Naujasis Baltijos šokis’14-IV. Kūnų puota
2014-05-24 Agnė Biliūnaitė
Tarp šokio gurmanų esama tokių, kurie mėgaujasi paribiais – konceptualiuoju šokiu, šokio teatru, šokio performansu, t.y. kažkuo panašiu į agurkinius ledus arba brendį su kola. Tačiau esama ir tokių, kurie pageidauja vartoti grynąjį šokį, tą, kurį net atlikėjai „gamina“ ledo pagalba, nes jis ypatingai fiziškas, traumingas, reikalaujantis ištvermės ir tikslumo. Tokio kūniško šokio buvo galima paragauti šiųmetiniame „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje užsukus pas latvius, žydus ir dvi lietuvaites.
Murziniausias ir demoniškiausias iš jų buvo choreografės ir šokėjos Loros Juodkaitės spektaklis-ritualas „Atmintis“. Kad ir kaip norėtųsi, bet išankstinės nuojautos pasiteisino – Lora ir šįkart pusę spektaklio sukosi demonstruodama savo nepriekaištingai ištobulintąjį suktuką, tiesa, šį sykį sukimosi trajektorija buvo nebe apskritimo, bet kvadrato formos. Pasak spektaklio anotacijos, šiame spektaklyje L.Juodkaitė nardo visuomenės atmintyje ištraukdama į paviršių vis kitą žmogiškąjį pavidalą, kad jį prisimintų ir publika. Kadangi kapstymasis po praeitį nėra ypatingai švarus reikalas, greičiausiai todėl visas veiksmas ir vyksmas rutuliojasi aplink ir po scenoje supiltą smėlio-žemių krūvą (scenografė Elvita Brazdylytė). Visada smagu matyti drąsesnius scenografinius sprendimus, kai į sceną atvelkamas didelis kiekis daiktų, medžiagų, ir ypač – birių. Tai tarsi patenkina vaikystėje užslopintą norą laisvai taškytis vandeniu ir pilstytis smėliu. Neblogai sužaista šviesotamsa, kuri sukuria optinę iliuziją ir ne iš karto atskleisdama žiūrovams, kad scenos grindys pilnos minkštos materijos. Vėliau vidury žemių grakščiai iššviečiamas veidrodinis paviršius, primenantis vaikystėje pamirštus gėlių sekretus, o gal nuvalytą ledo plotelį ežero pakrašty. Visgi daug savyje turintis scenografinis „Atminties“ sprendimas nepadėjo choreografijai reikšmingai atsiplėšti nuo atmintyje išlikusių kitų šios kūrėjos spektaklių. Tas pats sekretas, tie patys šalpusniai ir kiaulpienių lapai, tik gal dirvožemis šiek tiek kito atspalvio. L.Juodkaitė turi galingą įrankį – savo išpuoselėtą kūną – tačiau reikia išmoningo meistro rankų, kuriose tas įrankis taip nušlifuotų mūsų būtį, kad toji iš saujos neišvaizdaus smėlio sužėrėtų brangakmeniais.
Festivalyje jau antrą kartą pasirodanti lietuvaitė Ugnė Dievaitytė, kurianti drauge su brazile Poliana Lima, scenoje leido iki soties mėgautis tamsoje švytinčiais kūnais spektaklyje akivaizdžiu pavadinimu „Kūnai“. Šį duetą rekomendavau daugumai pažįstamų, nes pernykštis eskizas paliko malonų prisiminimą. Dauguma nenusivylė, nebent patys buvo matę ankstesniuosius „galvos trajektorijos“ bandymus, kurie atsikartojo. Kūrybinis merginų tandemas, drąsiai apsinuoginęs iki pusės, skleidė scenoje magiškus ir ypač fotogeniškus kūniškojo grožio kerus. Spektaklio metu darytos nuotraukos galėtų iliustruoti festivalio kalendorių, taip ištisus metus žadindamas šokio, kūno ir grožio alkį. Baltaplaukė Ugnė ir juodaplaukė Poliana tarsi dvigalvė hetera, pikų ir čirvų dama toje pačioje kortoje savo šokiu tyrinėjo galvos judesių galimybes. Šilta prožektorių šviesa (šviesų dailininkas Pablo Seoane) lyžčiodama tamsą nuo lėtai besimuistančių kūnų tai atidengdavo, tai vėl panardindavo į nebūtį mitologines būtybes, keistus begalvius sutvėrimus, atgyjančius mūsų akių tinklainėse ir įtikinančius smegenis antgamtiškumo realumu. Atrodytų kaip dar kitaip beįmanoma parodyti žmogaus kūną, kurį menininkai studijuoja ir interpretuoja tūkstančius metų. Spektaklyje netrūko subtilumo, kūrybiškumo ir polėkio, tad publika vakarinę kūnų puotą įvertino dosniais aplodismentais.
Dar vieną ypatingai kūnišką ir atletišką spektaklį festivaliui atvežė broliai latviai. Omenyje turiu choreografo, kuris šiuo atveju tapo dar ir šviesų dailininku, Dmitrijaus Gaitjukevičiaus spektaklį „Viduje“. Šiemet festivalis apsiribojo gana tradicinėmis erdvėmis ir įprastu dramos teatrui publikos-scenos santykiu. Vienintelis latvių pasirodymas pareikalavo Menų spaustuvės Juodosios salės kėdes sustumti, publiką išsodinti aplink sceną iš keturių pusių, o šokėjus nuo žiūrovų atskirti permatomo plastiko lakštais, kūrusiais lango-vitrinos efektą. Būrys atletiškų vaikinų ir klasikinio grakštumo merginų smarkiai suspaustoje „įstiklintoje“ erdvėje šoko tai, ką žūt būt norėtųsi išsakyti, atlikti, patirti sužinojus, kad kito karto nebebus. Spektaklis gerai apmąstytas, pasitelkiant gana paprastas priemones išgaunami senovinės fotografijos, aplyto lango, nakčia mirksinčios vitrinos, net vėlių ir aurų matymo efektai. Pridėkime emocijas žadinančią Yanno Tierseno, Gustavo Santollo muziką, 4D efektą, kai šokį galima stebėti iš visų pusių, trūkčiojančias dienos šviesos lempas – ir mistiška, šiek tiek slogi, depresiška, kartais romantiško, kartais tiesiog nenumaldomo liūdesio nuotaika sukurta. Visgi iki tobulos estetinės palaimos norėjosi, kad scenografija ir choreografija būtų dar labiau išgryninta, apvalyta nuo bet kokio blaškančio nešvarumo, trikdžių, nebūtinų detalių. Kad atrodytų, jog viskas vyksta jokiame laike, o kūnai nieko nebesveria. Spektakliui labai tiko sapno logika, kuriai pakluso personažų atliekami veiksmai, lyg ir atsispiriantys nuo realių gyvenimiškų situacijų, bet išaugantys iki tik vizijoms, sapnams ir kliedesiams būdingo masto, sodrumo, sudėtingumo, pasikartojamumo.
Prie labai kūniškų spektaklių priskirčiau ir choreografės Dafi Altabeb iš Izraelio du trumpametražius spektaklius: duetą „Niekada mažiau“ (Never the Less) ir trio „Ne-priklausomas“ (In-dependent). Nors jie abu sušokti apsirengus, visgi mėgautis jautriai vienas į kitą reaguojančiais ir vienas kitam sklandžiai partneriaujančiais kūnais tai nė kiek netrukdė. Pradžioje atskleista intymi, kamerinė, vos dviems žmonėms atpažįstamomis detalėmis grįsta dviejų atskirų kūnų susisinchronizavimo anatomija. Vėliau panašus principas perkeltas į platesnį – bendruomenės, t.y. trijų kūnų santykį, taip išplečiant variacijų galimybes, bet išsaugant viltį, kad vienas kitam esame ne tik cenzoriai, bet visų pirma artimieji su visa šio žodžio semantika. Kartais tiesiog belieka prisijungti ir drauge paarti tą pačią dirvą, kad pajėgtume įsikniaubusio į žemę draugo galvą atlošti į saulę ir išmušti jį iš kelio, vedančio susinaikinimo link. Kiaurai veriantys šokėjų žvilgsniai įkaitino šiaip jau gana sterilią baltu linoleumu išklotą erdvę. Horizontalūs ir užapvalinti kūnų judesiai leido publikai atsipalaiduoti ir pasileisti paskui hipnotizuojantį choreografės „balsą“, pasakojantį istorijas universaliomis pradžiomis „kai susitiko du...“, „kartą gyveno trys...“. Charizmatiškoji choreografė, aistringai po spektaklio vykusioje diskusijoje pasakojusi apie karštą žydišką charakterį, kurį užgrūdino dykumų klimatas, spektaklyje išsiveda žiūrovą į abstrakčią dykumą ir atskleidžia jam žmogaus-bendruomeniško gyvūno jautriausias vietas. Ir iš tiesų, apsidairius po bergždžią dykrą primenančią spektaklio visatą vienintelis tą begalinį mums skirtą sekundžių kiekį gali padėti ištverti tik kitas toks pats sekundantas. Sceniniame laike be pabaigos buitinės batalijos ar santykių trikampiai netenka savo reikšmingumo. Užburia visumos, kuri yra didesnė nei jos dalių suma, jaukumas. Po spektaklio atslūgus išsiūbuotoms emocijoms kilo natūralus smalsumas daugiau pasidomėti ne tik Izraelio šokiu, kuris pastaruoju metu tampa vis populiaresnis, bet ir Izraelio kibucų veiklos principais, nes dalis Dafi šokio grupės narių, paprašytų prisistatyti, deklaravo užaugę būtent kibuce. Akivaizdu, kad komunai būdingas bendruomeniškumas, narių lygiateisiškumas ir nuosavybės neturėjimas leidžia ir šokyje kurti švelnią, skaidrią utopiją, neatmieštą kapitalistinei santvarkai taip būdinga ironija, sarkazmu ir nepasitikėjimu.
Toks tad – ir kūniškas – buvo šių metų „Naujasis Baltijos šokis“, kaip tikras pilnametis pristatęs nemenką stilistinę, geografinę ir koncepcinę įvairovę, neužsiciklinęs ant vieno mados vėjo, vis dar neįkandantis šiandien brangiausiai (į)vertinamo šokio haute couture, bet jaučiantis atsakomybę už publikos švietimą, duoklės vietiniams ir emigravusiems choreografams svarbą, toliaregiškas kritikų auginimo klausimu ir drąsus įdiegti pospektaklinių diskusijų formatą. Ačiū už šiemetinį šokio šefo pasiūlymą ir lauksime kitų metų meniu, kuriame tikimės kuo mažiau konservų, greito vartojimo pasiūlymų ir kuo daugiau brandumo su įvairesne geografine nuoroda, gaivios vietinės šviežienos ir ilgalaikį katarsį sukeliančio aperityvo.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos