Sluoksniuotas čiurlioniukų pyragas
2014-05-14 Agnė Biliūnaitė
Šių metų festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ savo kompozicijas galėjo pristatyti ir stipriausi M.K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai. Tai ne pirmas kartas. Šioje mokykloje šiuolaikinio šokio specializacijos besimokantieji pernai buvo „okupavę“ nebenaudojamo restorano patalpas prekybos centre „Europa“. Gaivus jaunuolių proveržis neliko neįvertintas ir šiemet, gegužės 10d., festivalis atvedė žiūrovus į M.K.Čiurlionio menų mokyklos mokomąjį Šokio teatrą. Foje būriavosi gėlėmis nešini tėveliai, mamytės, broliai ir seserys (kai kurie – ypač maži ir linkę aktyviai balsu reaguoti į pasirodymus scenoje bei muzikos pasikeitimus). Tačiau įprastą ugdymo įstaigai publiką praskiedė bloknotėliais ginkluoti projekto „Šokis žodžiu – ne[w]kritika“ dalyviai ir kiti rimti dėdės ir tetos. Veiksmas čia ir prasidėjo. Kelios basakojės džinsuotos merginos švelniai provokavo ekspresyviai judėdamos tarp besirenkančiųjų ar tiesiog medituodamos kabantį paveikslą. Smarkiausiai į pasiūlytą žaidimą įsitraukė festivalio fotografas Dmitrijus Matvejevas, bėginėdamas laiptais aukštyn žemyn ir gaudydamas įdomesnius kadrus. Tuo tarpu publika arba stoviniavo pakampėse santūriai stebėdama viena akimi, arba mėgino prasibrauti link salės reaguodama į merginas ne daugiau nei į balandžius ant šaligatvio.
Patogiai įsitaisius minkštose salės kėdėse žiūrovų laukė keturiolikos sluoksnių moksleivių gamybos pyragaitis su raudona uoga ant viršaus – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro šokėjų kelerius metus iš eilės organizuojamo choreografinių miniatiūrų projekto „Kūrybinis impulsas“ ypač daug aplodismentų sulaukusiu spektakliu „Kelionė“ (choreografas Martynas Rimeikis). Nors modernaus/šiuolaikinio šokio atlikėjai šioje mokykloje yra ruošiami nuo 2010m., scenoje visgi dominavo klasikinio/baleto (kurio čia mokoma nuo neatmenamų 1952m.) šokėjai ir, žinoma, klasikinio stiliaus choreografija.
Nekeista, kad lygiai pusė visų choreografinių miniatiūrų buvo skirtos soliniam atlikimui. Lengviau susidoroti su vienu kūnu ir ypač jei jis – tavo paties, negu perteikti šokio viziją būriui bendraamžių. Puokštėje trumpų, į akademinę valandą sutilpusių miniatiūrų verta išskirti ryškesnes gėles. Nudžiugino vaikiškas linksmumas ir dar „nesugadintas“ natūralumas Adelės Zajančkauskaitės „Pasiklydau“. Suskambėjo maugliškas Edvino Jakonio rimtumas ir įsijautimas bei muzikos (Philipas Glassas) pasirinkimas „Šauksme iš Amazonijos“. Neliko nepastebėtas šokis su puantais tiesiogine prasme Dominykos Vosyliūtės „Gulbėje“. Visgi vienintelis, kuris iš tiesų savo šokiu prieš kažką maištavo ir kažką mėgino įrodyti sau ir kitiems – tai Lukas Karvelis miniatiūroje originaliausiu tą vakarą pavadinimu „Saulės akmens bandymas būti savimi“. Scenoje grūmėsi ne tik klasikinis šokis su šiuolaikiniu, bet ir Sergejus Rachmaninovas su kažkokio L-vio diskžokėjaus muzika, o taip pat tradicinis rimtumas pianistės atlikime ir japoniška animacija jos raudoname peruke.
Choreografinių miniatiūrų suvožtinio storesnius sluoksnius sudarė keturi duetai, iš kurių trys susirinkusiesiems kalbėjo apie amžinai aktualų ir niekada nesklandų merginos ir vaikino santykį. Parinkta muzika (Yuki Koshimoto) ir šmaikščia paukštiška stilistika įdomiausiai pasirodė Vasaros Visockaitės „Atrasti“. Tai vienintelis atvejis, kai pati choreografijos kūrėja nešoko, atlikimą patikėjusi šokėjams Evelinai Fokinai ir Andriui Gaučui. Verta paminėti ir gana stiprų Miglės Čaplinskytės bei Jono Gineikos „Sudie(V)“, kuriamą pasitelkiant tarpusavio įtampą bei nuolatinę dviejų šokėjų kaitą scenoje.
Trys grupiniai pasirodymai visų pirma sveikintini drąsa kurti choreografiją ne tik sau, bet ir savo bendraamžiams. Be abejo, stipriausiai šioje kategorijoje suskambėjo šiuolaikinio šokio merginų kvartetatas, parodęs miniatiūrą linksmu pavadinimu „Nenukrypkim nuo minties“, kuris, kaip paaiškėjo iš nepakitusios šokėjų aprangos, prasidėjo dar foje. Merginos – Gabrielė Tubelytė, Judita Šečkutė, Kristina Kurapkaitytė ir Viktorija Semakaitė – pasirinko įprastus mokyklos sporto salės suolus, aplink kuriuos vystė uždaros persirengimo kambarėlio bendruomenės santykius, persmelktus mergiotiškų svajonių, ilgesio, konkurencijos ir švelnumo.
Visgi įdomiausia ir daugiausiai žadanti tą vakarą buvo 7 kl. moksleivė Ugnė Kislauskaitė, pristačiusi dvi solo ir vieną grupinę choreografiją. Miniatiūra „Ant keistų bangų“ pagal Hanso Zimmerio muziką nukėlė publiką į paslaptingą vandenyną. Šokėja nesirinko įkūnyti įprastų šiai amžiaus grupei ir apskritai baleto pasauliui gulbės, mergaitės, gėlelės ar, sakykim, „poemos“ personažų. Jos trapi figūra didelėje tuščioje scenoje iš tiesų kūrė audrotose bangose blaškomo laivo iliuziją. Šokio kompozicija buvo labai organiška, nerūpestingą slydimą vandens paviršiumi keitė pavojaus nuojauta, kova su stichija, ryžtas išsilaikyti, pralaimėjimas, liūdna ir grakšti baigtis panyrant į dugną. Šis mažytis spektaklis buvo tarsi saldžiarūgštis obuolys glazūruotų pyragėlių lėkštėje.
Žvelgiant į šių metų pasirodymų visumą galima išskirti keletą tendencijų, į kurias vertėtų atkreipti dėmesį. Visų pirma liūdina imitacija ir primityvi pantomima. Suprantama, baleto estetikoje egzistuoja sutartinė gestų sistema. Tačiau gyvename šalyje, kurios teatrinė tradicija užima ypatingą vietą Europos ir pasaulio scenose ir kuriam būdingas gilus simboliškumas bei metaforiškumas. Kodėl šiomis unikaliomis žiniomis nebūtų galima pasidalinti su jauniausiąja būsimų choreografų ir šokėjų karta? Baleto skyriaus mokiniai iš tiesų turi aktorinio meno pamokų, bet ar jiems suteikiama galimybė pasimokyti šio meno paslapčių iš pačių geriausių mūsų šalies režisierių? Nemanau, kad reiktų tai nukelti brandesniam amžiui, nes kaži ar didelė dalis šios mokyklos absolventų toliau stoja mokytis į, tarkime, Lietuvos teatro ir muzikos akademiją. Gerai, kad Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto šokėjai jau turi galimybę išmėginti savo kaip choreografo, t.y. kūrėjo, ne tik atlikėjo, gebėjimus didžiausioje Lietuvos scenoje. Gerai, kad į tai atsigręžta ir M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Tačiau nauji genijai neišsiskleidžia vos tik juos apšviečia rampų šviesos ar kartą per metus suteikiama laisvė pasirodyti ir nustebinti. Visų pirma reikia susiurbti į save labai daug skirtingos patirties ir pavyzdžių.
Ne paslaptis, kad mūsų šalyje kairė vis dar nežino ką daro dešinė, tradicinėse mokyklose chemijos mokytojai neintegruoja savo dalyko žinių su biologija ir fizika, kur jau ten su daile ar kūno kultūra. Ne kitaip yra ir meno mokyklose. To įrodymų nereikia toli ieškoti. Visos vizualizacijos, panaudotos keturiolikoje miniatiūrų, buvo, švelniai tariant, menkavertės. Jos ne tik nepapildė spektaklių papildomomis prasmėmis, kontekstais, bet ir gadino akis, nes jose sugrūsti tekstai buvo sunkiai perskaitomi ir dėl pasirinkto įmantraus šrifto, ir dėl per margo fono. Turint omeny, kad M.K.Čiurlionio meno mokykla po savo stogu ugdo ne tik šokėjus, bet ir dailininkus, muzikantus, yra stačiai liūdna, kad kūrybinis bendradarbiavimas tarp jų nevyksta. Nenoriu sukarti visų šunų ant mokyklos, tiesiog įžvelgiu didžiulį potencialą kūrybiniame bendradarbiavime tarp skirtingų meninių sričių tiek ugdymo įstaigose, tiek ir profesionaliojo meno įstaigose. Lietuvos scenose vis dar jaučiamas trūkumas profesionalių šviesų dizainerių, garso operatorių, projekcijų kūrėjų. Kodėl neišnaudojus čiurlioniukų pasirodymų, kuriems apšvietimą ir kitokį sceninį apipavidalinimą kurtų medijų menų studentai, Skalvijos kino akademijos dalyviai; dramaturgiją ar libretą – Respublikinio filologų konkurso nugalėtojai; netikėtus scenografinius sprendimus – moksleivių Robotikos akademija ir pan.? Ir čia tikrai ne viskas remiasi į pinigus ar technines bazes. Viskas remiasi visų pirma į norą ir į viziją. Tad noriu padrąsinti jaunuosius šokėjus ir choreografus – drąsiai patys kvieskite bendradarbiauti bendraminčius iš kitų specializacijų, mokyklų, kūrybinių sričių. Nes taip praturtėsite ir jūs, ir Lietuva.
Panašūs bendradarbiavimai jau prasidėjo studentų ir jaunųjų profesionalų lygyje. Štai tarptautinio projekto „Vasaros MEDIA Studijoje/Summer MEDIA Studio“ kino kūrėjai mėgino dirbti drauge su šokėjais. O projektas „Šokis žodžiu – ne[w]kritika“ kelinti metai iš eilės pritraukia skirtingų sričių atstovus, besidominčius šokiu, apie jį rašyti ir taip plėsti šokio suvokimo, interpretavimo ribas bei žodyną, kuriuo būtų galima kalbėti apie šokį. Scenoje jau yra pasirodę keletas pirmųjų bandymų, kai spektaklį drauge kuria choreografas ir šokio kritikas (projektas „Kritikai vs. choreografai“). Vienas tokių sėkmės pavyzdžių – spektaklis „Contemporary?“, šiemet apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.
Kiekvienos meno formos klestėjimą užtikrina penki pagrindiniai dalykai: švietimas, kūryba, produkcija, sklaida ir dokumentavimas. Tarp šių grandžių turi vykti nuolatinė energijos ir idėjų apykaita, kiekviena iš jų turi nusistatyti savo santykį su publika. Tikrai džiugu, kad „Naujasis Baltijos šokis“ mato prasmę rūpintis M.K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtinių choreografinių debiutų sklaida ir dokumentavimu. Tikiu, kad toks dėmesys įpareigoja jaunuosius kūrėjus ir jų pedagogus dar daugiau dėmesio ir energijos skirti švietimui, kūrybai ir tos kūrybos kūrybiškam realizavimui scenoje.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos