Rekonstrukcijos planas žmonijai
2015-12-23 Kristina Steiblytė
Grynasis šokis ir socialinė kritika Lietuvoje viename spektaklyje dera retai. Kažką panašaus darė Birutė Letukaitė spektakliuose „Aseptinė zona. Lietuviškos sutartinės“ ar „Medėjos“, Vytis Jankauskas paskutiniuose dviejuose darbuose „Aritmijos“ ir „Akloji dėmė“. Antrus metus iš eilės panašūs dalykai vykta ir Menų spaustuvės programos jauniems kūrėjams Atvira erdvė rėmuose. Praėjusiais metais Agnietė Lisičkinaitė ir Sigita Juraškaitė kūrė „Popular Problems“, o šiemet debiutinį spektaklį „Rekonstruoti“ pristatė Miglė Praniauskaitė.
Pirmojo savo spektaklio premjerą M. Praniauskaitė parodė spalį. Tada be pačios choreografės scenoje buvo dar trys šokėjos. Atnaujintame spektaklio variante, rodytame gruodžio 20 d., šokta trise. Be pačios choreografės scenoje dar buvo Karolina Indrė Žvinytė ir Vincenta Gurauskaitė. Ir nors prieš pirmą premjerą žadėtų George‘o Carlino monologo ištraukų spektaklyje nebeliko, apie būtinybę pergalvoti visuomenę spektaklyje vis dėlto buvo kalbama.
Ir „Rekonstruoti“ įkvėpęs G. Carlino monologas (bene įsimintiniausias jo teiginys esąs, jog mūsų planeta išgyveno daugybę blogesnių dalykų nei žmonija, tad ji niekur nedings –išnyksime mes), ir spektaklio pavadinimas pasakoja apie atkūrimą. Rekonstruoti gyvenamąją aplinką, rekonstruoti pusiausvyrą visuomenėje ir žemėje. Tiesa, komikas ganėtinai radikaliai pokštauja sakydamas, kad žmonija neturi nieko rekonstruoti, nes atsinaujinimo Žemei reikės, kai žmonija pagaliau išnyks. Bet M. Praniauskaitė kalba visų pirma apie žmoniją. Ir net ne visą, o tą, kuri gyvena vakarų kultūroje, greičiausiai miestuose, nuolat gamindama ir vartodama, geidžianti ir manipuliuojanti.
Spektaklyje siūloma rekonstruoti santykį. Viso spektaklio metu energingi mechaniški judesiai ir beveik neegzistuojantis trijų šokėjų kontaktas (judant sinchroniškai, trūkinėjant ritmams scenoje vos porą kartų buvo galima pastebėti prisilietimą ar pasižiūrėjimą į akis) primygtinai sakė, kad turime imtis savo santykių su aplinka rekonstrukcijos. Tą patį, bet ne kartu, scenoje šokančios merginos labai aiškiai parodė, kad būtina keisti santykį ir su žmonėmis, ir su gaminamais bei vartojamais daiktais, miestu, gamta. Kitaip žmogui, kaip socialiniam padarui, gresia išnykimas tampant asocialiu vartojimo produktu. Tad turėtume permąstyti ir tai, kokius save pateikiame santykyje su aplinka: ganėtinai šalti žiūrovams skirti seksualizuoti judesiai ir pozos žiūrint „Rekonstruoti“ priminė, kad ir su savimi elgiamės kaip su preke. Užsimiršę gausios informacijos, nuolat kurstančios baimes ir geismus, sraute nebegirdime, nebepažįstame savęs.
Spektaklio pabaigoje viena šokti liekanti M. Praniauskaitė, keičianti judesius, keičia ir situaciją. Deja, žiūrint spektaklį nebuvo aišku, kokius konkrečiai pasikeitimus pranašauja spektaklio finalas: ar spektaklio pabaigoje kalbama apie pakitimų nesulaukusią apokaliptišką pabaigą, ar apie vieno žmogaus negebėjimą įgyvendinti visų reikalingų pokyčių, kad būtų išvengta žmonių virtimo savotiškomis mašinomis, ar apie pagaliau pasiektą susikaupimo būseną, kuri nebeleis būti nemąstančiu daiktų, šūkių, geismų vartotoju.
Spektaklio turinys šį kartą ganėtinai aiškus. O taip nutinka tikrai ne kiekviename, ir gal net ne dažname, šiuolaikinio šokio spektaklyje. „Rekonstruoti“ nevedžioja žiūrovų už nosies ir neapsimeta tuo, kas nėra, ir kad būtų aiškiau, kartais ir beveik pirštu parodo. Kalbant apie estetiką nesunku pastebėti panašumų su B. Letukaitės „Padaryk iš manęs jungiklį“, kuriame buvo jungiamas mechaniškas judesys ir improvizacija, manipuliuojama šviesa ir tamsa, sinchronišku grupės judėjimu ir solo fragmentais išnaudojant kuo didesnį scenos plotą. M. Praniauskaitei iš tikrųjų ganėtinai sėkmingai pavyko išnaudoti erdvę su scenos partnerėmis atsiduriant vis kitoje rečiau išnaudojamoje scenos vietoje (bent keletą kartų veiksmas buvo persikėlę į kairės scenos pusės tolimąjį kampą, judėta palei galinę sieną). O fragmentai, kai šokėjos išeina iš apšviestos zonos ar pradeda šokti dar neapšviestos, atrodė efektingai ir tam, žinoma, pagelbėjo balta šokio danga bei juodi kostiumai (dail. Eglė Ališauskienė), kuriuose taip pat manipuliuota matoma/nematoma priešprieša naudojant perregimą audinį.
Tačiau trims jaunoms šokėjoms nepavyko išlaikyti žadėto energijos lygio. Ir tai gerokai sumenkino spektaklio paveikumą. Regis, problemų galėjo sukelti scenos dydis: stengiantis suvaldyti ir išnaudoti erdvę teko nemažai judėti skersai, išilgai ir įstrižai, o patirties stoka nepadėjo pasitaupyti energijos visai spektaklio trukmei. Bet galbūt šį kartą tiesiog nepavyko griežtų, staigių judesių atlikti itin tiksliai, kad susidarytų neurotiškas nuolatinio judėjimo ir jo keliamos įtampos sukeltų drebulių įspūdis.
Gaila dar ir todėl, kad šokiu pasakojant apie mechanišką gyvenimą, užkertantį kelią savęs paties ir pasaulio pažinimui, pasirinkta ir nemažai iliustratyvių judesių, neleidusių vaizduotei pasileisti neplanuotais, nepramintais keliais. Net ir dviprasmiškai nuskambėjęs Savages dainos „Shut up“ tektas, kad daugybės stimuliacijų amžiuje esame išsiblaškę ir lengviau pasiekiami įvairioms manipuliacijoms, nepadėjo sulaužyti iliustratyvumo. Nors ir susikaupę žiūrėjome spektaklį, nors ir susikaupusios šokėjos atliko daug mechaniškų judesių, visa tai vis tiek neapsaugojo nuo manipuliacijų, nes pats spektaklis, teatras apskritai, yra manipuliacija. Ar kūrėjas atitrauks ar priartins mus prie (savęs) pažinimo, priklauso nuo konkretaus žiūrovo santykio su tuo ar kitu konkrečiu kūriniu.
Menų spaustuvės archyvo nuotraukos