Dansema: „Į gastroles vykstame ne atostogauti“
2017-09-28 Aušra Kaminskaitė
„Svarbu suvokti, kad teatras vaikams nėra žemesnė meno kategorija – juk jame vaidina ar šoka tie patys profesionalai, kaip ir spektakliuose suaugusiems“, – sako Gintarė Masteikaitė, padėjusi choreografės Birutės Banevičiūtės ir jos šokio teatro „Dansema“ jauniesiems žiūrovams skirtiems spektakliams išvysti daugybę didžiųjų teatro scenų. Neseniai grįžę iš mėnesį trukusių intensyvių gastrolių Kinijos pietuose bei Okinavoje, „Dansemos“ nariai jau rengiasi kitoms išvykoms, bet prieš tai spalio 20-22 dienomis Menų spaustuvėje minės savo dešimtąjį gimtadienį, kurio metu bus pristatyti visi šokio teatro spektakliai. Trumpo atokvėpio tarp darbų metu kalbamės su choreografe Birute Banevičiūte ir užsienio gastrolių organizatore Gintare Masteikaite apie kelius, kuriuos tenka praeiti, kad patektum į prestižinius teatro vaikams festivalius daugumoje pasaulio žemynų.
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
- Ar skirtingose šalyse skiriasi vaikų reakcijos į jūsų spektaklius?
Birutė Banevičiūtė: Visame pasaulyje vaikų iki trejų metų amžiaus publika reaguoja absoliučiai vienodai – nė viena tauta neturi išskirtinių bruožų. Kūdikiai yra ne kultūrinės, o socialinės būtybės – jie pamato, priima ir reaguoja. Egzistuoja tik prigimtiniai skirtumai – vieni yra stebėtojai, kurie gali visą spektaklį žiūrėti ramiai ir tik po jo ateiti pažaisti; kiti nori eiti į sceną vos prasidėjus veiksmui; dar kiti pažiūri pusę spektaklio ir tada nori prisijungti. Tačiau tokios trys reakcijų grupės būdingos bet kokio amžiaus žmonėms. Honkonge festivalio organizatoriai siūlė viršutinę amžiaus ribą palikti 2 metus, nes, jų nuomone, Kinijoje dvimečiai jau daug laksto, yra labai aktyvūs, gali trukdyti spektaklio metu. Nuraminau, kad čia nieko naujo, taip yra visame pasaulyje.
- Kaip patekote į festivalius Kinijoje ir Japonijoje?
B.B.: Prieš trejus metus tuometinis Lietuvos šokio informacijos centro direktorius Audronis Imbrasas lankėsi scenos menų mugėje Šanchajuje, kur pristatė lietuvių šokio trupes. Mumis susidomėjo prodiuserė Alison M. Friedman iš Pekino. Ji „Dansemos“ spektaklių gyvai dar nebuvo mačiusi, tačiau pasiūlė juos Honkongo vaikų teatro festivaliui International Arts Carnival. Peržiūrėję įrašus organizatoriai atrinko spektaklį „Mozaika“. Tik vizitas buvo nukeltas į šiuos metus – laukdami galutinio organizatorių patvirtinimo, pavėlavome pateikti paraišką daliniam finansavimui gauti. Be to, tą vasarą gastrolėms pristigo laiko, nes mėnesiui išvykome į Edinburgo Fringe festivalį, kuris mus atvėrė kelius į Japoniją. Su Honkongo festivaliu sutarėme, kad atvyksime šiais metais, parodysime aštuoniolika spektaklių ir vesime keturis seminarus. Organizatoriai siūlė likti ilgiau, tačiau tuomet gavome kvietimą atvykti į Rikka Rikka festivalį Okinavoje – svarbiausią teatro vaikams festivalį Azijoje.
B.B.: Šįmet festivalio metu vyko ir Azijos TYA (Theatre for Young Audience Network) tinklo – vaikų ir jaunimo teatrus, festivalius, kitus renginius vienijančios organizacijos – metinis susitikimas. Tai leido mūsų spektaklius pamatyti dar didesniam būriui užsienio organizacijų atstovų. Ne vienas jų geriausiais pasirodymais įvardino mūsų spektaklius ir danų trupės „Aaben Dans“ spektaklį „Again“. Tai didžiulis įvertinimas, turint omenyje, kad kūdikių teatro vystymasis Danijoje prasidėjo prieš maždaug penkiasdešimt metų, tuo tarpu Lietuvoje – vos prieš dešimt.
- Kokius įspūdžius paliko festivalių Tolimuosiuose Rytuose organizacija?
B.B.: Kinijos festivalių organizatoriams svarbu, kad svečiai jaustųsi patogiai, netgi prabangiai – gyvenome keturių penkių žvaigždučių viešbučiuose, mums visuomet atsiųsdavo transportą, kuriuo vykdavome į reikiamas vietas ir grįždavome namo. Tiesa, dėl kultūrinių skirtumų kinai kartais itin problemiškai pažiūrėdavo į situacijas. Pavyzdžiui, gastrolių Makau mieste organizatoriai, pasitarę su vietiniu edukacijos centru, nusprendė paskirti „Mozaiką“ 1-4 metų vaikams. Aš nebuvau tuo patenkinta, nes didesni vaikai užgožė mažuosius. Bet tokia jau vietinė kultūra, tokie sprendimai. Makau kultūros centre egzistuoja sudėtinga hierarchija ir eiliniam vakariečiui sunku kažką pakeisti.
Okinavoje labiausiai sužavėjo Rikka Rikka festivalio organizatorių darbas – renginių programa sudėliota meistriškai. Čia lankėsi devynios trupės iš užsienio, daugybė vietinių teatrų, vyko tarptautinio tinklo susitikimas. Viskas buvo sudėliota taip, kad galėtum pamatyti absoliučiai viską ir nereikėtų rinktis iš kelių tuo pačiu metu vykstančių renginių.
- Kuo „Dansema“ patraukli Tolimųjų Rytų publikai?
B.B.: Kai prieš trejus metus pasirodėme Šanchajaus vaikų teatre, vietinė spauda rašė, jog „Dansema“ pirmoji Kinijoje parodė spektaklį kūdikiams. Labiausiai džiugina tai, kad kinai iš mūsų labai noriai mokosi. Pamatę mūsų spektaklius jie suvokė, kad kūdikiams negalima vaidinti didžiulėse salėse, kur susirinktų šimtai vaikų ir visi sėdėtų milžinišku atstumu nuo scenos. Šįmet atvykę į Šanchajaus teatrą gavome dar dažais kvepiančią, specialiai mums įrengtą salę – mažą black box’ą su balta šokio danga ir pagalvėlėmis publikai.
G.M.: Nemanau, kad reikėtų išskirti Tolimuosius Rytus. Neseniai „Dansemos“ šokio teatras gavo kvietimą atvykti į Maltą ir Turkiją, o 2016-2017-aisiais metais vyko į gastroles Airijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Albanijoje. „Dansemos“ spektakliai yra kokybiški ir unikalūs savo tiksline publika – kūdikiams skirtų spektaklių pasaulyje yra ne tiek daug. Be to, pastaraisiais metais Lietuvos šokio trupės turėjo daug galimybių prisistatyti užsienio ekspertams – tarptautinėje šokio mugėje Diuseldorfe, CINARS šokio mugėje Monrealyje, Lietuvos šiuolaikinio šokio platformoje Vilniuje. „Dansema“ tiesiog sugebėjo tai išnaudoti.
- Kaip turi dirbti prodiuseris, kad trupė patektų į tarptautinę rinką? Kaip tokioje rinkoje nardoma?
G.M.: Ryšių kūrimas yra bene pats svarbiausias faktorius intensyvioms gastrolėms užsienyje organizuoti. Neužtenka išsiuntinėti festivaliams spektaklių įrašus ir tikėtis kvietimų. Neužtenka ir tiesiog turėti gerą spektaklį, nes gerų spektaklių pasaulyje yra begalės. Tarptautinėje rinkoje labai svarbų vaidmenį atlieka rekomendacijos – pirmiausia turi tapti žinomu savo srityje, susipažinti su kolegomis iš užsienio šalių ir užsitarnauti žmonių pasitikėjimą, kad kviesdami tavo trupę jie jaustųsi saugiai. Kai kalbu apie pažintis, turiu omenyje ne „švogerių krašto“ principą, bet tinklą, kuriame susiburia žmonės, galintys vieni kitais pasitikėti, žinantys vieni kitų skonius ir gebantys atpažinti stiprius meno kūrinius. Niekas nekvies spektaklio aklai vien dėl to, kad draugas pasiūlė, o tu jam esi kažką skolingas. Kol neįgyji pasitikėjimo, kol tavęs nerekomenduoja, kol už tavęs nestovi užnugaris festivalių pavadinimų, direktorių ir prodiuserių, kurie su tavimi dirbo, ir kurie galėtų patikinti, kad šią trupę verta kviesti, tol tu niekur nepajudėsi. „Dansema“ jau apsilankė daugybėje puikiai vertinamų festivalių ir užlipo ant labai aukšto tarptautinio pripažinimo laiptelio.
B.B.: Be to, gerą vardą užsitarnaujame labai daug dirbdami pačių gastrolių metu. Kasdien rodome po kelis spektaklius, rengiame seminarus, nuolat susitinkame ir bendraujame su užsienio atstovais... Į gastroles vykstame ne atostogauti, bet daug dirbti.
- Koks tuomet kokybės vaidmuo festivalių rinkoje?
G.M.: Kokybiškas turinys – tai bene svarbiausias dalykas pradžioje, kol esi visai nežinomas, nes tik kokybe laimėsi prieš turtingus konkurentus. Pavyzdžiui, vokiečiai arba skandinavai savo teatro vaikams sklaidai užsienyje skiria milžiniškus pinigus ir gali geriems festivaliams atvežti net ne pačią stipriausią savo produkciją, patys padengdami visus kaštus. Turint omenyje, kad finansavimas kultūrai didžiojoje pasaulio dalyje nuolat mažėja, organizatoriai kartais tampa suinteresuoti pasirinkti tuos, kuriems nereikės padengti produkcijos pristatymo kaštų.
B.B.: Keliaudamas po festivalius pats geriau pradedi suvokti, kokia yra tavo kūrinio kokybė.
Nepaisant itin mažo mūsų pačių finansinio indėlio, gastrolėms „Dansemą“ kviečia tokie festivaliai kaip Rikka Rikka Festa, International Arts Carnival, Edinburgh Fringe Festival, Kids Euro. Tai įrodo, kad atitinkame tarptautinius kokybės kriterijus. Lietuvoje nedažnai tenka sulaukti gerų žodžių ir paskatinimų, tad nuolat svarstau, ar dirbu teisinga kryptimi. Sulaukę tokios sėkmės užsienyje mes, kūrėjai, pagaliau patiriame satisfakciją, kuri veda į priekį, skatina ieškoti naujų dalykų. Nekalbant jau apie laimę išgyventi iš savo profesijos.
- Jau lankotės prestižiniuose festivaliuose. Kokie tolimesni tikslai?
G.M.: Šių metų pabaigoje laukia gastrolės tarptautiniuose vaikų ir jaunimo festivaliuose Maltoje bei Turkijoje. Taip pat laukiame atsakymo iš Romos dėl gastrolių gruodžio mėnesį.
Vienas mūsų tikslų yra nuvežti „Dansemos“ spektaklius į Edinburge vykstantį vieną svarbiausių teatro vaikams festivalių Imaginate. Spektaklių pristatymas šiame festivalyje pakylėtų „Dansemą“ dar vienu laipteliu aukščiau ir atvertų dar daugiau festivalinių durų. Taip pat ruošiamės žengti į „Dansemai“ naują rinką – JAV ir Kanadą. Neseniai sužinojome, kad esame kviečiami rodyti spektaklį IPAY (International Performing Arts for Youth) – didžiausioje teatro vaikams mugėje JAV, Filadelfijoje. Kvietimas, be abejo, ne atsitiktinis – tai nuoseklus dviejų metų darbo rezultatas ir drauge didžiulė galimybė vystyti savo veiklą nauja kryptimi. Taigi sausio pabaigoje „Dansema“ keliaus į JAV, tuomet – į Indiją, į Honkongą, trumpam grįš į Lietuvą, o tada – į Šanchajų...
- Kokio dydžio komanda dirba prie „Dansemos“ gastrolių?
B.B.: Neturime nė vieno etatinio darbuotojo, o prie gastrolių daugiausiai dirbame mes su Ginatre, prisideda šokėjai. Festivaliuose pasitaiko situacijų, kai manęs prašo pristatyti, pavyzdžiui, mūsų techninį direktorių, o aš darkart prisistatau pati. O kai pamato mūsų prodiuserę, didžiai nustemba.
- Ar jauna prodiuserė – retas reiškinys?
G.M.: Dauguma prodiuserių, vadybininkų ir pagrindinių institucijų, tinklų, festivalių vadovų yra vidutinio amžiaus vyrai. Taip yra visame pasaulyje – tiek Europoje, tiek, juo labiau, Azijoje. Rikka Rikka festivalio vadovas yra angliškai nekalbantis senyvo amžiaus japonas. Nors Okinavoje jis mums nuolat maloniai šypsojosi, neturėjome su juo nė vieno pokalbio ir numanau, kad tai galėjo lemti du dalykai – mano lytis ir mano amžius. Kitas dalykas: yra žmonių karta, kuri prieš dvidešimt ar daugiau metų pradėjo steigti festivalius – visi jie tarpusavyje pažįstami nuo senų laikų, kasmet matosi renginiuose, žino vieni kitų istorijas. Šviežiam kultūros srities profesionalui įeiti į tokį tinklą yra tikrai nelengva.
Dirbant tokiame kontekste labai dažnai reikia stipriai pakovoti už save ir savo menininkus. Nuoseklus darbas, pasitikėjimas savimi ir nuoširdus abipusio ryšio kūrimas visada duoda teigiamus rezultatus.
- Vos prieš pusmetį spaudoje garsiai kalbėta apie tai, kad Lietuvos kultūros taryba nė vienai Lietuvos šokio trupei neskyrė pinigų produkcijos sklaidai užsienyje. Ar jūs taip pat su tuo susidūrėte?
B.B.: Taip. Visų pirma, egzistuoja mitas, kad valstybei iš menininkų gastrolių užsienyje nėra jokios ekonominės naudos. Tuo tarpu mes iš gastrolių parsivežame keturis ar penkis kartus didesnes sumas nei gauname paramą, sumokame Lietuvoje mokesčius ir didžiąją pinigų dalį išleidžiame savo šalyje.
Mūsų atveju labai nustebino ekspertų paaiškinimai, kodėl mums neskirtas finansavimas. Pirmas paaiškinimas – projektas tik dalinai atitinka vaikų ir jaunimo edukacijos prioritetą, nes ugdomi ne Lietuvos vaikai. Tuo tarpu gairėse nenurodyta, kad turi būti ugdomi būtent lietuviai. Antras paaiškinimas – su edukacija susiję projektai, taip pat lietuvių produkcijos sklaidos užsienyje projektai turi būti teikiami į atitinkamas programas, o ne į Šokio sritį. Bet kas tuomet lieka Šokio sričiai? Spektaklių pastatymai? Spektaklio sukūrimo Šokio srities prioritetuose nėra. Žinoma, esame dėkingi Kultūros tarybai, nes be jos pagalbos neturėtume viso to, ką turime. Tačiau kai kurie ekspertų sprendimai ir argumentai tikrai glumina.
G.M.: Labai džiugu, kad Kultūros taryba finansuoja keliones į muges. Tačiau kai mugėse užmezgame kontaktus, o paskui negauname pinigų tam, kad galėtume tais kontaktais pasinaudoti, tai perša mintį, kad valstybė neturi ilgalaikės kultūros politikos strategijos (bent jau scenos menų atžvilgiu). Keista, kai užsitarnavęs tarptautinį pripažinimą Lietuvoje vis dar nesijauti stabiliai, nežinai, ar galėsi išvykti į kitas gastroles, ar neteks pirkti lėktuvo bilietus iš savo kišenės. Žinoma, suprantame ir kitą pusę – kultūros paramai skirtas biudžetas šiuo metu tikrai negali patenkinti didžiosios dalies kultūros operatorių poreikių, tad nepasitenkinimas visuomet egzistuos.
Tikrai sunku pamatuoti išvažiavimų į muges ir festivalius teikiamą naudą – paprastai jų rezultatai jaučiami keletą metų, o atsiskaityti popieriuje turime tais pačiais metais, kai įvyko kelionė. Gastrolių dėka menininkai gerina Lietuvos įvaizdį užsienyje, kelia savo pačių darbo kokybę bei įrodo, jog Lietuvoje sukuriama daug puikios kokybės produkcijos. Gastrolės neša ekonominę naudą Lietuvai ir padeda išgyventi trupėms, kurių finansiškai neišlaiko Kultūros ministerija ar miestų savivaldybės.
- Šįmet Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nesusirinko meno vadybininkų kursas. Neapleidžia mintis, kad jei jauni žmonės žinotų apie tokias galimybes, apie kokias pasakojate, atsirastų daugiau susidomėjusių specialybe. Gyvuoja stereotipas, kad iš scenos menų prodiusavimo neįmanoma išgyventi.
B.B.: Pradžia bet kuriuo atveju būna nuostolinga. Mokėti atlyginimą gastrolių vadybininkui „Dansema“ pradėjo tik prieš dvejus metus.
G.M.: Daug kas pamiršta, kad pradedant veiklą, kaip ir versle, reikia investuoti asmeninį laiką, savas lėšas. Dideli dalykai greitai neatsitinka – nebent išskirtiniais atvejais. Užmegztus kontaktus prodiuseris privalo palaikyti kiekvieną dieną, kasdien atsakinėti į laiškus, vykti net į tuos festivalius, kuriuose jo trupė nepasirodo – vien tam, kad dalyvautų, parodytų savo veidą, pasikalbėtų. Nuoseklus bendravimas sukuria pasitikėjimą, o tai atveria naujas galimybes, naujus veiklos laukus. Labai svarbus pastovumas – tarptautiniuose tinkluose trupę nuolat turi atstovauti tas pats žmogus. Kitu atveju užsienio kolegos nebesupranta, su kuo ir dėl ko kontaktuoja.
B.B.: Be to, reikia nusiteikti, kad išgirsi ir labai daug neigiamų atsakymų, atsiras daug projektų, kurie nutrūks iki galo neišsivystę. Kažkas pasakys, kad jų šalies rinkai spektaklis netinkamas, o kitas žmogus iš tos pačios šalies pakvies ilgų gastrolių ir dar pastatyti spektaklį. Nereikia tikėti visais neigiamais atsiliepimais. Mums prireikė dešimties metų intensyvaus, kruopštaus, atsakingo darbo kuriant šokio spektaklius vaikams. Tad dabar džiaugiamės galėdami skinti savo darbo vaisius.
"Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.