Homo Ludens
2015-11-17 Silvija Čižaitė-Rudokienė
Dabar, kuomet laiko ir taikos sąvokos tampa vis labiau siurrealesnės, situacijoje, kurioje dadaistai savo geriausiais laikais vėl reikalautų žemės apsivalymo ir trečiojo pasaulinio karo, vis dar egzistuoja amžini dalykai. Ir kažin ar tai yra menas ir kultūra, juk ne visada griuvėsiuose skamba muzika, ir ne visada piantistas groja savo įsivaizduojamais klavišais, tačiau net ir griuvėsiuose gali lakstyti mažos kojos. Niekas nesustabdo prigimtinio troškimo gyventi ir tęsti savo giminę.
Gal kiek paradoksalu, tačiau būtent vaikams, o ypač patiems mažiausiems, kultūrinės veiklos Lietuvoje yra ypač mažai. Priežasčių tam gali būti daug, pavyzdžiui, gajus tikėjimas, jog mažasis žmogus ir taip užsiėmęs augimu, tad nėra ko jo tampyti dar ir po visokius kultūrinius renginius. Be abejo, prisideda ir tai, jog toli gražu, nėra lengva susipakuoti kokį pusės metų spirskį ir keliauti kažkur į teatrą. O ir kankinanti nežinia ir gėda, jei jis ims rėkti ne laiku ir ne vietoje, situacijos nelengvina. Visgi, didžiausia problema greičiausiai yra menininkų pasirinkimas tiesiog nekurti vaikams. Ir negali jų smerkti, nes toks darbas reikalauja itin didelio atsidavimo ir drąsos. Pirmiausia drąsos išsikelti iššūkį ir drąsos veikti. Ką jau bekalbėti apie meninę kokybę. Šokio teatras „Dansema“ tokios drąsos turi su kaupu.
Lapkričio 15 d. Menų spaustuvėje vyko interaktyvaus šiuolaikinio šokio spektaklio vaikams nuo 0 iki 3 m. premjera „Spalvoti žaidimai“. Taip, čia nėra rašybos klaidos, apibrėžę amžiaus grupę – „spektaklis skirtas patiems mažiausiems“ – „Spalvoti žaidimai“ mažumo kartelę užkėlė aukštai. Choreografė Birutė Banevičiūtė, šokėja Giedrė Subotinaitė ir kostiumų dailininkė Rūta Biliūnaitė net keturiasdešimt minučių pasiruošė šokti drauge su tais, kurie retai ir trumpai tegali nustygti vietoje.
Šokio spektaklio tema pasirinkta itin tikslingai ir tuo pat metu paprastai – pažinimas per žaidimą. Savaime aišku, kad tokio amžiaus grupei tikrai nereikia spektaklio apie gyvenimo prasmę, tačiau kūrėjoms suvaldyti žaidžiančius žiūrovus – čia jau nemenkas iššūkis. Viskas išties atrodo kiek komplikuotai, suaugęs, atėjęs į teatrą, daugių daugiausia pavargsta tiek, kol susiranda savo sėdėjimo vietą, o štai šįkart, pirmiausia, tenka nusiauti batus ir nei daug, nei mažai, keliauti tiesiai į sceną, kur tavo sėdėjimo vieta ir yra pirmasis žaislas. Šokėja ir choreografė it namų (ar kiemo smėlio dėžės) šeimininkės pasitinka atėjusius. Turbūt neverta nė minėti, kad susėdimas užtrunka. Bet dar reikia išgirsti ir žaidimo taisykles. Taisyklė viena, bet esminė – paklusti žaidimo organizatoriams.
Spektaklio varomoji ašis – nuolatos atrandami nauji daiktai, kurie tampa stimulu pažinti bei žaisti. Labiausiai džiugina, jog tai nėra koks nors teorinis pažinimas ar papasakojimas, jog štai, žaisdami pažinsime pasaulį, bet ėjimas, mano nuomone, kūrėjui pačiu sunkiausiu keliu – į sceną įsileisti visą būrį vaikų ir dūkti kartu su jais. Šie neturi nustygti vietoje, neprivalo būti tildomi mamų aiškinant, jog esame teatre, nemandagu lakstyti ir išvis: „žiūrėk, ką teta daro scenoje“. Ne, G. Subotinaitė vienu metu tampa ir kelią į fantazijų pasaulį rodantis vedlys, ir drauge šėlstantis vaikas. Žiūrovai bėga, čiumpa, lenda į uždraustuosius scenoje stūksančius namelius, ne visada leidžia šokėjai išpildyti pasirodymą, nes, pavyzdžiui, sukimo lankai, visiems tampa itin reikalingi, todėl įsidrąsinus atiminėjami ir iš žaidimo organizatorės. Visgi, ar tai spektaklis tik vaikams? Vargu. Stebėdamas šį gaivališką ir pirminį šėlsmą, dar nesuvaldytą ir nesusaistytą socialinių normų bei tabu, kas dera ir kas ne teatre ir/ar gyvenime, gali matyti dar vieną gyvenimo teatro sceną. Ką jau bekalbėti apie tai, kad šįkart prieš spektaklį nebuvo stebuklingosios frazės apie mobiliuosius telefonus ir filmavimą bei fotografavimą spektaklio metu. Įsitikinau, jog tai tebūtų beprasmiai žodžiai, nes tėveliai lygiai taip pat nenustygsta kaip vaikai, tik šįkart nuolat paveiklsuodami savo atžalas. Štai tau ir XXI amžiaus smėlio dėžė, it toje tele-bim-bam dainoje – vaikams ir ne vaikams.
Tad kalbėti tik apie meninę kokybę šįkart būtų sudėtinga. „Spalvoti žaidimai“ – tai neabejotinai tas spektaklis, kurio trūko ne tik šiuolaikinio šokio, tačiau ir Lietuvos teatro scenai apskritai. Tokio, kuris nepasakotų eilinės karalaitės istorijos, bet kviestų vaikus būti lygiaverčiais spektaklio dalyviais ir kūrėjais. O po spektaklio, dar pasiliktų žaisti drauge. Tikiu, jog šitų „pospektaklinių“ žaidimų metu, kūrėjai atras vis naujesnių formų ir „Spalvoti žaidimai“ kaskart vis pasipildys ir keisis. Išsikelti ir pasiekti tokius tikslus yra neabejotinai sunku. O taip pat ir jausti žiūrovą ir juolab šokant neužgauti vis šalia atsirandančio mažojo žmogaus yra nemenkas iššūkis. Kaip ir priklauso premjerai, įtampos buvo, tačiau G. Subotinaitė su visomis netikėtomis situacijomis susitvarkė puikiai. Ir žinoma, jog tęsiant „Spalvotus žaidimus“ netikėtų situacijų ne tik nemažės, tačiau kaskart bus vis kitokių.
Tad suma sumarum, kas gi tie „Spalvoti žaidimai“? Pirmiausia, tai pažinimo džiaugsmas, kuris drauge ištinka ir vaikus, tėvus ir, neabejoju, spektaklio kūrėjus. Nesilaikydami naratyvo reikalavimo, kūrybinė komanda prioritetu išsikelia mažojo žiūrovo poreikius – ne pasakoti istoriją iš suaugusiojo perspektyvos pridedant mažybinių žodžių ir pavadinant tai pasaka, – tačiau pasiryžta drauge leistis į žaidimų pasaulį. Esu tikra, jog kiekvienas po spektaklio užklaustas žiūrovas, papasakotų savo matytą ir patirtą istoriją. Nė vienam tai nebūtų spektaklis apie nieką. Ką jau bekalbėti apie suaugusių kartais primirštą pirmąją kultūrinę patirtį, vaikystėje išvystą ir išgyventą laukinį gaivalą scenoje.
Ir visai nesvarbu, kur aidi patrankos ir kaip kapuose vartosi arkliuko dada mylėtojai. Tikrasis žaidimas gyvas mažųjų pasaulyje. Visa kita tėra meninė pretenzija, bet ne tikrovė.
Ir vietoje pabaigos.
Į šokio spektaklį keliavau ne viena, o su penkių mėnesių šokio kritiku. Šis visas keturiasdešimt minučių išbuvo nė necyptelėdamas, išpūstomis akimis ir visada į veiksmą nukreipta galva. Matyt, tai apie spektaklį pasako daugiau nei visi mano parašyti sakiniai.
Veronikos Morkvėnaitės nuotraukos