Iš ko juokiasi legendos
2017-06-29 Aušra Kaminskaitė
Jeigu Lietuvoje kiekvieną savaitę galėtume stebėti kažką panašaus į tai, ką apie 800 žmonių matė birželio 18 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, tikėtina, kad mūsų tautos skonis ir kritinis mąstymas pradėtų stipriai progresuoti. Vieninteliame savo pasirodyme Lietuvoje Nyderlandų šokio teatro antroji trupė (Nederlands Dans Theater 2) pristatė keturis nedidelės trukmės spektaklius, kuriuose supynė klasikinę techniką ir šiuolaikinę išraišką, elitinį meną ir lengvą pramogą, lyčių stereotipus ir belytį žmoniškumą bei daugybę kitų priešinguose poliuose egzistuojančių reiškinių, kurie trupės kūryboje ne kontrastuoja, bet maitina vienas kitą.
Nuotraukos autorius: Rahi Rezvani
Per vakarą parodyti keturi šiuolaikinio baleto darbai, kurių trumpiausias tetruko 7-ias minutes, o ilgiausias neviršijo 25-ių minučių, sukurti skirtingu metu per pastaruosius trylika metų. Seniausias jų – pirmasis vakaro spektaklis „SH-BOOM“, sukurtas NDT meno vadovo Paulo Lightfooto ir jo asistentės Sol Leon, buvusių NDT pirmosios trupės šokėjų. Po 20-ies minučių pertraukos sekė kur kas „šviežesnis“ Edwardo Clugo spektaklis „Apibusis komfortas“ (Mutual Comfort), o iškart po jo – šįmet 85-erių metų sulauksiančio legendinio šokėjo ir choreografo Hanso van Maneno kompozicija „Solo“. Pasibaigus antrajai pertraukai žiūrovai stebėjo tarptautinės sėkmės sulaukusį spektaklį „Kaktusai” (Cacti), kuriame pasirodė visa šešiolikos šokėjų NDT 2 trupė. 2010 m. spektaklį sukūrė tuo metu nė 30-ies neturėjęs trupės šokėjas ir choreografas švedas Alexanderis Ekmanas.
Nuotraukos autorius: Joris-Jan Bos
Pažintis su trupe, tituluojama viena stipriausių pasaulyje, prasidėjo spektakliu „SH-BOOM“ (pavadinimas pasiskolintas iš spektaklyje skambančios praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio dainos „Sh Boom Sh Boom“). Scenos pasaulis čia padalintas į dvi dalis: baltą – vyriškąjį ir juodą – moteriškąjį. Balta čia išryškina individą, o juoda – masę, visuomenę. Spektaklyje išryškėja dar konkretesnės asociacijos: vyrai – šviesus humoras, lengvos patyčios; moterys – juodas humoras, agresijos inspiruotas juokas. Ilgą laiką šios dvi žmonių grupės veikia atskirai – vyrų solo pasirodymus keičia moterų kvartetas. Ilgainiui vyrai pamažu įsilieja į moterų būrį, ilgai kovoja ir sąjunga įvyksta. Sąjunga, po kurios gimsta naujas žmogus – čia prasideda nuogo žmogaus solo pasirodymas. Būtent žmogaus – ne vyro, ne moters, nes, nors ir turėdamas lytį, šis asmuo dar nėra suvaržytas visuomenės primestų stereotipų, jis atėjo į pasaulį laisvas ir be išankstinių nusistatymų. Kaip ir kiekvienas mūsų.
Nuotraukos autorius: Rahi Rezvani
Spektaklio kūrėjai teigia, balta ir juoda spalvomis iliustruojantys ir tamsiąją bei šviesiąją juoko puses – ironiją ir humorą. Šių reiškinių susidūrimą ir konfliktą žmoguje žaviai iliustruoja viena pirmųjų spektaklio scenų: scenos centre pakabintas mikrofonas, šalia jo stovi šokėjas su kostiumu, kurio kairė pusė juoda, o dešinė – balta; skambant įrašytam vyro ir moters dialogui, šokėjas, nuolat apeidamas mikrofoną ir pasisukdamas tai dešine, tai kaire puse, atlieka atitinkamai vyro ir moters vaidmenis, kurdamas nepaprastai komišką įspūdį. Kuklesnis, savimi ne itin pasitikintis vyras bando susikalbėti su kiek isteriška ir pasityčioti nevengiančia moterimi (ironiška, kad ši scena tiesiogiai perteikia posakio „susirasti antrą pusę“ reikšmę). Vaidmenys kuriame ne tik kostiumo, bet ir besikeičiančios plastikos pagalba, siužetą diktuoja dialogo įrašas. Ši scena leidžia žiūrovui atsipalaiduoti ir tiesiog pasijuokti iš puikiai pažįstamos buitinės situacijos, drauge žavintis šokėjo meistriškumu ir efektingu vos milisekundes trunkančiu charakterių pasikeitimu. Dviejų pradų susidūrimas žmoguje – bebūtų tai skirtingos lytys, juoko formos ar vienas kitam prieštaraujantys troškimai – yra viena pagrindinių „SH-BOOM“ temų.
Nuotraukos autorius: Rahi Rezvani
Viduriniosios vakaro dalies antrasis spektaklis – septynių minučių trijų šokėjų pasirodymas „Solo“. Šis spektaklis – tai žmogaus savirefleksija nuolat judančiame pasaulyje. Tam, kad suvoktum savo vietą, privalai išmokti mąstyti ir daryti sprendimus nesustodamas, neatsitraukdamas nuo bendro pasaulio judėjimo ritmo. Choreografo Hanso van Maneno pasirinkta muzika (J. S. Bacho „Partita“ smuikui antroji dalis) itin dėkinga tokios idėjos įgyvendinimui – nenutrūkstanti, nė milisekundei atsikvėpti neleidžianti melodija įsuka žiūrovus į verpetą, neleisdama nei atsitraukti, nei įkvėpti.
Nuotraukos autorius: Joris-Jan Bos
Miniatiūra labiausiai žavi savo ritmu. Iki pat paskutinės minutės, kuomet scenoje pasirodo visi trys šokėjai, prieš žiūrovus egzistuoja tik vienas žmogus. Nė sekundės scena nelieka tuščia, nė sekundės joje nesusiduria du šokėjai. Taip tercetas tampa solo pasirodymu, vieno žmogaus bandymu suvokti savo vietą ir paskirtį pasaulyje – prisitaikyti ar stoti prieš visa nunešančią tėkmę? Regis, prisitaikymas čia laimi ir vidinė kova išsivysto į bandymą pasiduoti srovei ir susiliejant su pasaulio ritmu atsitraukti nuo diktuojamų taisyklių. Šokėjai pažinti save bando per erdvės, aplink esančios materijos ir savo kūno gebėjimų patyrimą. Prisiglaudimai prie žemės, tarsi siekiant susijungti su pagrindu, prie kurio riša žemės trauka, ir drauge bandymas tai paneigti atliekant sukinius, šuolius į aukštį. Žinoma, visa tai galima taikyti ir kalbant apie šokio reiškinį apskritai. „Solo“ remiasi į bendresnes šokio idėjas (pažinti save ir išsilaisvinti), į stiprią, įspūdingą techniką bei minėtą ritmą – būtent tai leidžia transliuoti savirefleksijos nesustojančiame pasaulyje temą žiūrovams, kurie visų pirma turėtų patys pajusti scenoje veikiančio žmogaus paniką, o ne vien teoriškai apmąstyti vaizduojamą situaciją.
Nuotraukos autorius: Joris-Jan Bos
Paskutinis vakaro pasirodymas „Kaktusai“ tapo ryškia kulminacija, kurioje pasirodė visa NDT 2 komanda – šešiolika šokėjų. Jaunas choreografas Alexanderis Ekmanas savo spektaklio tematika iš esmės prisijungė prie kitų choreografų kurtų darbų, rodytų tą patį vakarą. Anot A. Ekmano, „Kaktusai“ visų pirma kalba apie meno kritiką – kaip profesionalūs ir neprofesionalūs žiūrovai suvokia meną ir kas daro svarbiausią įtaką jų percepcijai? Ar savirefleksija įmanoma tik susidūrus su sunkios, dramatiškos formos kūriniu? O kas, jei spektaklis lengva humoro forma siūlo pažvelgti į save reflektuojant savo santykį su komišku pramoginiu darbu? NDT 2 „Kaktusai“ – tai ironiška komedija, tam tikra prasme net pramoginis spektaklis. Klausdamas, ar ne per rimtai kartais žvelgiame į meno kūrinius, ir gindamas kokybišką pramogą, choreografas teigia, jog pramoginiai spektakliai prikausto žiūrovų dėmesį, o būtent to ir reikia, kad žiūrovas iš tiesų gyventų spektakliu ir suvoktų save čia ir dabar.
Nuotraukos autorius: Rahi Rezvani
Scenoje išdėliota šešiolika skirtingo aukščio pakylų, kurių pagrindai – vienodo dyžio balti kvadratai. Ant kiekvieno sėdi žmogus, dėvintis juodas kelnes, kūno spalvos marškinėlius ir slepiantis plaukus po juoda prigludusia kepuraite – tarsi 3D paveikslai, išlindę už baltos drobės ribų. Tokia vizualizacija leidžia suvokti spektaklį ir kaip dailės ar architektūros meno išraišką šokio priemonėmis – čia ir scenografijos, ir plastikos prasme itin svarbus geometriškumas, figūriškumas, simetrija. Vaizdas neretai primena nespalvotą kaleidoskopą, kurį kiek pakreipus detalės lieka tos pačios, tačiau susidėlioja į kitą ornamentą. Pauzė choreografo pasirinktoje F. Schuberto muzikoje čia tampa pauze judesyje, šokėjams sustingstant į gyvuosius paveikslus ir keletui sekundžių sustabdant laiką tobuloje tyloje, nutraukiančioje garsią muziką ir aktyvų šokėjų ritmo mušimą.
Nuotraukos autorius: Rahi Rezvani
Ironiškas spektaklio kūrėjų požiūris į meną kaip išskirtinai rafinuotą reiškinį stipriai išryškėja vienoje paskutinių spektaklio scenų. Kvadratines pakylas sustačius į „šiuolaikinio meno“ skulptūrą priešais ją nutiesiamas kilimas, ant kurio pradeda repetuoti šokėjų pora. Kolonėlėse skambant įrašytam vyro ir moters dialogui, pasiruošimas šokiui pristatomas kaip žaidimas, nereiškiantis nieko kito kaip tik choreografo užduotų formų vykdymą, interpretuojant užduotis taip, kad pačiam būtų lengviau ir paprasčiau jas atlikti. Vaikinui skundžiantis, kad jis negali atsiminti sudėtingų judesių, mergina juos atlieka įvardindama sąsajas, padedančias atsiminti judesius: „maišyk, maišyk, apsuk aplink, atidaryk skardinę, padaryk vėduoklę“. Toks buities sureikšminimas šioje scenoje ryškiausiai atskleidžia faktą, kad kūrybos procesas nėra viena aukštomis materijomis paremta analizė – čia nuolat mezgasi konfliktai, inspiruojami rutinos, žmoniškų troškimų bei silpnybių. Žinoma, tokia tema gali nuskambėti tik stipraus spektaklio kontekste, kur kalbant apie „žemiškąją“ kūrybos pusę kūrėjų meistriškumas neleidžia diskredituoti meno reiškinio.
Nuotraukos autorius: Rahi Rezvani
Nyderlandų šokio teatro antrosios trupės atvykimas į Lietuvą neabejotinai yra vienas svarbiausių pastarųjų metų šiuolaikinio šokio projektų Lietuvoje. Itin aukštos kokybės darbai, raginantys žiūrovą reflektuoti savo požiūrį į meną, žmonijos kuriamus reiškinius, aplinkinius bei save pačius, gali ne tik ugdyti žiūrovų skonį ar auginti Lietuvos kaip geros kokybės meną vertinančios šalies įvaizdį. Tokios gastrolės taip pat tampa paskatinimu menininkams, kurie dėl nuolat „karpomo“ kultūros biudžeto neturi pakankamai galimybių keliauti ir stebėti naujausių scenos menų tendencijų visame pasaulyje. NDT 2 atvežė Lietuvai šiuolaikinio baleto pasaulį ir norėtųsi, kad kokia nors forma šis pasaulis čia užsibūtų.
"Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.