Ane-Laure Lamarque ir Emilie Maquest
Nepasisekė
2017-06-19 Monika Jašinskaitė
Prieš porą metų teko laimė sudalyvauti Vestos Grabštaitės organizuotame, vaidybos studentams skirtame seminare, kurį vedė šokio ir fizinio parengimo mokytojas Josephas Lacrosse'as. Vieną dieną kelias valandas darėme labai paprastą užduotį: bandėme pakartoti vieną vienintelį savo žingsnį bei vertinome, ar kitam – kartojančiam kolegai – pakartoti pasisekė.
Pirmieji kartai buvo pasmerkti: neprisimeni, kuria koja žengi, bandai eiti ir susvyruoji, netyčia kilsteli ranką, kažkaip perkreipi klubus, sutrauki pečius, o ką jau kalbėti apie veido mimikas. Pats nežinai, kaip žengei. O kaip tai pakartoti? Tebūnie, gali apsimesti ir viską daryti užtikrintai. Bet kaip meluoti? Į ką tavyje žiūri partneris? Gal jis nepastebi, kad sulenkei kairės rankos pirštą, nors tavo stoto svyravimai akivaizdūs. O gal jis mato viską, net jaučia tavo energiją, intensiją, emociją? Taip savo kūnais bandėme atkurti vieną vienintelį žingsnelį. Tai buvo savotiškas šokio ir teatro elementorius.
Įdomu tai prisiminti pažiūrėjus Ane-Laure Lamarque ir Emilie Maquest darbą „Roubignoles“. 2015-ųjų metų spektaklis, kaip rašoma tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis‘17“ programėlėje, turėtų tyrinėti intymumą ir moters identitetą, eksperimentuoti su mitais ir juos pasukti kita linkme.
Nuotraukų autorius: Dmitrijus Matvejevas
Belgių darbas sudarytas iš dešimties scenų. Daugelį jų lydi tamsa ir tyla:
(1) Praėjusio amžiaus penkto-šešto dešimtmečio drabužiais apsivilkusios atlikėjos žiūrovus pasitinka sustingusios ant kabaretiškos pakylos ir, netrukus, Normos Gladys balsui skelbiant „Sexy World“ (liet. „Seksualų pasaulį“), ima judėti trukčiodamos it mechanizmai, šokti lėliškai ribotų judesių šokį.
(2) Vėliau, pasigirdus gamtos garsams, jos iškiša galvas pro senovišku stiklu įstiklintą langą, įmontuotą blizgančių užuolaidų širmoje, ir kiekvienąkart pasirodo vis intymesniu kostiumu.
(3) Atlikėjas su baltais perukais pamatome „balkone“ – technikų kambarėlyje virš scenos, kuriame pagal praėjusio amžiaus penkto dešimtmečio valsiuką jos vėl šoka lėlių šokį.
(4) Po jo išgirstame prancūziškai skaitomą Christophe'o Tarkos tekstą – „Gyvenu, nes gyventi neįtikėtina. Aš žinau, kodėl aš gyvenu. Gyvenu, nes man tai malonu. Supratau, kad neįtikėtina gyventi, nes yra malonumų...“, – nuolat kartojamas žodis „plaisir“ (pranc. „malonumas“) čia svarbiausias.
(5) Atlikėjas matome atsistojusias ant pečių, atsukusios nuogą nugarą į žiūrovą jos suformuoja apverstą torsą. Tokioje pozoje jos gestikuliuoja rankomis lyg imituotų moteriškus plepalus lydinčius rankų judesius bei manikiūro procedūrą (beje, viena jų tokioje pozoje net sugeba nusilakuoti nagus).
(6) Atlikėjos išsiridena priešais žiūrovus, ant vienos veido – guminis falas, ant kitos – guminė vagina; bečiulbant paukšteliams ir bedūzgiant kamanėms, maskatuodamos galvas jos imituoja flirtą.
(7) Skambant bejėgiam praėjosio amžiaus aštunto dešimtmečio divos balsui atlikėjos glamonėjasi ant sofa virtusios pakylos.
(8) Romantiką keičia pulsuojanti elektronika, glamones – traukuliai, viena atlikėjų su baltu nuometu ant galvos kopia sustumtomis Menų spaustuvės Juodosios salės kėdėmis ir siautėja viršuje, kita, pasidabinusi tokiu pačiu kostiumu, lieka apačioje.
(9) Atlikėjos leidžiasi nuo sustumtų kėdžių lyg Havajų mergelės, gėlėmis apsitaisiusios galvas ir klubus, o spenelius papuošusios blizgučiais; vėliau improvizuodamos jos juda į priekį link žiūrovo.
(10) Abi šokėjos išeina iš scenos, už žiūrovų nugaros jos kartu dainuoja lopšinę.
„Roubignoles“ nepaliko klausimų, bet festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ papročiu atėjau į susitikimą su autorėmis. Gerokai įsibėgėjus pokalbiui išryškėjo, kad savo darbe A. L. Lamarque ir E. Maquest nenorėjo nieko teigti, kitaip sakant vengė bet kokios „žinutės“. Savaime tai nėra blogai – prieš keletą dienų matytame šauniame Jonaso Lopeso ir Landerio Patricko darbe „Adorabilis“ taip pat nebuvo jokios žinutės. Tačiau belgių darbe pritrūko ne tik jos.
Dešimt spektaklio scenų pasirodė kaip dešimt paveikslų – teatro priemonėmis sukuriamų vaizdinių. Nors judesio netrūko, vis dėlto šie vaizdiniai nesivystė, nekūrė naujų reikšmių, nebuvo aišku, ką jais norima pasakyti, o scenos buvo per ilgos ir tarpusavyje neturėjo nei idėjinio, nei estetinio sąryšio. Paradoksalu, bet moteriško identiteto mitus pasukti kita linkme žadėjęs darbas tarsi atpasakojo tradicinį jaunos moters gyvenimą nuo žaidimo lėlėmis iki pirmojo kūdikio.
Paklausta, kas buvo sunkiausia kūrybiniame procese, E. Maquest, dažniau dirbanti kaip aktorė, atsakė, jog prasidėjus spektakliui jausdavosi tarsi įmesta į skalbimo mašiną – jai buvo sunku viso spektaklio metu sąmoningai valdyti savo kūną.
Tik dviese, be išorinės akies (dramaturgo, kompozitoriaus, scenografo, kostiumų dailininko...) spektaklį kūrusios A. L. Lamarque ir E. Maquest pastebėjo, kad girdėdamos žiūrovų komentarus nesusiedavo savo veiksmų ir jų matomų prasmių. Nors dabar prie kūrėjų komandos prisijungė dar devyni žmonės, panašu, jog spektaklio autorės vis dar nežino, ką transliuoja jų darbas. Jos nežino, ką padarė.
Kitą kartą A. L. Lamarque bei E. Maquest kitaip atliks savo šokį ir spektaklio scenose išryškės kiti dalykai. Gali būti, kad tuomet ir „Roubignoles“ scenos susidės į kur kas reikšmingesnę seką.
"Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.