Melancholijos šalis
2017-06-23 Silvija Čižaitė-Rudokienė
Tarp tarptautinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis‘17“ spektaklių spėjome su choreografe Aira Naginevičiūte susėsti kavos puodeliui. Tąkart pokalbis buvo apie laukimą ir kupinas vilties. 2017 m. gegužės 19-21 d. šokio teatras „Airos“ spektakliu „Melancholijos bokštai“ (tuo metu dar tik ruošėsi) atidaryti IX tarptautinę šokio bienalę KAAY FECC Dakare (Senegale).
Nuotraukos iš asmeninio šokio teatro AIROS archyvo
Choreografė neslėpė, jog tai ne tik garbė, tačiau ir nemenkas iššūkis. Pradedant kūrybinėmis kibirkštimis – „Melancholijos bokštai“ bus rodomi lauke, atviroje erdvėje, skirtingomis techninėmis sąlygomis, kitokiame kultūriniame kontekste, baigiant labai utilitariais – skiepai ir vis dar negautos žinios apie finansavimą iš Lietuvos kultūros tarybos. Visgi, tuo metu A. Naginevičiūtės nuotaika buvo pakili – bienalės meninė vadovė Gacirah Diagne patikėjo būtent Lietuvos atstovams tapti festivalio atidarymo svečiais ir atlikėjais. Per tris festivalio dienas buvo ketinama parodyti penkiolika įvairaus žanro nuo šiuolaikinio, tradicinio, hip hopo iki gatvės šokio pastatymų.
IX festivalio KAAY FECC programoje – profesionalios šokio trupės iš Prancūzijos, Vokietijos, Lietuvos, Senegalo, Burkino Faso, Dramblio Kaulo Kranto, Togo ir kitų šalių. Šių metų festivalyje šokio ekspertų ir choreografų iš įvairių šalių buvo ypatingai daug, nes IX tarptautinė šokio bienalė KAAY FECC dedikuota Afrikos šokio legendai Germaine Acogny. Todėl visos viltys buvo priešaky, paraiška Lietuvos Kultūros tarybai priduota, tikėtasi geriausio. „Juk šokiu, idėjomis kvėpuojama“, – sakė choreografė A. Naginevičiūtė.
Ne paslaptis, jog kelio atradimas į Afriką buvo grįstas ne tik kūrybinės komandos indeliu. Projekto vadovė Giedrė Kabašinskienė užklausta, kokiu būdų Dakaro ir Vilniaus keliai susikirto, neslėpė, jog nuo 2005 metų tenka nemažai keliauti ir pažinti įvairių sričių, institucijų, festivalių vadovus, ekspertus Balkanų, Afrikos šalyse, o pati G. Kabašinskienė dėjo pastangas, kad šie kontaktai būtų išnaudoti Lietuvos meninių projektų sklaidai, bendradarbiavimo projektams. Pažintis su bienalės KAAY FECC menine vadove Gacirah Diagne tapo lemtinga šokio teatrui „Airos“. G. Kabašinskienės siūlymu festivalio vadovė Gacirah Diagne susidomėjo choreografės A. Naginevičiūtės kūryba, prasidėjo susirašinėjimas, derinimo darbai. Paaiškėjus festivalio programos temai „Ištvermė“, bienalės meninė vadovė atidarymo progai pasirinko „Melancholijos bokštus“. Po spektaklio Gacirah Diagne išreiškė padėką visai kūrybinei komandai ir patikino, kad labai džiaugiasi „rizikingu“ sprendimu Senegalo žiūrovui parodyti „Afrikoje mažai žinomos šalies konceptualų šiuolaikinio šokio pastatymą“.
Vadybiniu lygmeniu buvo dirbta daug ir nuosekliai, o G. Kabašinskienė net galinti įvardinti tikslią derybų pradžios datą – 2017 m. rugsėjo 2 d. Šiemet Dakaro festivalis KAAY FECC pirmą kartą negavo savo nuolatinių partnerių paramos. Visgi, tiek Lietuvos atstovai, tiek ir G. Diagne nežvelgė į tarpusavio santykius kaip į komercinį projektą. Tad bienalės įgyvendinimo, kaip ir „Melancholijos bokštų“ kelionės, planai ir darbai tęsėsi.
Tuo tarpu ir „Melancholijos bokštų“ komanda neabejojo vienas kito profesionalumu, A. Naginevičiūtė pabrėžė, jog pasitikėjimas vienas kitu ir žinojimas, jog nekils vidinių nesklandumų, suteikė ramybės. Visi profesionalai, turintys ne vienerių metų patirtį kūrybos pasaulyje, visi degantys savo idėja, kuri šiais metais buvo įvertinta ir Lietuvoje (šiemet spektaklio „Melancholijos bokštai“ pagrindinė atlikėja Goda Laurinavičiūtė už Melancholijos vaidmenį pelnė aukščiausią apdovanojimą – Auksinį scenos kryžių – geriausios metų šokėjos kategorijoje).
Nuotraukos autorė: Laima Stasiulionytė
A. Naginevičiūtės prisiminimuose Afrika liks kaip šokantis žemynas: „tradicinis šokis yra jų prigimtyje, senegaliečiai nuolat groja ir šoka. Tačiau būtent šiuolaikinis šokis čia sunkiai skinasi kelią.“ Prieš pasirodymą komandą aplankė nerimas, kaip žiūrovas supras „lietuvišką melancholiją“. Po atviru Dakaro nakties dangumi pusvalandžio trukmės mirties artumo melancholija (spektaklis inspiruotas Paulio Celano „Mirties fuga“) Senegalo organizatoriams ir festivalio svečiams paliko neišdildomą įspūdį. „Dakaro žiūrovas labai atviras, nebijantis kalbėti ir interpretuoti matytą spektaklį, jo judesio, muzikos, garsų, vaizdų kodus. Žiūrovai spektaklyje atpažino save, savo šalies likimą, kūrėjo stoišką kovą su būtimi. Totalitarinė prievarta, milijonai išvežtų, pažemintų, nukankintų, po pasaulį didelėse egzilų bendruomenėse pasiklydusių žmonių...“, – įspūdžiais dalijosi A. Naginevičiūtė. Dėl to choreografei nekėlė nuostabos faktas, kodėl senegalietis junta simpatiją Lietuvai, patyrusiai panašų likimą.
Antrinant iš vadybos pusės, G. Kabašinskienė pabrėžė festivalio privalumus, jog sukurta puiki proga reprezentuoti Lietuvą, o sėkmingai įgyvendintas šiuolaikinio šokio projektas be abejonės prisidės prie Lietuvos kultūros Afrikos rinkose plėtros. Tikėta, jog bienalė atvers plačius vartus kitiems festivaliams, dvišalio bendradarbiavimo projektams. Tokiu būdu turint įtakos ne vien asmeninei choreografės karjerai, bet ir tolimesnei Lietuvos šiuolaikinio šokio raidai. Festivalio metu šokio teatro „Airos“ atlikėjai vedė meistriškumo kursus jauniesiems Senegalo šokėjams, mezgėsi pažintys galimai koprodukcijai.
Buvo tartasi su Germaine Acogny dėl galimybių bendradarbiauti su Afrikoje įkurta garsiąja neformalia šokio mokykla Ecole de Sable bei prielaidų Lietuvos šokėjams joje stažuotis.
Spektaklį „Melancholijos bokštai“ matę žiūrovai, festivalio organizatoriai, Senegalo kultūros ir komunikacijos ministerijos, kultūros centro atstovai išsakė komplimentus. Apie spektaklį buvo kalbama dviejuose televizijos laidose, keliose radijo laidose. Festivalio plakatuose ir skrajutėse pirmoje vietoje buvo minimas Lietuvos vardas. Kitaip tariant – sėkmė ir plojimai lydėjo lietuvius Afrikoje.
Šokio teatras AIROS kartu su įžymia choreografe ir šokėja Germaine Acogny
Kad ir kaip džiaugsmingai beskambėtų visi ditirambai ir parengti raštai (bienalės organizatoriai parengė oficialų padėkos raštą Lietuvos kultūros tarybai už suteiktą galimybę šokio teatrui „Airos“ sėkmingai atidaryti IX tarptautinę šokio bienalę KAAY FECC), visgi realybėje neįmanoma apsieiti ir be antiromantiškos finansinės pusės. Visa dirbusi komanda sutriko susipažinę su Lietuvos kultūros tarybos II-ojo etapo rezultatais ir Šokio teatro „Airos“ teiktos paraiškos dalyvavimui Dakaro bienalėje neigiamu vertinimu. Štai, dabar jau išaušta laikas kalboms apie aukcioną, kuriame, gal ir banaliai skambant, išparduodamos viltys. Arba, be abejo, garsiąją mecenatystės koncepciją. Tik teorijoje ji skamba kur kas paprasčiau ir realiau, nei nė trijų milijonų nebeturinčioje Lietuvoje. Gal kas visgi susigundytų pirkti šiuolaikinį šokį?
Tačiau, mano skepsiui tiek projekto vadovė, tiek choreografė nepasidavė. Pabrėždamos, kad trupės nariai savo asmeninėmis lėšomis sumokės už bilietus ir draudimą. „Be abejo, solidariai visi susitarėme pamiršti apie honorarus, užmokesčius. Tai bendraminčių komanda ir kaip bebūtų absurdiška turime blaiviai vertinti susidariusią situaciją“, – po vizito Senegale kalbėjo A. Naginevičiūtė.
Ištverminga gaida ir belieka baigti, kūrybinei euforijai kovojant su finansiniais nuopuoliais. Lai šokis šįkart būna penas.
"Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.