzdžio, žvilgtelkit į Giovanni Bellini darbus.
Su kuria madona kalbėsimės ir po kokį laiką ir erdvę keliausime, kol kas neaišku. Kišeninėje Menų spaustuvės salėje ryškaus baltumo užuolaidos puslankiu juosia scenos erdvę. Virš žiūrovų galvų kabo vitražas, gotiškos rozetės modelis. Dar matosi kelios mušamųjų lėkštės ir Apple kompiuteris. Laiko ženklai ir stilistikos (ne)dera kaip krikščionybė ir šiuolaikinė kultūra. Ką mums apie tai sakys, kaip tai sujungs spektaklio kūrėja ir atlikėja?
Ji pasirodo ryškiai mėlynu megztuku, aptemptu sijonėliu, basomis kojomis, į kasą susirišusi ilgus juodus plaukus. Akimirką girdime skambant varpus, giedant bažnytinį chorą, bet tai tik Madonnos „Like a Virgin“ pradžia. Vismane šoka ir dainuoja visiems žinomą dainą, kurios esmę gražiai nusako aiškumo dėlei lietuviškai pateikiamas priedainis „Kaip mergelė // pirmą kartą paliesta // kaip mergelė // kai tavo širdis // plaka šalia“. Meninkė sceną baigia sekso imitacija su dejonėmis, nutilus muzikai dailiai suglaudžia kojas.
Kitoje scenoje ji tarsi kreipiasi į publiką. Sakau tarsi, nes kalbėjimas retorinis ir iš žiūrovo nelaukiama atsakymo. Klausimų lavina užpuola žiūrovą: „Iš kur atsiranda vaikai?“, „Kada pirmą kartą sužinojote, iš kur atsiranda vaikai?“, „Ar augintumėte vaiką vienas?“, „Ar santykiaujate su tuo žmogumi nenorėdamas turėti vaikų?“, „Ką reiškia auginti vaiką būnant choreografu?“.
Toliau Vismane spektaklį formuoja kaip istoriją – seka vaikų maldos ritualas ir pastojimas, kuris vaizduojamas atlikėjai scenoje pasitelkus ikonografines Madonnos spalvas atitinkančius drabužius – raudoną suknelę bei baltą ir mėlyną skaras. Projektoriumi ant baltos užuolaidos rodomas renesanso paveikslų pavyzdžiu sukomponuotas kadras – menininkė kaip kūdikio besilaukianti Madona. Vėliau kadras papildomas Madonai ant rankų įkomponuotu kūdikiu. Kūdikis – tai ji pati. Vėliau vietoj kūdikio matome vyrą. Vėliau – senstelėjusį vyrą.
Kartas nuo karto Vismane rankomis liečia pojektuojamą vaizdą. Jį papildo latviškai kalbančių moterų balsų įrašai (vertimas į anglų kalbą transliuojamas ant baltųjų užuolaidų) apie motinystę, pvz., „Negaliu pasakyti, kad aš nenoriu būti mama, bet nemanau, kad esu tam sutverta“. Arba – „Pirmas vaikas buvo kaip projektas – aš norėjau sužinoti, ar galiu pastoti“. Arba moterų atsakymai į klausimus, kodėl jos augina vaikus vienos.
Į sceną patenka visko ir daug, žiūrovas bombarduojamas pasakojimais, vaizdais, garsais, įvykiais ir jų kontekstais. Nors informacijos pristatymo būdus menininkė aiškiai apibrėžia, pats turinys aiškios struktūros neturi. Spektaklio forma ir turinys sieja šeimos kūrimo ir išlaikymo problemas, religines tradicijas, šiuolaikinę moterį. Visa tai sceniniame pasaulyje sukuria aplinkybes, tačiau jame kažko trūksta. Kažkokio menininio sprendimo, kuris išbaigtų šį meno kūrinį.
Visą laiką scenos kamputyje grojęs muzikantas į sceną įžengia su angelo sparnais ir atlikėjos klausia: „Ką tu nori pasakyti?“. Galima tikėtis, kad ši scena – tai posūkis į tą trūkstamą sceninį įvykį. Vismane – menininkės ir atlikėjos – atsakymas šiame kontekste visiškai netikėtas: „Tikiu, kad tai pakeis santykį su mano tėvu“. Kalbėjusi apie motinystę ir vaiko auginimą, visą dėmesį ji perkelia visiškai priešinga kryptimi – į tėvystę ir savo augimą. Tuo pačiu ji spektakliui suteikia ne viešo įvykio, o psichoterapinio seanso prasmę.
Toliau scenoje desperacijos ženklai: akmuo, atlikėjos traktuojamas kaip kūdikis, supamas ar glaudžiamas prie skruosto, vėliau trypiamas kojomis, klausimai „Iš kur sužinojome, kaip žudyti vaikus?“, „Ar jūs laukėte manęs [gimstant]?“. Per vieną sceną spektaklis iš socialinio performanso virto gyvenimo skausmo išpažintimi.
Vismane scenoje padėkoja už tai, kad ji yra [gimusi]. O tuomet „Interviu su Madona“ baigiamas vaizdo įrašu, kuriame ji pianinu, kuriuo groti mokėsi vaikystėje, skambina savo improvizuotą kūrinį. Kodėl? Todėl, kaip sakė ji pati, kad tai jai reiškia simbolinę sąsają su vaikyste.
Kūrėjos iš Latvijos meniniai pasirinkimai grįsti ne bendra kultūrine, o išskirtinai asmenine patirtimi. Politikoje tai būtų vadinama viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktu, ir, turbūt neverta minėti, kad už tai būtų baudžiama. Menininkams nereikia drausti daryti, ką jie nori. Tačiau galima priminti, kad neapgalvoti pasirinkimai dialogą bei plačius kontekstus žadantį kūrinį gali paversti pernelyg siauru.