Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Materializacija
2017-05-26 Silvija Čižaitė-Rudokienė
Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis‘17“, kaip ir kasmet, buvo spalvingas. Skirtingų kūrinių gausa, visgi, dažnai pasižymėjo savojo identiteto paieškomis: kas tai bebūtų – neišsipildžiusi baleto svajonė, ukrainietiška tapatybė arba, kaip kad Austrijos šokių trupės atveju, sprogdinamas ir neišvengiamas moteriškumas.
Nuotraukų autorius - Dmitrijus Matvejevas
Pirmoji mintis, kuri įkyriai ėmė suktis stebint trupės „Liquid Loft“ kūrinį „CANDY‘S CAMOUFLAGE Imploding Portrais Inevitable“, buvo keistas disonansas, kilęs stebint moterų atliekamą kūrinį apie moteriškumą ir jo dekonstrukciją, o galvoje nenumaldomai skambėjo trys vyriškos pavardės – arba Freudo, Voneguto ir Dali sintezė. Nesuderinamo suderinamumas arba siurrealistinis minčių srautas, implikuotas laisvo nuo socialinių ir asmeninių rėmų kūrybos perteikimas. Galbūt todėl, kad choreografiją apie moteriškumą kūrė vyras, vyriško kvapo šiame kūrinyje buvo itin gausu.
FREUDAS arba libido džiaugsmai
Savęs kaip daugialypės asmenybės konstravimas arba savęs nepažinumas, mėginimas perprasti sąmonės ir pasąmonės niuansus, knaisiotis vaikystės traumų raizgalynėje ir, be abejo, užspaustas seksualumas, sublimuojamas menine kūryba, vienas iš tų trijų pyrago sluoksnių, kurių šiame kūrinyje net nereikia akylai ieškoti. Dekonstruodamos moteriškumą po gabalėlį, jį projektuodamos savo judesiuose, online vaizdo projekcijose, trys atlikėjos demonstruoja moteriškumo šablonus, tipažus, kartais net tabu. Murmesys, kuriuo pradedamas spektaklis, įsuka į skirtingų asmenybių savyje paieškų lauką.
Autokorpografijos praktika, dar kitaip apibrėžiama kaip savęs tyrinėjimas ir (mėginimas) ap(si)brėžti, žiūrovams leidžia panirti į šokėjų savęs suvokimą. Kažin ar nuostabu, kad personalinė identifikacija grįsta savęs suvokimu per kitą. Tai yra moteriškais šablonais, kuriais mus apipina visuomenė ir visa jos istorinė atmintis – seksuali amazonė, viliokė, „daddy‘s girl“, deivė, stipri kovotoja. Kartu mėginama šių šablonų atsikratyti, juos nuneigti ir pačiai savarankiškai kurti arba pasirinkti savąją būtį. Šiuo atveju, grupiniame psichoterapijos seanse palaikant, prilaikant, apčiuopiant, paguodžiant viena kitą, mėginti perprasti kuo dar – be deivės, femme fatalle, ikonos – galima būti. Kiek ir kokių vaidmenų moteris spėja suvaidinti gyvenimo scenoje ir kuris turėtų būti priimtiniausias? Ar įmanoma sukurti autentiškąjį „aš“? Kiek fiziologinė būtis gali apibrėžti tavo vidinę savastį? Ar apnuogintas kūnas visada asocijuojasi su seksualumu? Kokį moteriškumo konstruktą puoselėja mūsų fiziologinės savybės? Kodėl kartais užsikertame savosios praeities rate? Kaip atsikratyti patirtų traumų? Kiek garsiai išsakyta patirtis tave išlaisvina? Į šių paieškų atsakymus pasitelkiamos vaizdo projekcijos, tiesiogiai transliuodamos realų vaizdą ir čia į sceną moteriškų rankų apsupty atvesdindamos dar vieną vyrą.
VONEGUTAS arba nežinomo numerio skerdykla
Pasineriant į keliones laiku, atlikėjų savęs projektavimas čia ir dabar fizinėje ir virtualaus vaizdo realybėje vienu metu kuria paraleles su Voneguto laiko keliautojais. Tai, ką išgyvename, mūsų praeitis niekada iš tikro ramiai netūno savojoje kertelėje. Kitaip tariant, laiko vienovė suvokiama per šios vienovės nebuvimą. Tai, ką mes prisimename, tai kaip mūsų praeitis su mumis žaidžia, ima ir tampa dabartimi. Turbūt vienas žavesnių čia tinkamų terminų būtų Déjà vu.
Būtent žaidimas vaizdo projekcijomis, kuomet moters kūnas, jos gestai ir mimikos matomi gyvai scenoje ir projekcijoje ant didžiulio ekrano tuo pat metu yra absoliučiai neidentiškos. Ir visai ne todėl, kad būtų naudojama kokia nors kreivo veidrodžio technika, vaizdas transliuojamas iš ankstesnių įrašų, bet tiesiog realybė ne visada yra tokia, kokia atrodo. Nes tai, kokia esi ir tai, kokia tave gali matyti kiti, ne visada yra vienas ir tas pats. Žaidimas laiku, žaidimas tikrove, žaidimas pažinimu. Realybės perkirtimas iš 3D į 2D dimensiją vienu metu, kūno dalių, odos tyrinėjimas einant į tą nepažinų savęs/moteriškumo mišką.
Filmuojamų vaizdų pagalba moterys sugeba savo judesius, veiksmus, būvį dekonstruoti į skirtingas dimensijas, kurias esamu momentu perduoda žiūrovui. Vienu metu atlikėjos išgyvena skerdyklą ir apie ją pasakoja, vienu metu savęs ieško ir save demonstruoja. Čia pat transliuodamos vaizdą, tačiau artikuliuodamos jau įrašytus garso įrašus, įvaldžius sinchronizacijos meną, ateina laikas, kuomet tikrovė tampa sąlyginiu terminu ir viskas aplink pasipuošia beprotiško siurrealizmo spalvomis.
DALI arba tirpstantis laikas
Moteriškumo kokofonijoje vienu metu iš berniukiškos mergaitės tampant deive, kurios galvos apdangalas yra kitos moters liemenėlė, tikrovė nuslysta į tuos magiškuosius arba siurrealius pakraščius. Nuo euforijos iki tylaus murmėjimo, nuo žavingos gražuolės iki pervargusios moters. Kurių pasaulis neturi tolygumo, kurios vienu metu tirpdo, kitu – įkalina laiką. Čia pat transformuodamos ne tik ir ne tiek rūbus, kiek savo kūnus. Nenuolankios, neperprantamos (turbūt net pačios sau), nenuspėjamos ir nebūtinai logiškos ar privalomai funkcionaliai sudaiktintos, bet visada meno kūriniai (kaip omaras vietoj telefono ragelio, arba lūpos, ant kurių siūloma prisėsti).
Saldusis kamufliažas
Spektaklio „CANDY‘S CAMOUFLAGE Imploding Portrais Inevitable“ kūrybinės komandos keliami klausimai: tai kas yra moteriškumas? Kiek daugialypių veidų jame atrandame? Ar galime jį apibrėžti, standartizuoti, įkalinti rėmuose? Nemanau, kad bent į vieną šių klausimų galime rasti vienareikšmišką atsakymą. Galime kalbėti apie laikmečio diktuojamus standartus, klišes, stereotipus, kuriuos sukuria visuomenė, kuriuos kuriame patys, bet ar tai nusako, kas yra žmogiškumas? Abejoju. Kaip kad ir freudistiškas libido nebėra vienintelis pasąmonės atrakinimo raktas, skerdykla dūlo subombarduoto Dresdeno atsiminimuose, o tirpstantis laikas seniai puošia kičo fabrikėlius.
Trupė „Liquid Loft“ atstovai pirmąjį festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ vakarą dekonstravo moteriškumo mitą, nuspalvintą būtomis ir nebūtomis viltimis, įsitikinimais, laužydami rėmus ir stereotipus, primygtinai nesiūlydami kurti vieno ir teisingo atsakymo. Vietomis maištaudami prieš patriarchatinį moteriškumo vaizdinį, tačiau jo nepaneigiantys, gal greičiau įtraukiantys į disputo lauką. Kūrinys be įkyrios didaktikos, lengvai praskriejantis žiūrovų laiko paraštėse.
Ir, taip žavingai sužaidus gyvenimiškam ir kūrybiškam laikui, vieną iš šokėjų scenoje matėme besilaukiančią. Tokiu būdu kūrybinė komanda tik dar labiau praplėtė mūsų moteriškumo stereotipų sienas – trapios princesės, besiglostančios pilvuką prieš ledų ir šokolado klodus seniai nebelikę. Laikas stiprių ir drąsių moterų materializacijai.
Visgi, derėtų nepamiršti, kad visi mūsų spektaklyje ieškoti ir rasti atsakymai tėra saldus kamufliažas. Ką galime atrasti jį nuvalius, jau turės atsakyti kiekvienas sau asmeniškai.