Greta Grinevičiūtė apie studijas, atlikimą ir kūrybą
2014-11-26 Greta Andriuškevičiūtė
Neseniai pasirodžiusioje šiuolaikinio šokio premjeroje „K.ID“ atlikusi Valdytojos vaidmenį, lapkričio 27 ir 28 d. Greta Grinevičiūtė pasirodys naujausiame Menų spaustuvės „Atviros erdvės“ projekte „YesMoonCan“ (rež. Jonas Tertelis). Iš Palangos kilusi G. Grinevičiūtė šiuo metu studijuoja šiuolaikinio šokio specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) ir aktyviai domisi šokio bei kino jungtimis. Apie tai, kaip tampama šokėja, o gal nueinama visai kitais keliais ir kalbėjomės su Greta.
– Kaip kilo mintis, gyvenimą sieti su šokiu?
Greta Grinevičiūtė: Kadangi esu iš Palangos, tai šiuolaikinio šokio pakraipos ten nebuvo, ten stipresnės pramoginių šokių pamokos, tačiau mokykloje aš lankiau teatrą ir vaidinti man visada patikdavo, bet vis kažko trūkdavo. Vaidyba man ir atrodydavo vaidyba, kažkas ne iki galo tikra. Ir tuomet kai buvo paskelbti stojamieji į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) aš sužinojau apie šiuolaikinį šokį. Manau, jog šis menas ne tik estetiškas, bet ir tikras, nes žmogaus kūnas nemeluoja.
Stojau tik į šią vieną specialybę, nes galvojau, kad jei neįstosiu, tai bandysiu važiuoti kažkur tiesiog pagyventi, pašokti, pasitobulinti. Gršžusi vėl būčiau stojusi. Jeigu tuo metu būčiau žinojusi apie performanso meną ar būčiau gilinusis į šokio filmų eksperimentus, multimedijas, tai gal būtų buvę kitaip, bet tuomet buvau labai jauna, naivi, nedaug ką žinojau apie šiuolaikinį šokį ir performanso meną, todėl sakiau, kad jeigu neįstosiu į LMTA šiuolaikinio šokio specializaciją, tai kitur nestosiu išvis.
– Ar niekada nesudvejojai dėl savo pasirinkimo? Nebuvo kilusi mintis mesti studijas?
G.G.: Niekada negalvojau, kad noriu mesti mokslus, nes visada norėjau daryti tai, ką darau. Meluočiau, jei sakyčiau, kad buvo labai lengva, buvo sunku ir psichologiškai, ir fiziškai, nes niekada nebuvau šokusi, o kūnas jau buvo subrendęs, tad reikėjo jį visą perlaužti. Išmokti šiuolaikinio šokio atlikimo meno buvo tikrai sudėtinga. Akademijoje buvo ir smagu, ir linksma, ir pikta – per tuos ketverius metus pasirodė visos gyvenimo spalvos. Buvo ir vidinio pasipriešinimo.
– Dažniausiai šoki kitų choreografų spektakliuose, tačiau kartais ir pati dirbi kaip choreografė. Kuri veikla tau artimesnė?
G.G.: Man patinka ir tai, ir tai. Choreografo darbas žavus tuo, kad tu sugalvoji idėją, kurią gali įgyvendinti, ją visi mato, tai labai traukia. Traukia ir pats kūrybinis darbas, nes priartėji prie žmonių, su kuriais dirbi, atsiranda tam tikras ryšys, nes kiekvienas darbas yra komandinis. Aš nemėgstu autoritarinio teatro. Jungtis komandoje – tai tarsi žaidimas. Mes sukuriame, rodome, darome – tarsi užauginame gėlę. Man įdomi ir kita pozicija – ne kūrėjo, patinka būti komandos dalimi, klausytis kitų idėjų.
Manau, kad galima kurti ir pasaką, ir realų gyvenimą, ir net visiškai siurrealius vaizdus. Svarbiausia, kad kūrėjas tikėtų tuo, ką daro, tai yra klasikinė taisyklė ir ji visada pasiteisina.
– Neseniai šokai choreografės Erikos Vizbaraitės premjeroje „K.ID“. Papasakok plačiau apie šį spektaklį.
G.G.: Spektaklio tema yra labai aiški ir sociali – dažnai mes patys susikuriame savo „dievukus“ ir juos vėliau nulinčiuojame ir savyje, ir apskritai gyvenime. Susigalvojame idealą ir jį patys sunaikiname, nes esame žmonės, mums niekada nieko negana, norime dar aukštesnio, galingesnio dievo ir tada nebepajaučiame ribos. Ar žinote nors vieną žmogų kuris yra absoliučiai laimingas? Tokio nėra. Aišku, iš vienos pusės – tai tarsi judėjimas pirmyn, iš kitos – klausimas, ar tikrai būtina gyvenime visada judėti pirmyn? Tai mūsų kartos credo – visada pirmyn, tačiau jis ne visuomet yra geras.
Spektaklyje kalbama ir apie tai, kaip mes priimame kitokį žmogų, ar mes esame pakankamai atviri, kad galėtume jį priimti. O gal gyvename pagal tam tikras taisykles ir, jei tik kas nors mums neįtinka, išmetame lauk?
– Šiuo metu ruošiesi režisieriaus Jono Tertelio premjerai „YesMoonCan“. Kuo įdomus šis darbas? Ar nesudėtinga dirbti prie dviejų projektų tuo pačiu metu?
G.G.: „YesMoonCan“ yra Menų Spaustuvės Atviros erdvės projekto spektaklis, menininko Jono Tertelio idėja. Labai įdomu dirbti su Jonu, sužinoti kaip jis mąsto ir mato. Jis neturi jokios šokio patirties, todėl skiriasi ir darbo metodai. Iš manęs jis mokosi apie šokį, o aš iš jo – apie pasaulio suvokimą ir teatrą. Vaidmenys abiejuose spektakliuose labai skirtingi, spektaklyje „K.ID“ aš esu tikslus ir aiškus valdytojas, o spektaklyje „YesMoonCan“ tampu moteriška ir subtilia Šarlote. Man šis personažas yra labai nerealus, kosmiškas, jis gyvena savo pasaulyje, savo suvokime. Kurdama šį personažą rėmiausi realia ikona – Brigitte‘a Bardot. Iš dalies atrodo, kad Šarlotės personažas spektaklyje nieko nedaro, tačiau ilgiau žiūrint supranti, kad ji formuoja aplinką, ji yra veiksnys, idėja, sapnas, kuris leido įvykti tam, kas vyksta, – be jos nebūtų fikcijos.
– Ar turi esminį gyvenimo tikslą?
G.G.: Labai norėčiau nepamesti savęs, neužsimiršti, neužsižaisti žaidimo, kuris paklaidintų mane pačią ir priverstų abejoti egzistencine prasme. Svarbu, kad nedingtų ir visada lydėtų kūrybinis impulsas, nes be jo gyvenime būtų labai liūdna ir tuščia.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Greta Andriuškevičiūtė
Beno Navanglausko nuotraukos