Club Guy & Roni
Neteisingi keliai į save
2017-06-05 Aušra Kaminskaitė
Toddo Solondzo filme „Laimė“ (Happiness) vienoje paskutinių scenų Bilas Meiplvudas (aktorius Dylanas Bakeris) kalbasi su savo sūnumi, neseniai sužinojusiu, kad tėtis išprievartavo du jo klasės draugus. Scena pribloškia Bilo atvirumu, atvedančiu žiūrovą į aklavietę, kurioje nebegali nuspręsti, ką jauti šitam žmogui – pasišlykštėjimą jo tarnavimu savo fiziniams poreikiams ar susižavėjimą tėvu, kuris yra besąlygiškai sąžiningas prieš savo sūnų. „Ką darei mano draugams? Kodėl taip darei? Ar darytum tai dar kartą? Ar darytum tai man?“, – klausinėja sūnus, o tėvas, nurydamas savo gėdą, jam atsakinėja: „Aš juos liečiau. Nes man buvo gera. Taip. Ne.“ Skamba nemaloniai, tačiau šis reiškinys pasirodo užgimęs ne iš piktos valios: po ilgų tvarkingo ir reprezentatyvaus gyvenimo metų, žmogus atrado kažką, kas iš tiesų jam teikia laimę. Tik ta laimė atims viską, ką jis turėjo anksčiau, pasmerks jį žmonių akyse ir vers kentėti kitus.
Paskutiniame šių metų festivalio „Naujasis Baltijos šokis‘17“ užsienio programos spektaklyje „Laimė“ keliama panaši problematika – ar tikrai kiekvienam leidžiama būti laimingu? Choreografai Guy’us Weizmanas ir Roni Haver bei jų komanda „Club Guy & Roni“ pristato ekstravagantišką šešių asmenų šeimą, kurios nariai turi neįprasčiausių polinkių ir aistrų, tačiau tai nevaržo jų polinkio reikalauti iš daugumos, kad būtų žaidžiama pagal jų taisykles ir taip neštų jiems laimę. Čia atsiranda idėja, kurią sąmoningai ar pasąmoningai suvokia kiekvienas – visuomenėje iš tiesų egzistuoja tam tikros normos, apibrėžiančios laimingą žmogų. Tiksliau, tokį žmogų, kuris, papasakojęs apie savo gyvenimą, sukeltų aplinkinių susižavėjimą: „jis tikrai yra laimingas!“. Sunku būtų tiksliai įvardinti, kokie kriterijai atitinka „laimingo žmogaus“ sąvoką. Vaikystėje stebuklų pasakos kala į galvą, kad laimė yra ištekėti už turtingo ir įtakingo vyro, kurio trokšta visos karalystės merginos, daugiau nebedirbti sunkių darbų ir šitaip sulaukti gilios senatvės. Tačiau šiomis dienomis tokios merginos dažniau pavadinamos barakudomis. Todėl iš nuolat kintančių laimės sampratų sudaryti vieną dėsnį, būtų kiek sudėtinga.
Nuotraukos: Dmitrijus Matvejevas
Iš Nyderlandų atvykusios komandos „Club Guy & Roni“ nariai savo spektaklyje, be abejo, kalba ne apie konvencinę laimę, o apie pačiame žmoguje gimstantį laimės poreikį. Ant scenoje pastatytos pakylos gyvena šeimos tėvas, jo žmona, mama, du vaikai ir brolis. Viso – dvylika žmonių, nes kiekvienas jų turi pilką tvarkingą įvaizdį (spektaklyje drauge su šokėjais veikia ir šeši „tikri“ žmonės – neprofesionalai), kurį esame linkę rodyti kitiems, ir spalvotą šokančią sielą, kuri pasirodo retai, paprastai tik artimųjų tarpe. O kartais viskas yra atvirkščiai – spalvinga yra žmonių išorė, už kurios slepiasi nykus vidus ir dulkėmis nugulusios svajonės bei džiaugsmai. Viso spektaklio metu personažai palaipsniui atskleidžia, ko jiems stinga, kad pagaliau pradėtų džiaugtis gyvenimu, tuo pačiu įrodydami, kad formulė „Kitoks = nesveikas = nelaimingas“ nėra pagrįsta jokiais nekintančiais dėsniais.
Spektaklis prasideda močiutės monologu apie tai, kad kiekvienas nuo mažens yra skatinamas ir nori būti kitokiu, ypatingu, nes tik tada gyvenimas iš tiesų turės prasmę. Išsiskirdamas iš minios gali tapti nepakeičiamu, mėgstamu, giriamu ir sėkmingai maitinti savo ego – tada gyvensi „aukštai“ ir laimingai. Tačiau pasibaigus monologui, ilgai netrukus paaiškėja paradoksas – būti „išskirtiniu“ gali būti tik pagal tam tikras sąlygas. Jeigu tavo kitoniškumas yra prigimtinis ir ne toks, kuris neštų garbę visai šeimai, tuomet verčiau grįžk į normalumo vėžes. Jei esi vyras – būk vyras. Jei moki šokti – rodyk savo talentą šeimai. Todėl paraleliai su laime kūrėjai kvestionuota „kitoniškumo“ sąvoką. Žinoma, nepamiršdami to, kad paprastai tie, kuriems kitoniškumas trukdo, neretai patys pasižymi visuomenei nepriimtinais polinkiais.
„Laimė“ – nepaprastai spalvingas ir dinamiškas spektaklis, nors neretai be galo liūdnas. Savaip keista, kai šios spalvotos, naivios, kiče paskendusios kompanijos nariai pradeda slopti, susiduria su slapčiausiomis asmenybės kertėmis ir čia renkasi tolesnę kryptį – atgal į saugų melą ar pirmyn į pavojingą save. Visas spektaklis varijuoja tarp komiškų ir lyriškų scenų, šokio ir teksto, komandos ir individų, kurie paprastai tik būdami vieni su savimi atrakina duris, saugojusias juos nuo laimės proveržio. Beveik visi personažai išsilaisvina transformuodamiesi, tapdami tuo, kas veržiasi iš jų sielos. Taip čia ir išsisprendžia spalvingųjų bei pilkųjų personažų atskirtis, kai visi galiausiai pradeda laimingi šokti pagal tą pačią muziką – nė viena žmogaus dalis neišnyksta, priešingai – jos susibendrauja priima viena kitą ir atradę harmoniją gali džiaugtis tais pačiais dalykais.
Vizualioji spektaklio dalis ir sprendimai apipinti kiču ir klišėmis lygiai taip pat, kaip ir pati laimės sąvoka. Čia dominuoja ryškios spalvos, blizgučiai, žvėrelių kostiumai, pripučiami baldai ir daugybė detalių, kurias apibūdinti ir paaiškinti jų funkcijas keliais žodžiais būtų neįmanoma. Klišės keičia viena kitą: merginos praeina priekine scenos dalimi su iškeltais plakatais, tėvas pašaipiai „įgarsina“ čia pat šokantį savo brolį, šeimos dukra paverčiama Samara iš filmo „Skambutis“ – tai tik keletas pavyzdžių. Neatrodo, kad visa tai būtų specialiai ironizuojama, greičiau kūrėjai pasirinko tokius sprendimus dėl to, kad jie įaugę į žmonių sąmonę ir yra daugeliui atpažįstami. O galbūt tokios idėjos tiesiog glūdėjo choreogragų pasąmonėje ir savaime atsidūrė kūrybos paviršiuje. Kaip bebūtų, „Laimėje“ paaiškėja, kad kičas, klišės, banalybės gali būti ir esmių esme, žmonių džiaugsmo šaltiniu. Kodėl dalykai tampa banalūs? Būtent todėl, kad per daug ir per dažnai keliami į viešumą. Kodėl keliami į viešumą? Nes žmonėms patinka tai prisiminti daug kartų.
Už visų charakterių, išsilaisvinimų, džiaugsmų, klišių ir santykių „Laimėje“ visuomet kyšo liūdesio dalelės. Žiūrint estetiškai beveik nepriekaištingą spektaklį rodomi vaizdai mums, be abejo, atrodo žaviai juokingi. Tačiau tikrovėje toks pakikenimas panašiose situacijose turbūt virstų patyčiomis arba kvatojimu už akių. Nes, būkime atviri, ne visi dar esame pasiruošę leisti žmonėms būti laimingiems taip, kaip jie patys tą laimę supranta. Nes „ribos vis tiek turi būti“. O kas geriau žino tas ribas, jei ne kiekvienas iš mūsų?
"Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.