Kuklus šokio tyrinėjimo platformos „Bitės“ startas
2016-12-01 Justina Kiuršinaitė
Lapkričio 17 dieną startavo šokio tyrinėjimo platforma „Bitės“, kurios metu Vilniaus publika turėjo galimybę susipažinti su eksperimentiniais Lietuvos ir Suomijos kūrėjų darbais. Platformos organizatoriai teigė, jog šiame trijų dienų renginyje orientuojamasi į patį judesį, jo kuriamas prasmes ir galimybę per judesį komunikuoti su publika. Tai – ganėtinai įdomus tikslas, kadangi daugelis Lietuvos šokio atstovų nedrįsta žengti už šokio ribų, konstrukcijų ir taisyklių – savo saugios ir žinomos žaidimų aikštelės – ir gilintis į paties judesio suvokimą, jo kuriamas prasmes ir keliamas emocijas. Todėl ši platforma, kol kas dar pakankamai miniatiūrinė ir lokali, yra teigiamas žingsnis šokio konvencijose užsižaidusioje scenoje.
Nuotraukų autorius - Audrius Kacelavičius
Pirmosios dienos programa atskleidė organizatorių siekį pateikti judesio rūšių įvairovę, pradedant puikiais techniniais pasirodymais, baigiant humoristiniais ir ironiškais performanso elementų turinčiais kūriniais. Nors vienuose pasirodymuose buvo galima įžvelgti stilistinių sąsajų per panašias choreografines kompozicijas, judesių žodynus ir vizualinius apipavidalinimus (pavyzdžiui, projekcijų naudojimą), kiti pasirodymai nesirėmė šokio mokyklų leksika, bet gilinosi į savo išsikeltų tematikų atvaizdavimą. Pirmoji diena parodė, jog vieni kūrėjai nedrįsta išeiti už savo mokyklų suformuluotų konvencijų ir choreografinių konstrukcijų, o kiti „spjauna“ į techninę judesių bazę ir suteikia publikai galimybę tapti realiais pasirodymo scenarijaus kūrėjais.
Pirmosios „Bičių“ dienos programa taip pat atskleidė organizatorių siekį – jauniems ir ambicingiems kūrėjams parodyti savo eksperimentinius kūrinius. Šis siekis, mano nuomone, yra netgi svarbesnis nei publikos supažindinimas su skirtingomis judesio interpretacijomis. Šokio scenoje dažniausiai esame pripratę matyti tam tikro ilgumo spektaklius, kuriuose viskas iki smulkiausių detalių surežisuota, sustyguota ir tiksliai choreografiškai sudėliota. Viskas turi būti preciziška, aišku ir tikslu, kitaip tariant, profesionalu. Tai, kad pirmosios dienos programa suteikė galimybę atlikėjams parodyti savo galbūt netobulus ir dažnai itin atsargius eksperimentus, yra privalumas tobulumų persisunkusiai šokio scenai. Nes net ir netobuluose, nedrąsiuose judesiuose galima įžvelgti gražių ir prasmingų momentų.
Kitas spektaklius vienijantis aspektas buvo simbolių pasirinkimams socialinėms problemoms nagrinėti, pavyzdžiui, gaidžio, Narcizo („Gaidys“, choreografija trupės „Ba.La“), kerpės („Kerpė“, choreografija Sigitos Juraškaitės), trajektorijų („Trajektorijos“, choreografija Viktorijos Bobinaitės ir Juditos Šečkutės) ir pan. Bet, galų gale, viskas tapo pamatais paties judesio kokybei vystyti arba idėjine užuomina, kuri galėjo visiškai pasiklysti į pasąmonę šokėjams įkaltose choreografinėse konstrukcijose ir žodynuose.
Akivaizdžiai matoma, jog daugelis jaunų šokėjų bijojo žengti už jiems žinomo šokio suvokimo koncepcijų ir eksperimentuoti su netobulumu. Jų kūryba atrodė nedrąsi, dirbtina ir akivaizdžiai schematizuota, o idėjos niekados pilnai neatsiskleidė, jos nebuvo išjaučiamos. Todėl tokių kūrėjų kaip S. Juraškaitės ir Petro Lisausko kūriniai atrodė nuoširdūs ir paveikūs. Jie arba akivaizdžiai parodė šokėjo ilgų paieškų ir eksperimentų sintezę, arba buvo atsikratyta visų konvencijų ir pasirodymas virto žaidimu su publika ir jos vaidmeniu spektaklyje. Taigi apie viską nuo pradžių.
Vakarą pradėjo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus šiuolaikinio šokio specializacijos auklėtinė Valerija Gneuševa, parodžiusi kompoziciją „X“, kurioje buvo kalbama apie bendravimo ir intymumo trūkumą, atsirandantį dėl komunikacinių technologijų gausos bei greito ir nepastovaus mūsų gyvenimo būdo. Kūrėja teigė, jog virtualus bendravimas tapo mūsų saugiąja zona, už kurios slepiasi mūsų baimės ir kompleksai, ir kurią saugo mūsų susikurtas virtualus įvaizdis.
Kartu su ja šokę Tadas Almantas ir Monika Šerstabojevaitė parodė savo puikius techninius gebėjimus, o kartu ir aukštus savo mokyklos šokio standartus. Choreografijoje buvo akrobatikos, kontaktinės improvizacijos elementų bei pavienių ryškių simbolių, atskleidžiančių mūsų intymumo baimę ir su gyvu bendravimu susijusius kompleksus. Per lytėjimą, sinchronines judesių kompozicijas trijulė parodė gan brandų jaunosios šokėjos ir choreografės požiūrį į šiandieninio bendravimo problematiką. Pasirodymas buvo aiškus ir tvarkingas nuo pradžių iki galo. Manau, jog techninę judesio preciziką mėgstantys žiūrovai kompozicija „X“ įvertino aukštais balais.
Kitas techniškai panašus kūrinys buvo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studenčių Viktorijos Bobinaitės ir Juditos Šečkutės miniatiūra „Trajektorijos“. Šiame kūrinyje kalbėta apie žmonių tarpusavio santykius, tik šį kartą kūrėjos kalbėjo apie žmonių gyvenimų susikirtimus ir iš lemtingų susitikimų gimusias naująsias gyvenimo trajektorijas. Šis kūrinys į kompoziciją „X“ panašus dėl beveik identiško judesių ir jų junginių žodyno, tik šios dvi kūrėjos drąsiau žaidė apšvietimu ir muzikos pasirinkimu. Kūrinyje šokėjos viena kitą blaškė, judėjo greta ir atvaizdavo bendraminčių santykių sudėtingumą. Jos puikiai viena kitą papildė, tokiu būdu parodydamos, jog susitikus dviems panašų požiūrį į šokį turinčioms asmenybėms gali gimti trumpi, tačiau intensyvūs meno kūriniai.
Šiuos du darbus miniu todėl, jog abu priskirčiau prie savo šokio mokyklą reprezentuojančių darbų. Nors šių pasirodymų kūrėjai bandė gilintis į santykių ir komunikacijos peripetijas, tačiau idėjos pasislėpė po technika ir mažai atskleidė pačių kūrėjų individualius požiūrius ar judesių stilistikas. Be abejonės, kūrinių techninė pusė yra puiki ir jaunųjų atlikėjų laukia puikios karjeros galimybės Lietuvos arba užsienio šokio scenose. Visgi iš jaunų atlikėjų tikimasi pamatyti ir jų individualias savybes, jų išskirtinius bruožus arba stilistikas, antraip jie gali paskęsti šokio mokyklų/teatrų auklėtinių minioje.
Norint teigti savą poziciją toli ieškoti nereikia. Puikus pavyzdys yra S. Juraškaitės spektaklis „Kerpė“. S. Juraškaitę galėčiau apibūdinti kaip nenuilstančią, su vaikišku naivumu skirtingose šokio stiliuose nardančią atlikėją, kuri kiekviename pasirodyme subtiliai įneša savo autentišką asmenybę ir judesių kalbą. „Kerpė“ taipogi nėra išimtis. Pasirinkdama gan neįprastą objektą – kerpę – ji nagrinėjo gyvo organizmo kaupimo ir dalijimo aspektą. Kaip ir žmogus, kerpė yra simbiotinis organizmas, kuris gali išgyventi tiktai per mainus. Kūrinyje tai atsiskleidė per jos iš skirtingų mokytojų ir pamokų perimtų judesių žodyną, kurį atlikėja papildė savo žaismingu charakteriu, prasismelkusiu net per jos rimtą miną. Įslydusi į sceną S. Juraškaitė įkūnijo amfibišką padarą, scenoje judėjusį apskaičiuotais ir išraiškingais judesiais. Net kai į ją pūtė stipraus vėjo srovė ir ji ramiai atremdavo oro gūsius, jos kūnas likdavo pilnas gyvybės. Tarsi kerpė ji perimdavo vėjo siunčiamus impulsus ir judėdavo pagal jo kuriamus virpesius.
Galbūt pasirodyme kerpės simbolika atliko teminės užuominos vaidmenį, tačiau pačios šokėjos unikali šokio kalba įrodo, jog ji yra puikus preciziškos technikos, plataus judesių žodyno ir ryškios individualybės junginys, kurio nesinori nustoti stebėjus.
Tuo tarpu kiti vakaro pasirodymai labiau linko į eksperimentinę pusę. Pirmiausia tai būtų trupės „Ba.La“ darbas „Gaidys“, kuris įprastai rodomas netradicinėse erdvėse ir kurio pabaiga kiekvieną kartą būna vis kitokia. Šis šokio darbas – tai instinkto, estetikos ir vidinio konflikto analizė, kuri rėmėsi senovės graikų mitologijoje pasakojama Narcizo istorija. Kūrinyje buvo bandoma kelti klausimus apie asmeniškumą, individualumą ir išskirtinumą.
Skaitant aprašymą susidarė gan įdomus spektaklio vaizdinys. Iš vienos pusės, spektaklis rėmėsi tuo, jog turi suplanuotą pradžią, bet pabaiga priklauso nuo žiūrovų, laiko ir erdvės. Kitaip tariant, nuo situacijos. Tarsi spektaklis yra pastoviame kitime ir tęstinume priklausomai nuo to, kiek kartų buvo rodytas. Tad spektaklio vertė ir sėkmė yra nenuspėjama. Žiūrint iš kitos pusės, spektaklis nagrinėjo visuomenės narcisizmą ir egoizmą bei tai, kaip jis deformavo mūsų pačių suvokimą, maskuodamas mūsų vidinio pasaulio irimą. Tad gaidys tapo apsimestinės stiprybės simboliu, noro pasirodyti prieš kitus, už kurio tūno bailumas. Vis dėlto galutinis spektaklio rezultatas buvo kiek kitoks nei tikėtasi.
Pirmiausia, šokėjos, judėdamos tarp dviejų baltų kolonų su augalais vazonuose ir rožinio unitazo, naudojo gaidžio simboliką, kuriuo bandė perteikti ironišką žmogaus elgesio atvaizdą. Dėvėdamos pilkšvus apdarus ir ryškų makiažą, neįmantrią choreografiją paįvairindamos klouniškumu ir gaidžio judesių užuominomis, atlikėjos vaizdavo žmonių bendravimo veidmainiškumą. Apsipilant blizgučiais, besimaivant priešais žiūrovus ir spektaklio kolegę panaudojant kaip sėdėjimui skirtą objektą, kūrėjos stengėsi parodyti, jog žmogus tėra save įsimylėjęs pamaiva. Gali susidaryti įspūdis, kad atlikėjos moralizavo auditorijai, tačiau jų žaismingumas leido suprasti, jog jos naudojo gaidžio įvaizdį kaip žaidimo vaidmenimis priemonę.
Iš visų vakaro kūrinių darbas „Gaidys“ buvo vienas silpnesnių, kadangi atlikėjos dar neperpratusios auditorijos psichologijos ir reakcijų provokacijos, todėl daugelis jų prasminių arba estetinių sprendimų nepaveikė publikos. Nors kūrėjos bandė parodyti už ironiškos laikysenos slypinčią žmonių elgesio analizę, tačiau ji liko pasislėpusi rožinio unitazo dugne. Nuvylė ir spektaklio anotacija, žadėjusi netikėtą, improvizacinę pabaigą. Vietoj to visos surežisuotos, surepetuotos dalys buvo itin akivaizdžios, o pačios atlikėjos atrodė netikinčios savo idėjomis. Todėl ir netikėtos pabaigos, ir žaismingo visuomenės elgesio atvaizdo publika nesulaukė, o nuobodulys suvienijo visus žiūrovus.
Kitas darbas, kuris bene labiausiai atliepė organizatorių išsikeltus tikslus, buvo trupės „Freedom of movement“ būsimo spektaklio eskizas „State of Flow“. Šis eksperimentinio stiliaus šokio spektaklis buvo vienintelis vakaro kūrinys, kuriame orientuojamasi į patį judesį ir jo diktuojamą choreografinę tėkmę. Baltus kostiumus dėvinčios spektaklio dalyvės judėjo erdvėje besiremdamos savo susiformuotu žodynu. Nors spektaklyje buvo pakankamai aiškūs choreografiniai sprendimai kūrėjos per tolygų ir vientisą judesių plaukimą sugebėjo į paviršių išplukdyti gilesnes prasmes nei kai kurie kiti surežisuoti ir sustyguoti kūriniai. Kadangi spektaklis dalinai rėmėsi šokėjų improvizaciniais gebėjimais, buvo rizikuojama, jog eskizas „State of Flow“ galėjo lengvai virsti nieko nereiškiančiu improvizaciniu chaosu, kuriame arba atlikėjos per daug bandytų pademonstruoti savo gebėjimus, arba stengtųsi pranykti masėje. Vis dėlto, trupė, subtiliai valdydama spektaklio eigą ir suteikdama galimybių atlikėjoms įkomponuoti savo judesių stilistikas į bendrą kūrinio kokybę, leido pasimėgauti subtilia judesio magija.
Šį vakarą užbaigė P. Lisausko interaktyvus spektaklis/performansas „SMS/trumpųjų žinučių paslauga“. Šio pasirodymo idėja itin paprasta – performanso eigą lėmė patys žiūrovai, kurie trumposiomis žinutėmis (ant lipniųjų lapelių užrašytomis užduotimis) kūrėjui davė užduotis, kurias jis turėjo atlikti scenoje. Auditorijai taip pat buvo leista naudotis jo kompiuterio fonoteka, įjungtu mikrofonu ar tiesiog patiems įsitraukti į spektaklio eigą. Tokiu būdu žiūrovai tapo pasirodymo scenarijaus autoriais.
Nors P. Lisauskas suteikė galias auditorijai manipuliuoti spektaklio eiga, tačiau visiškos galios žiūrovams nesuteikė. Žiūrovų užduotis atlikėjas interpretavo savaip (pavyzdžiui, vietoj pasiūlymo pamylėti save ant scenos jis papasakojo apie fizinės ir intelektualiosios masturbacijos skirtumus) ir žaismingai įtraukė drąsesnius žiūrovus į veiksmą. Improvizuodamas pagal duotus nurodymus, jis žaidė publikos nuotaikomis ir nė karto netapo nuobodus ar banalus. Šį vyksmą galima būtų įvardinti kaip aliuzijas, jog žmogus yra lengvai valdomas aplinkinių norų ir paliepimų, jog žmogus yra jo supančios aplinkos auka ar net vergas. P. Lisauskas visas rimtesnes prasmes užmaskavo žaidimu su publika ir parodė, jog kūrėjas, nepriklausomai nuo publikos norų, yra nepriklausoma asmenybė, kuri neturi tapti auditorijos poreikių valdoma marionete.
Pirmoji šokio tyrinėjimo platformos „Bitės“ diena parodė, jog daugelis jaunųjų Lietuvos šokėjų ir choreografų vis dar nedrįsta žengti toliau už sau žinomų šokio suvokimo ribų, todėl jų eksperimentai būna pernelyg atsargūs. Žiūrint iš techninės pusės akivaizdžiai matomas puikus šokėjų paruošimas ir profesionalumas, brandus požiūris į kūrybinį šokio kūrimo procesą, tačiau retas geba kalbėti apie problemas, kurios jam, kaip kūrėjui, yra aktualios. Todėl kūriniai, kuriuose atlikėjai drąsiai diktuoja spektaklio eigos taisykles arba puikius techninius gebėjimus papildo savo asmenybės prieskoniais, sulaukia daugiausia žiūrovų dėmesio ir garsiausių ovacijų.
„Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.