Greta Grinevičiūtė ir Giedrė Stankevičiūtė
Nuotaikinga agonija
2017-06-29 Ingrida Gerbutavičiūtė
„Gegužės 19 d. Menų spaustuvės Juodojoje salėje festivalio svečiai išvys nuotaikingą šiuolaikinio šokio spektaklį „Agonija“, – šitaip apie naujausią dvidešimtmečio jubiliejų švenčiančio Vyčio Jankausko šokio teatro spektaklį skambėjo spaudos pranešimai. Logiškai nesuderinamas būdvardžio ir daiktavardžio lipdinys „nuotaikinga agonija“ kėlė ir šypseną, ir smalsumą, ir nerimą, ką gi pamatysime scenoje. Choreografas savo žiūrovams, prisipažinsiu – ir kritikams, paspendė spąstus, nes iš tiesų sceninis vyksmas nustebino judesine spektaklio raiška, lengvumu, šviesiais tamsaus (agonijos) reiškinio potėpiais, žaisminga personažų konkurencija, net ir manipuliacinis žiaurumas – ir tas buvo žaismingas.
Spektaklis prasidėjo žiūrovams įeinant į teatro salę – scenoje matėme tris atlikėjas Giedrę Kirkilytę, Sigitą Juraškaitę ir Giedrę Stankevičiūtę kvėpuojant, medituojant, stovint ant galvos, t.y. besiruošiant spektakliui. Į sceną įėjus ketvirtajai šokėjai Gretai Grinevičiūtei veiksmas iš tiesų prasidėjo – atlikėja žodžiu, žvilgsniais ir judesiais buvo raginama, vėliau net verčiama groti mušamaisiais. Trijų ir vienos atlikėjos išskaidymas iš karto suponavo mintį, jog choreografas vėl kalba apie visuomenės ir individo konfliktą (šis konfliktas itin ryškiai buvo matomas 2013 m. sukurtame spektaklyje „Aritmijos“). Naujausiame darbe choreogafas spektaklio mintį bandė formuluoti abstrakčiau – spektaklio anotacijoje jis klausė, „ką reiškia būti žmogumi, ar tikrai žmogus yra tapatus sau toks, kokį sukūrė gamta, lėmė prigimtis [...]“. Spektaklyje „Agonija“ judesinė raiška leido perskaityti konkretesnę mintį, jog kalba vis tiek sukasi apie individą, kuris verčiamas paklusti visuomenėje nusistovėjusioms normoms (G. Grinevičiūtė verčiama groti mušamaisiais), verčiamas eiti visuotinai priimtu keliu, nepriimami jo norai, tiksliau – nenoras, daryti tai, ko prašoma, nesuprantama laisva individo valia priimti tik jam būdingus sprendimus. Faktas, jog maištaujantis individas neturi balso visuomenėje, išreišktas metaforos pagalba – mušamųjų lazdeles G. Grinevičiūtė įsikando dantimis ir šoko užkimšta burna.
Vėliau kelių sekundžių atotrūkiu atlikdamos tą pačią judesių kartortę atlikėjos ruošėsi varžyboms. Prieš visuotinai nusistovėjausias normas? Prieš patį save? Ar visgi varžyboms su laiku? Varžybos įvyko ne iš karto. Pirmiau buvo atliktas individo valios testas – G. Grinevičiūtė kitų trijų atlikėjų buvo verčiama šokinėti užėmusi kvapą. Čia fiziškai priartėjome prie pačio agonijos reiškinio.
Tolesnė judesinių metaforų seka eskalavo individo ir grupės tarpusavio ryšius: kai G. Grinevičiūtės personažas tariamai vadovavo kitų trijų maršui, pastarosios sukurdamos paklusnumo iliuziją iš tiesų individą vijosi ir persekiojo; jam suteikusi tariamą galią (G. Grinevičiūtei perduodamas mikrofonas) grupė individo tiesomis nepatikėjo, jo argumentams nepritarė (G. Kirkilytės, S. Juraškaitės ir G. Stankevičiūtės personažai intensyviai judėję neišleido nė vieno kvėptelėjimo G. Grinevičiūtei prie jų lūpų prikišus mikrofoną). Po nevykusių bandymų įrodyti savo tiesas individas tapo savotiška visuomenės marionete – tokia, kuri nebetiki nei savimi, nei kitais. Čia įvyko spektaklio lūžis: kiekviena atlikėja ėjo šokti savame šviesų šaltinio įžiebtame rate, o G. Grinevičiūtė sėdo prie mušamųjų. Taip, ji tikrai ėmė mušti mušamaisiais, taip įprasmindama savo bevaisį pasipriešinimą. Choreografas tarsi apibendrino, jog turėdami apsisprendimo laisvę vis tiek užsisukame gyvenimo rate (rutinoje?) ir nežymiai imamės daryti tai, ko iš mūsų reikalaujama. O gal V. Jankauskas norėjo parodyti, jog eidami gyvenimo keliu, kaip pats teigia spektaklio anotacijoje, „žmonės bei daiktai patiria įvairias transformacijas, įgaudami naujus, jiems neįprastus pavidalus, funkcijas ir reikšmes“. Tačiau žmogaus priešinimasis transfomacijoms, primestoms funkcijoms ir iliuzinėms jų reikšmėms spektaklyje buvo toks ryškus, kad patikėti šiuo teiginiu negalėjau. Įtikinamesnis atrodė žmogaus susitaikymo su esama būtimi scenarijus.
Būtį choreografas spektaklyje pavaizdavo spalvingą, amžiną ir universalią – ant didžiulo polietileno lakšto juodai atspausti skirtingų šriftų žodžiai bylojo: „[doen‘t matter if you are – I.G.] men or women, black or white or yellow, left or right, local or alien, good or bad, wife or spinster, pretty or invisible, amateur or professional [...]“. Įdomu pasirodė tai, jog šioje permatomoje paslankioje polietileno sienoje choreografas išskaičiavęs visą eilę fiziolofinių, profesinių ar socialinių žmogaus skirtumų, savojo sakinio taip ir nepabaigė. Bet tikriausiai tai visai nebesvarbu. G. Grinevičiūtė čia karpė įvairių dydžių kvadratus ir stačiakampius tarsi atverdama langus į savąją tikrovę, o iškarpytas dalis dėjo, glaudė, spaudė prie savęs ir žiūrėjo lyg į savotiškai laimėtų trofėjų (savo įrodytų tiesų?) dalis. Ši scena vėl ryškiai priminė minėtąsias „Aritmijas“, kuomet šokėja Riikka Ihalainen spektakliui įpusėjus buvo apkarstoma daugybe porų batų. Nors abiejų spektaklių įvaizdžiai buvo labai panašūs, mintys visgi skyrėsi: jei R. Ihalainen „Aritmijose“ nuo batų porų sunkumo buvo spaudžiama prie žemės, taip įkūnydama inivido socialinę naštą ir pareigas, tai G. Grinevičiūtė „Agonijoje“ pati spaudė lengvas polietileno iškarpas prie kūno, kurias kitos trys atlikėjos nupūtė, taip įprasmindamos minčių, įsitikinimų ir nuostatų įvairovę bei nepastovumą.
Keturias spektaklio atlikėjas buvo įdomu stebėti viso spektaklio metu. Ryškiausia čia nedvejotinai buvo G. Grinevičiūtė – ir judesine, ir muzikine, ir aktorine prasmėmis. Atlikėja išlaikė susitelkimą, minties kaitą, subtiliai perteikė skirtingas savojo personažo charakterio spalvas; taigi, iš tiesų buvo tas spalvingas akį traukiantis individas pilkoje žmonių masėje. Scenoje nustebino ir mažai matyta G. Stankevičiūtė. Šiek tiek silpnesnės (lyginant su kitomis) fizinės raiškos šokėja, spinduliavo pasitikėjimu savimi ir akį traukė savo mimika, vaidmens pajautimu. S. Juraškaitė, pažįstama kaip gaivališko judesio atlikėja, ir šiame spektaklyje buvo nepralenkiama savo fizine jėga. Atrodė, jog ji yra toji grupės lyderė, kuri visus suagituoja, suburia, įtikina, sukelia (tariamą) politinį ažiotažą ir tuo naudodamasi veda minią pirmyn. Kiek silpnesnė, kaip ne keista, šįkart pasirodė ilgametė V. Jankausko šokio teatro šokėja G. Kirkilytė, tačiau ne fizine, bet aktorine gama. G. Kirkilytės ilgų rankų ir kojų mostai, iki begalyės išilginti judesiai kiekviename V. Jankausko spektaklyje atrodo esantys tikra puošmena. Šįkart choreografas, akcentavęs idėjinę spektaklio pusę, pakišo koją G. Kirkilytės fizinei raiškai, nes pyktelėjusio, valdingo ir kiek arogantiško personažo amplua G. Kirkilytei atrodė svetimas.
Girdėdami žodį „agonija“, reiškiantį tarpinę būseną tarp gyvenimo ir mirties, jį automatiškai siejame su merdėjimu. Merdėjimo V. Jankausko spektaklyje „Agonija“ nematėme, tačiau ryškiausiai matėme manipuliacinį trijų atlikėjų žiaurumą atskirtosios atžvilgiu, o agonijos metu pasireiškiantį trūkčiojantį įkvėpimą ir iškvėpimą girdėjome kaip šio žiauraus manipuliacinio žaidimo pasekmę. Fizinis judėjimas buvo sudėtas taip, jog tapome šių manipuliacinių žaidimų vojeristais. Ir šis vojeristinis stebėjimas buvo toks stiprus, o vaizdas taip traukė akį, jog kiekviena scena norėjosi mėgautis išties ilgai. Visas spektaklio „Agonija“ piešinys buvo nutapytas lengvais judesiais, šviesiomis spalvomis, linksma muzika. Keistas naratyvinės minties ir choreografinio piešinio oksimoronas. O gal choreografas netiesiogiai teigė, jog stebėdami agonijoje esantį žmogų, savotiškai prisiliečiame prie uždrausto vaisiaus – šiapus ir anapus?
Ar tai reiškia, kad dvidešimt šokio teatro metų žymi vieno etapo pabaigą ir nujaučia kito etapo pradžią? Ar meninė choreografo patirtis, žaismingai pateikta mirties metafora, ironizuoja apie ilgametį kūrybos kelią ir į nežinomybę nusidriekusią ateitį? Tikriausiai. Taigi, choreografui ir visam jo šokio teatrui belieka palinkėti štai tokio lengvo ir nuotaikingo „perėjimo“ iš vieno etapo į kitą ir tokių pat šviesių ir žemiškai spalvingų metų tolesniame kūrybos tarpsnyje. Ir žinoma, be manipuliacinio (kultūros politikų) žaidimo.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
"Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.