Šiuolaikinio šokio žvaigždė Louise Lecavalier: „Nenorėjau būti vidutiniška choreografė“
2016-04-19
Louise Lecavalier dalijasi prisiminimais apie karjeros pradžią, bendradarbiavimą su Dadvidu Bowie ir Franku Zappa bei jos kaip choreografės debiutą – šokio spektaklį „So Blue“, kurį netrukus galės išvysti ir Lietuvos žiūrovai.
– Kaip šokis atsirado jūsų gyvenime?
Louise Lecavalier: Šokti pradėjau visiškai atsitiktinai, dar besimokydama mokykloje. Buvau pakviesta šokti teatro projekte, vėliau pradėjau šokti su draugais – improvizuodavome, rengdavome pasirodymus mokyklos renginiams. Šokių pamokas pradėjau lankyti tik sulaukusi 16-os, mokiausi klasikinio ir šiuolaikinio šokio pagrindų. Man labai patiko baleto pamokos, tačiau manęs, kaip žiūrovės, netraukė pats baletas. Šiuolaikinis šokis, priešingai, „užkabino“ iškart.
– Kaip prisijungėte prie šokio trupės „La La La Human Steps“? Kokie stilistiniai aspektai, darbo metodai jus patraukė?
L. L.: Susipažinau su Édouardu Locku, „La La La Human Steps“ įkūrėju ir choreografu, kai jis kūrė pasirodymą šiuolaikinio šokio trupei Monrealyje. Tuo metu „La La La Human Steps“ dar nebuvo susikūrusi. Buvau labai sujaudinta jo choreografijos, nors ji labai skyrėsi nuo to, ką Édouardas kūrė vėliau.
Netrukus jis pradėjo dirbti savarankiškai ir kviesti šokėjus, norinčius bendradarbiauti. Naujoji jo choreografija sugebėjo emociškai paliesti publiką – visą publiką, ne tik šokio industrijoje besisukančius žmones. Man tai pasirodė įdomu, nes nemėgau šiuolaikinio šokio, skirto šokėjams, o ne žiūrovams.
Niekada nesvarsčiau apie darbą drauge, kol nesulaukiau Édouardo skambučio ir siūlymo prisijungti prie „La La La Human Steps“.
Nuotrauka: Andre Cornellier
Tai tikrai nebuvo magiškas ryšys, bent jau iš pat pradžių – man patiko tai, ką jis kūrė, tačiau buvo sunku pakeisti savo šokio stilių ir techniką. Nepaisant to, nusprendžiau, jog nesvarbu, ar pavyks sukurti pasirodymą – pats darbo procesas man teikė daug malonumo. Supratau, kad turiu pamiršti viską, ką išmokau, ir atrasti tai, kas buvo arčiau manęs pačios. Nors fiziškai man buvo sunku tai įgyvendinti, savo vidumi visad buvau labai arti to, ko norėjo Édouardas. Po metų darbo drauge atsirado tikrasis mūsų kūrybinis ryšys.
–​ Kaip atrodė jūsų bendradarbiavimas?
L. L.: Édouardas buvo labai netradicinis, labai įdomus šokėjas. Jis neturėjo nei baleto, nei šiuolaikinio šokio technikos pagrindų, vietoje to, jis sukūrė savo individualų stilių, kurio, iš tiesų, net negalėčiau apibūdinti. Jo judesiai labai keisti, takūs.
Supratau, kad turiu pamiršti viską, ką išmokau, ir atrasti tai, kas buvo arčiau manęs pačios, – sakė L.Lecavalier.
Nuotrauka: Andre Cornellier
Iš Édouardo norėjau mokytis. Ne daryti tai, ko man norėjosi, o imti viską, ką galėjau iš jo gauti. Todėl medžiagą kūrė Édouardas, o aš ją transfomuodavau, keisdavau. Ir tai natūralu. Aš nebuvau Édouardas, buvau visai kitoks žmogus. Tačiau čia ir slypėjo „La La La Human Steps“ grožis – Édouardas dirbo su skirtingą patirtį turinčiais šokėjais. Turėjome baleto šokėjų, aš atėjau į šiuolaikinio šokio scenos, vienas vaikinas iki tol užsiiminėjo kontaktine improvizacija, kitas – stepu. Visi mes buvome skirtingos asmenybės, skirtingi kūnai. Tai trupei suteikė judesio turtingumo.
– Per savo karjerą turėjote galimybę dirbti su daugybe pasaulinio garso menininkų. Vienas jų – neseniai pasaulį palikęs Davidas Bowie. Kaip pradėjote dirbti kartu?
L. L.: Davidas Bowie susisiekė É.Locku, nes, pamatęs mūsų pasirodymą „Human Sex“, norėjo jo dalis panaudoti savo ture „Glass Spider“. Tačiau tuo metu mes jau dvejus metus gastroliavome su šia programa ir norėjome imtis naujų projektų. Ilgai dvejojome, tačiau bendradarbiavimo atsisakėme – nenorėjome dar vienerių metų praleisti gastrolėse su sena choreografija.
Kito D.Bowie skambučio sulaukėme, kai jis su grupe atvyko į Monrealį. Susipažinome, buvo malonu pabendrauti. Mūsų keliai dar kartą susikirto Londone, Šiuolaikinio meno institute (ICA), kurio dešimtmečio jubiliejaus proga buvo surengtas įvairių su šia institucija susijusių menininkų pasirodymas. „La La La Human Steps“ buvo pasiūlyta parengti ką nors drauge su D.Bowie, todėl paruošėme choreografiją jo dainai „Look Back in Anger“. Tai buvo pirmasis mūsų darbas drauge.
Po šio pasirodymo D.Bowie paprašė É.Locko sukurti choreografiją naujam jo turui – „Sound and Vision“.
– Šokti „Sound and Vision“ ture jūs sutikote. Kokie jūsų prisiminimai iš šio laiko?
L. L.: Tai buvo labai jaudinanti patirtis, tačiau pasirodymai visad kelia stresą, turi atiduoti viską, ką turi. Dar didesnį stresą kelia išėjimas į sceną kartu su D.Bowie. Tačiau jis buvo nuostabus žmogus, mėgęs juoktis, nepamiršdavęs nei vieno savo komandos nario, visiškai pasišventęs savo darbui, bet kartu ir atsipalaidavęs. Jis buvo malonus kiekvienam – nuo šokėjų iki technikų.
Lipti į sceną su nauju pasirodymu, apsuptam įvairiausios technikos, kai bet kas bet kurią minutę gali nepavykti, yra be galo baisu, tačiau D.Bowie visad išlaikydavo savo vidinę ramybę. Jis buvo labai žavus, gražus, seksualus – buvo nesunku jį pamilti.
– Ar ši patirtis skyrėsi nuo jūsų darbo su Franku Zappa?
L. L.: Taip, visiškai. Kartu dirbome trumpai, tuo metu jis jau labai sirgo. Kartu surengėme keletą pasirodymų, gal septynis. F.Zappa dėl sveikatos problemų galėjo sudalyvauti tik trijuose iš jų. Po poros mėnesių jis mirė. Buvau didelė F.Zappos gerbėja. D.Bowio gyvą pasirodymą mačiau tik prieš pirmąjį mūsų susitikimą, o F.Zappos koncertuose buvau buvusi anksčiau. Negalėjome užmegzti artimo kontakto, bet pakako vien jo žvilgsnio, vien žinojimo, kad jis mato šokį, kurį norėjo išvysti, vien buvimo šalia. Jis buvo be galo intelektualus, talentingas žmogus. Mūsų neilgas bendradarbiavimas man buvo didžiulė dovana.
– Į „Naujojo Baltijos šokio“ festivalį atvyksite su šokio spektakliu „So Blue”, kuriam choreografiją pirmą kartą kūrėte pati. Kaip nusprendėte imtis jums iki tol naujo amplua?
L. L.: Palikti talentingo, genialaus choreografo É.Locko trupę ir nuspręsti, kad choreografiją kursi pats... tai kelia milžinišką įtampą. Iš pradžių buvau įsitikinusi, kad negaliu to imtis, kad negaliu būti tokia gera, kaip jis, todėl neverta net bandyti. Nenorėjau būti vidutiniška choreografė.
Tačiau palikus „La La La Human Steps“ pradėjau dirbti su kitais choreografais ir susipažinau su skirtingomis prieigomis. É.Lockas yra labai preciziškas, šokėjui jis pateikia visą medžiagą ir taiso menkiausias detales. Tačiau kai kurie choreografai iš šokėjų reikalauja įsitraukimo į kūrybinį procesą. Su vienu iš jų aš pati turėjau sukurti choreografiją, sugalvoti pavadinimą, parengti sceninį įvaizdį. Tuomet susimąsčiau – galbūt net pati to nesuprasdama aš ką tik sukūriau pasirodymą? Dirbant su kitu režisieriumi turėjome mažai laiko, tad jis nespėjo įsigilinti į mano asmenybę ir šokio techniką. Turėjau pati atlikti daug taisymų, plėtoti choreografiją, tačiau man tai teikė didžiulį malonumą.
Supratau, kad kurti choreografiją man labai įdomu, tačiau choreografo titulas man ligtol kėlė stresą. Po „So Blue“ sukūriau dar vieną spektaklį, „Battlegroud“. Ieškoti judesių man lengva, nes šoku jau daugybę metų, o būdama vaikas daug improvizavau. Vėliau susižavėjau įvairiausiomis šokio technikomis ir tuo, ką daro kiti, tačiau dabar grįžau į tą patį pradžios tašką. Kurti choreografiją kur kas lengviau nei tikėjausi.
Nuotrauka: Massimo Chiaradia
– Ar kurdama choreografiją iš pradžių sugalvote kūrinio koncepciją, ar dirbate improvizuodama?
L. L.: Kaskart dirbu vis kitaip. Kurdama „So Blue“ valandų valandas improvizavau – tikėjau, kad per metus (sau daviau tiek laiko) kažkas iš to išeis. Buvau tikra, kad kažkuriuo metu suprasiu, ar einu teisinga linkme. Jei nebūtų pavykę, nebūčiau sukūrusi spektaklio, tačiau rizikavau. Savo improvizacijų beveik nefilmavau – pasikviečiau kolegą, kuris patvirtino, jog nemaža dalis to, ką darau, galėtų virsti pasirodymu.
„So Blue“ kūrybinis procesas buvo labai specifinis – jis paremtas improvizacija, tačiau tai, ką matote scenoje, nėra improvizuota. „So Blue“ judesiai nenušlifuoti, atviri, o į spektaklį sudėjau visą save.
Su savo antruoju spektakliu „Battlegroud“ dirbau visai kitaip. Naudojau analitinę prieigą, turėjau aiškią istoriją, kurią norėjau papasakoti. Tai kur kas labiau apgalvotas, aiškiai struktūruotas spektaklis.
Nors abu šie pasirodymai yra labai skirtingi, abiejuose nesunku atpažinti mano techniką, greitį, energiją.
– Ar per ilgą karjerą pasikeitė jūsų technika, stilistiniai niuansai?
L. L.: Pasikeičiau aš pati, pasikeitė mano mintys, pasikeitė ir judesiai. Pagrindas liko toks pats, tačiau stilius kito. Atrodo, kad viskas buvo manyje nuo pat pradžių, tačiau dabar visai kitaip dėlioju akcentus. Galbūt tai reiškia ne pokytį, galbūt tai yra nulemta skirtingų patirčių ir tyrinėjimų.
Kai atradau save kaip šokėją „La La La Human Steps“, mano judesiai buvo labai dosnūs, akcentuodavau jėgą, energiją. Dabar kur kas labiau kreipiu dėmesį į detales, kurios visad buvo šokyje, tačiau iki tol į jas per daug nesigilinau.
Straipsnio autorė: Monika Gimbutaitė