Aš esu labai rimtai
2014-05-12 Silvija Čižaitė-Rudokienė
Turbūt net neverta pradėti kalbėti apie tai, jog misių rinkimai daugeliui kelia bent jau šypseną, o frazė „Norėčiau taikos pasaulyje“ – puikus pokštų, lydinčių šį konkursą, atributas. Tad Vilmos Pitrinaitės ir „We Compagnie“ spektaklis „Miss pasaulis 2014 Lietuva“ taip pat sunkiai peržengė taikos pasaulyje troškimo ribas. S. Cohenas ironizavo Kazachstaną, V. Pitrinaitė pašiepė Lietuvą. Bet ar kas nors slypėjo už juoko?
Jaunoji šokėja drąsiai ir itin teatrališkai tyčiojasi iš nusistovėjusių gražuolių stereotipų. Tik Lietuvos gražuolės pasipuošusios ne „Armani“, „Gucci“ ar „Gabbana“ prekiniais ženklais, tačiau gariūninėmis plastmasinėmis karūnomis, o apsiavusios aukštakulniais vis krypteli koją. Išties, Vilmos šokio spektaklis iliustratyvus ir šaržuotas, nežinia, galbūt ir žiūrovai šokėjai atrodo truputį kvailesni, kuriems jau tikrai tikrai reikia viską paaiškinti iki galo...
Kūrinį sudaro tipinės mis rinkimų dalys: prisistatymas, tikslai, interviu, talentų šou, bikini demonstravimas, kurio pabaigoje atlikėja susikiša šalių vėliavėles į užpakalį. Visas šou nužymėtas ironijos bei sarkazmo, tačiau kartais atrodo, jog už juoko ne daug kas telieka. Na taip, saugokim kultūrą ir agrikultūrą – vaizdo ekrane būsimoji mis pasaulis padirbėja Lietuvos periferijose; žinoma, jai sunkiai sekasi su aukštakulniais kulniuoti po dirvonus, o kultūrą, pasirodo, gelbėti reikia Kaune, kuomet Artūras Areima stato „Vyšnių sodą“.
Tiesa, ir šokio šiame spektaklyje nėra tiek jau daug – pagoniškasis šokis, oželio ir uodo popuri. Visgi, kaip tik spektaklio dieną popiet vyko Aalto universiteto lektoriaus Maxo Ryyäneno iš Suomijos paskaita-diskusija „Sviedžiant kūną kovon. Kūnas kaip instrumentas menuose“. Paskaitoje nemažai dėmesio buvo skirta politiniam kūnui – tam, kuris demonstruoja, keičia, diskutuoja ne tik politine prasme, tačiau ir socialine, kai nusistovėjusi socialinė tiesa tampa kvestionuotina arba netgi keičiama. Politinio bei socialinio atspindžio mėginta būti ir Vilmos šokyje, ką jau kalbėti apie Lietuvos identiteto pristatymą ne tik patiems tautiečiams, tačiau ir žiūrovams svetur. Atrodytų, esame itin šmaikšti tauta, pašiepianti tiek susiformavusius stereotipus, kuriuos visu šimtu procentų galėjome išgirsti misės inscenizuotame interviu, taip pat mėginanti būti šiuolaikiška, tačiau išlaikanti tariamą identitetą – savo liaudiškus šokius pritaikydami contemporary principams, o visas kitas šalis susikišdami į užpakalį. Mes – ta tauta, kadaise buvę nuo jūros iki jūros ir dabar besididžiuojanti „1410“ alumi.
Taip ant lėkštutės padėję visus šaržuotus savo atributus, pasižymėję kaip karta nuo žagrės, suklustame. Ir kas iš to? Žinoma, ironija neturi gelbėti pasaulio, o ir šokis tegali būti savitikslis, bet rodos, šįkart Vilma kažko ieškojo, tik ar žiūrovui pavyko prisijungti prie šių paieškų ir kažką atrasti? Vėliau diskusijoje šokėja minėjo, jog nieko čia juokingo nėra, pavyzdžiui, agrikultūra juk išties svarbi Lietuvoje. Ir mes drąsiai galime sutikti, tačiau spektaklyje visada išlaikoma patyčių pozicija sutrikdo ir priverčia pasimesti. Atrodo, čia svarbi ne tik agri-, bet ir šiaip kultūra, o mūsų politiniai įgūdžiai grįsti amnezijos principu tėra povyza ir mėginimas visiems įtikti. Panašiai kaip ir interviu dalyje V. Pitrinaitės vaizdauojama Mis Lietuva teigė, jog nepykstame nei ant rusų, nei ant Sovietų sąjungos, gal ant kažkieno žmonos pykstame, bet gal ir ne. Ir išvis geriausia viską pamiršti.
Išties, rodos, spektaklis turėtų būti stipriai politiškai angažuotas, itin aktualus, bet gal tik lokaliam ratui, nes kas geriau, jei ne patys lietuviai supranta bei atpažįsta savo ydas. Tik reziumė pritrūko, o ir to stipresnio pagrindo, kas gi vis dėlto slypi už to juoko. Tačiau neskubėkime teisti, prie pavadinimo randame raktažodį „eskizas“. Tad paklaidžioję kūrėjų mėginimuose, lauksime tvirto išbaigto rezultato, nes juk juokas – rimtas dalykas.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos