Kolektyvinė meditacija mieste
2016-09-27 Goda Dapšytė
Neretai choreografai atranda savo stilių, jo laikosi ir kryptingai jį tobulina ir todėl retai pateikia netikėtumų, tačiau pasitaiko tokių, kurie vis ieško ko nors nauja ir stebina. Viena tokių – uostamiesčio choreografė ir šokėja Agnija Šeiko. Jos darbai kas kartą nustebina vis nauja forma, kontekstais ar paieškų kryptimi. Paprastai tai nėra drastiški posūkiai, bet kas kartą vis kas nors nauja.
Šį kartą tai nemenka tarptautinė koprodukcija: daugiau nei du metus vykęs kūrybinis procesas sujungė skirtingų sričių kūrėjus iš Norvegijos, Švedijos, Islandijos ir Lietuvos. Kaip ir pernai pristatytos „Keliaujančios bažnyčios“, „Lucky Lucy“ – įvietintas kūrinys. Tačiau šį kartą tai ne ekskursija, mat nors jo metu ir judama per skirtingas miesto erdves, koncentruojamasi ties vidinės, o ne išorinės kelionės įspūdžiais.
Taip, „Lucky Lucy“ – tai kelionė. Kelionė miesto erdvėmis ir žmonių atsiminimais. Tikrais ir išgalvotais, apmąstytais ir buitiniais. Klaipėdos geležinkelio stotyje prasidėjęs spektaklis keliauja per kelias skirtingas, kiek atokias uostamiesčio erdves, paskui vesdamasis ir būrelį žiūrovų. Choreografių ir atlikėjų A. Šeiko ir Annikos Ostwald (Norvegija) duetas savo pasirodymą pradėjo prie išvykimo laukiančio ekspreso Klaipėda–Vilnius (be galo įdomu, kaip ši scena ir ją apsupęs žiūrovų būrelis atrodė netrukus pajudėjusio traukinio keleiviams), o baigė lipdamos iš maršrutinio autobuso.
Dvi pakeleivės, partnerės ir šiek tiek sąmokslininkės palaiko, seka, atremia viena kitą kūnu ir žvilgsniu. Visa tai minimalistiškai, su pagarbiomis pauzėmis ir atstumu. Tuo metu kiekvieno žiūrovo-sekėjo ausinėse (tokiose pat kaip ir šokio teatro „PADI DAPI Fish“ šokio ir garso spektaklyje-ekskursijoje „Keliaujančiose bažnyčiose“ ar „Rimini Protokoll“ ekskursijoje „Remote Vilnius“) miesto triukšmą keičia muzikos garsai, o pastaruosius teksto nuotrupos – nugirstus pokalbius primenantys monologų fragmentai (garso ir techninio parengimo autorius Magnusas Bugge’as iš Norvegijos).
Klaipėdos miesto erdvės, kuriomis judama, choreografių ne tik apgyvendinamos, bet ir išgyvenamos. Ausinėmis nuo realaus pasaulio atribotiems žiūrovams kūrėjos leidžia iš lėto įsijausti į kiekvieną urbanistinės erdvės fragmentą, kurį pasirinko kaip stotelę savo pasakojimui. Pagrindinis dramaturgės Vaivos Grainytės iš visos serijos šiam spektakliui sukurtų monologų skamba nuo pėsčiųjų tilto žvelgiant, atrodo, į begalybę nusidriekusius bėgius. Balsas ausinėse pasakoja apie anuos ir šiuos laikus, apie perėjimą iš tada į dabar, apie deficitą, apie rabarbarus ir cukrų… Tam tikra prasme apie kelionę, apie tranzitą tarp santvarkų, stovių, būsenų...
Atlikėjų judesiai neišskirtiniai, dažniau žvilgsniais nei gestais jos veda sekančiuosius ir viena kitą tolyn. Judesinis spektaklio žodynas sutelktas ir juslus, būdingas A. Šeiko, kombinacijose nemaža paprastų kasdienių elementų, kurie išdidinti virsta choreografiniais ornamentais. Tik šį kartą pagrindine priemone tampa pauzės ir sukauptumas. Įdomu stebėti jau vien šių skirtingų, bet savo ramybe panašių moterų bendravimą ir bendrą kelionę.
Spektaklio kūrėjai atidžiai ir atsakingai rinkosi šios kelionės maršrutą, o kiekvieną stotelę apgyvendino tiksliai ir efektyviai. Sustojus daugiabučio kieme, pakėlus akis galima prie lango išvysti apkūnų vyriškį ir patikėti, kad tai jis Petro Lisausko balsu tuo metu pasakoja apie pamestą piniginę. Ir medžiai šalia geležinkelio stoties, ir daugiabučių gyventojai, ir maršrutinio autobuso vairuotojas bei keleiviai tapo „Lucky Lucy“ dalyviais ir personažais.
Tiesa, reikia pripažinti, kad dalyvaujant šioje kolektyvinėje patirtyje vis dėlto justi, kad spektaklis buvo kuriamas ilgai ir nemažos komandos. Būdingai „užlaikytiems“ darbams, jame netrūksta nutylėjimų ir minties šuolių, bet, kita vertus, nemaža jame ir koncentracijos.
Autobusui sustojus ir visiems netikėtai išlipus performansas staiga baigiasi. Kelionė nutrūksta ir netikėtai esi pažadinamas iš tos lengvos urbanistinės meditacijos, į kurią leido pasinerti liūliuojantis ausinių turinys. Tas netikėtas finalas tikrai priminė pabudinimą iš sapno giliojoje miego stadijoje, kai dar kurį laiką negali atsipeikėti ir susivokti kas ir kur esi, koks tai miestas ir kas buvo tavo bendrakeleiviai…
Vytauto Petriko nuotraukos
„Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas