Moters esybės paieškos
2016-03-14 Justina Kiuršinaitė
2013 m. šokio teatras „Airos“ Lietuvos publikai pristatė šokio spektaklį „Chimeros karoliai“ (choreografė Aira Naginevičiūtė). Šį kūrinį galima apibūdinti kaip vieningą, rituališkumu pasižyminčią poemą, kurioje dominavo garsinės skulptūros, apeiginė muzika ir misticizmu dvelkianti scenografija. Jaunų šokėjų kurti moterų vaizdiniai perėmė mitinių būtybių tvirtybę, amžinumą, suteikė joms galią neatimant moteriškos prigimties. Spektaklyje „Chimeros karoliai“ kurta vizualinė giesmė apie moters prigimties sudėtingumą – ji yra gimdytoja, žinių nešėja, aistros simbolis bei būtybė, savyje įkūnijusi ir mirtį, ir prisikėlimą.
Choreografines spektaklio kompozicijas sudarė etiudai, kurių metu atsiskleidė kiekvienos atlikėjos specifinės šokio kalbos ir skirtingos kūnų išraiškos. Nors visų keturių šokėjų (Greta Grinevičiūtė, Goda Laurinavičiūtė, Agnietė Lisičkinaitė ir Sigita Juraškaitė) judesiai traukė žvilgsnį, visgi G. Laurinavičiūtės ir S. Juraškaitės etiudai buvo stipriausi ir išraiškingiausi. G. Laurinavičiūtė buvo viso spektaklio vedamoji grandis, kadangi jos būvimas scenoje apjungė keturių šokėjų pasirodymus į bendrą visumą. Apvienydama visų atlikėjų bruožus savo plastiškame kūne, G. Laurinavičiūtė sukūrė unikalų šamanės įvaizdį, kuris tapo šio spektaklio ritualiniu epicentru. Jis itin raiškiai atsiskleidė spektaklio pradžioje, kai savo šokyje G. Laurinavičiūtė tarsi pašventino scenos erdvę – plačiais mostais rinkdama aplinkoje tvyrančias prasmes ji sugebėjo jas perleisti per save ir sukurti tobulą moters dievybės įvaizdį.
Tuo tarpu S. Juraškaitė išsiskyrė savo kovotojos vaidmeniu ir pavydėtinai tvirtu kūnu. Preciziški judesiai bei žaismingumas, pasireiškęs jos katinišku žaidimu su metaliniu rutuliu, suteikė jos moters įvaizdžiui dvigubą atspindį: ji buvo ryžtinga ir drąsi karė, už kurios narsos ir jėgos slypėjo žaismingas moteriškumas. Galima teigti, jog jos kuriamas moters simbolis buvo įdomiausias ir tapo puikia atsvara magiškam ritualuose paskendusios G. Laurinavičiūtės moters įvaizdžiui.
Nors spektaklio choreografinė kompozicija atskleidė šokėjų privalumus, jų individualias kūno kalbas, tačiau choreografijai pritrūko artimesnio moterų tarpusavio ryšio, kadangi jos tarsi egzistavo savo individualiuose pasauliuose, kuriuose buvo vietos tik jų vaizduojamiems moterų įvaizdžiams. Dėl to spektaklio atmosfera buvo pernelyg slegianti ir sunki, nors kartkartėmis ją ir praskaidrindavo žaismingumo akimirkos.
Arūno Adomaičio scenografiniai sprendimai taip pat pasižymėjo rituališkais aspektais ir suteikė papildomų prasmių – be jų šokėjų pasirodymai būtų nublankę. Scenografiją sudarė metalo lynai, kuriais buvo kuriamas pirmykščio žmogaus namų įspūdis, bei lynai, kyšantys iš žmonių galvų. Metalinės konstrukcijos spektaklyje atliko centrinį vaidmenį, kadangi jų skleidžiamas garsas, iš pradžių diriguojamas G. Laurinavičiūtės, o po to ir likusių šokėjų, aidu sklido po salės erdvę ir kūrė giesmių, griaustinio ir lietaus įspūdį. Tai buvo paprastas, bet itin raiškus kūrėjų sprendimas, kadangi lynų skleidžiami efektai kūrė mistiškumu pasižyminčią garsinę ir vaizdinę atmosferą. Tuo tarpu minėtosios galvos, pervertos metaliniais lynais, kūrė žmonių minčių, sprendimų ir lemties metaforas, kuriomis žaidė deivės. Tai leido suprasti, jog žmogus ir jo menka egzistencija tėra mažas sraigtelis dievų sukurtame ir kontroliuojamame pasaulyje. Žmogus tėra instrumentas moterų chimerų rankose.
Kita svarbi scenografijos detalė buvo G. Grinevičiūtės išpilta baltų karolių jūra, spektaklio eigoje virtusi smėliu, sniegu ir dulkėmis. Spektaklio pavadinime akcentuoti karoliai tapo ne vien moterų istorijų šaltiniu, bet ir jų esybės dalimi. Karoliai tapo moterų istorijų vystymo ašimi, o jų kuriami gamtos stichijų įvaizdžiai priartino moteris prie gamtos ir padarė jos dalimi.
Spektaklyje naudoti Lauros Darbutaitės kostiumai suteikė atlikėjoms pilnesnių formų, simbolizavusių vaisingumą ir naštą. Naštos įvaizdis itin akivaizdus G. Grinevičiūtės šokyje, kai išnirdama iš baltų karolių jūros ji iškėlė sraigės kiautą primenančią kostiumo dalį. Tokiu būdu buvo kuriamas įspūdis, jog moterį tarsi našta spaudžia ir prigimties, ir visuomenės normos ar stigmos. G. Grinevičiūtės solo buvo bene dramatiškiausias, nes ji vaizdavo moters kelią link savo lemties, savo kompleksų ir iššūkių. Iš pradžių nešdama kostiumo kiautą, o po to G. Laurinavičiūtės vaizduojamą deivę, G. Grinevičiūtė atskleidė, jog būtent moters lemtis yra pažymėta nesibaigiančių sunkumų, nepriklausomai nuo to, ar ji to norėtų, ar ne. Jos kelią žymėjo prigimtis, tad jai beliko nepasiduoti ir nešant likimo svorį eiti link savo tikslų.
Spektaklio eigoje hiperbolizuotos moterų formos išsiskleidė ir padengė šokėjų kūnus juodais sijonais. Šiais buvo blaškomi balti karoliai. Tai suteikė šokėjoms papildomą moteriškumo simboliką ir padėjo kurti jų jėgos įvaizdį.
Kadangi spektaklis išaukština moters tvirtybę, negalima jo nesusieti su kitu panašia tematika pasižymėjusiu kūriniu. Tai – festivalyje „Aura 25“ parodytu Annos Karen Gonzalez Huescos pasirodymu „Negrįžtamas judesys“. A. K. Gonzalez Huesca, kaip ir A. Naginevičiūtė, siekė įkūnyti moters stiprybę, jos ryžtą kovoti. Spektaklyje „Negrįžtamas judesys“, moteris tapo simboliu kovai su korupcija ir iš to kylančiais nusikaltimais prieš žmoniją. A. K. Gonzalez Huescos moters įvaizdis skatino netylėti, garsiai agituoti už teisybę ir nepasiduoti siaubui, grasinimams, nebijoti galimo skausmo ar net mirties. A. Naginevičiūtės spektaklyje šokėjos taip pat akcentavo moters stiprybę, tačiau tai darė nepastebimiau, mistiškiau ir poetiškiau, su universaliu moterišku dramatizmu.
Lyginant šiuos du kūrinius, A. Naginevičiūtės choreografija skiriasi tuo, jog ji bandė skirtingų šokėjų kūnais perteikti kuo daugiau moters esybės aspektų, taip iki galo nė vienos neišvystydama, kol A. K. Gonzalez Huesca pasirodymu „Negrįžtamas judesys“ aktualizavo moters stiprybės įvaizdį, susiedama jį su šiandien aktualia tematika. Galima teigti, jog A. Naginevičiūtė orientuodamasi į savo buvusių studenčių unikalumo išryškinimą metaforų pilnoje scenografijoje per daug užsižaidė abstrakčiais moterų įvaizdžiais ir perdavė pakankamai paviršutiniškas moterų-dievybių kuriamas prasmes. Nors tai itin feministiškas spektaklis, tačiau jam pritrūko įvaizdžių konkretumo ir aktualumo, kad taptų išties skambiu ir įtaigiu kūriniu apie moters esybės sudėtingumą.
Spektaklyje „Chimeros karoliai“ buvo puikiai atskleista jaunų šokėjų judesių kalba, moters esybė bei pirmapradiškumas. A. Naginevičiūtė sugebėjo parodyti moters dvasinį sudėtingumą, kūno jėgą ir lemties dramatizmą, pabrėžti moters įvaizdžio svarbą ir mitologijoje, ir gamtoje. Nors spektakliui pritrūko moters esybės aktualumo šiandieniniame kontekste, tačiau spektaklio elementų tarpusavio dermė, kuriamų prasmių išraiškingumas ir vizualinis paveikumas tapo aiškiu metaforiniu fonu A. Naginevičiūtės kuriamo šokio pasaulyje.
Martyno Aleksos nuotraukos
„Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas