Judesių matematika lenkų balete
2013-12-08 Vita Mozūraitė
Lenkijos nacionalinio baleto gastrolės Vilniuje gruodžio 4 ir 5 dienomis tapo puikia prieškalėdine dovana baleto mėgėjams. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje buvo parodyti trys vienaveiksmiai skirtingų choreografų sukurti spektakliai. Juos vienijo ne tik bendras pavadinimas „Laiko aidai“, bet ir bendri bruožai – modernumas bei abstraktumas.
Triptiką pradėjusį spektaklį „Amžių virsmas“, kurį Lenkijos nacionaliniam baletui 2012 m. sukūrė britų choreografas Ashey Page‘as, galima pavadinti „vakaro apšilimu“. Sukurtas pagal sudėtingą Johno Adamso muziką, jis kvietė ne tik gėrėtis puikiai atliekamais judesiais, bet ir atidžiai sekti muzikos ir šokio santykį. Mat šis spektaklis buvo kuriamas remiantis kompozitoriaus užrašais apie būsimo fortepijoninio koncerto idėjas.
Solo, duetai ir grupiniai šokiai tiesmukai vizualizavo muziką. Choreografas itin jautriai klausė muzikinių frazių, todėl skirtingose scenos erdvėse išsibarstę šokėjai buvo tarsi „pririšti“ ne tiek prie muzikos kuriamos atmosferos, kiek prie atskirų garsų sekos. Paini, sudėtinga šiuolaikinė muzika nulėmė ne mažiau painų choreografinį piešinį.
Pati idėja – visiškai nenauja, nes absoliuti baleto kūrinių dauguma pirmiausia yra muzikos perteikimas judesiu. Tačiau šiuolaikinės muzikos ritmika, jos spalvingumas yra gerokai įvairesnis ir sudėtingesnis nei XIX a. klasikinių baletų, tad tiek choreografui, tiek šokėjams „Amžių virsmas“ buvo nemenkas iššūkis.
"Century Rolls" (Yuka Ebihara, Sergejus Popovas; chor. Ashley Page). Ewos Krasuckos nuotr.
"Century Rolls" (Yuka Ebihara, Sergejus Popovas; chor. Ashley Page). Ewos Krasuckos nuotr.
Tačiau palyginti su kitais dviem vakaro spektakliais, šis atrodė kiek mechaniškas, o jo choreografija – supaprastinta, nelanksti. Tačiau jis pirmiausia atskleidė pačios trupės galimybes.
Ir jas tarsi koks karališkas antspaudas patvirtino antrasis triptiko kūrinys – Krzysztofo Pastoro baletas „Judantys kambariai“, sukurtas pagal Alfredo Schnittke's ir Henryko Mikołajaus Góreckio muziką. Spektaklis tapo vakaro puošmena.
K.Pastoro choreografija buvo labiau pagrįsta muzikos kūrinių emocija, pulsavo energija ir jausmingumu. Choreografijos galimybes praplėtė ir apšvietimas, skaidantis scenos grindis į atskirus „kambarius“, kuriuose vyksta veiksmas. Šių švytinčių plotų dydis sąlygojo ir judesių amplitudę, kartais suspausdamas duetus, versdamas šokėjus apsiriboti tik aukštais žingsniais ir energingais torsų judesiais, o kartais išlaisvindamas juos ir šuolių skrydžiams.
Choreografo parinkti judesiai kūrė aiškiai apibrėžtus siluetus, tačiau kūrinyje nebuvo nė lašo šaltumo ar matematinio išskaičiavimo. K.Pastoras puikiai išlaviravo tarp pastatymo modernumo ir klasikinio baleto artistų pasirengimo, įdomiai transformuodamas klasikinio baleto judesius, paaštrindamas juos, išvalydamas nuo perteklinio plastiškumo. Apgaulingai lengvi atrodė Marios Żuk ir Vladimiro Jarošenkos bei Anetos Zbrzeźniak ir Raphaëlio Rautureau duetai, kurie buvo atlikti nepriekaištingai, nors reikalavo išties gero pasirengimo ir energijos.
Labiausiai laukiamu kūriniu buvo Vokietijoje dirbančio amerikiečio choreografo Williamo Forsythe‘o „Artefaktų siuita“, jau šiuolaikinio baleto klasika tapusio jo kūrinio „Artefaktas“ (1984) perdirbinys, kurį į Varšuvos didįjį teatrą perkėlė Kathryn Bennetts. Šio choreografo stilius pasižymi išilgintomis kūno linijomis, kartais neįtikėtinu tempu, sekundinės trukmės statiškomis itin sudėtingomis pozomis, kurias staiga pakeičia vos ne klasikinio baleto plastika. Visi šie elementai buvo aiškiai matomi „Artefaktų siuitoje“ ir pavertė ją savotišku matematiniu uždaviniu kūnui. Tuščia, net ir nuo kulisų apvalyta scena koncentravo dėmesį į judesį ir grafinį šokėjų išsidėstymą, apšvietimas taip pat labiau panėšėjo į buitinį sprendimą, o ne estetikai tarnaujantį spektaklio elementą.
Trupė dėjo labai daug pastangų choreografo sukurtiems uždaviniams išspręsti, tačiau tik solistai ir duetai priartėjo prie W.Forsythe‘o pateiktų „atsakymų“. Lietuvoje „Čiurlionį“ sukūręs Robertas Bondara, „Artefaktų siuitoje“ šokęs su Marta Fiedler, ypač traukė akį savo šokio jėga, M.Żuk ir V.Jarošenkos duetas pasižymėjo itin dideliu judesių tikslumu, švara, tarsi liniuote nubrėžtomis linijomis ir didelėmis amplitudėmis. Jų šokį tarsi botagu priekin ginė Johanno Sebastiano Bacho ir Evos Crossman-Hecht muzikos šuorai.
Kordebaleto šokėjams, vadovaujamiems mįslingos Kitos personos (Magdalena Ciechowicz, Barbara Bartnik), kiek pritrūko energijos, stilistinės vienovės, judesių sinchroniškumo, kuris „Artefaktuose“ yra labai svarbus. Kiek geriau trupė atrodė minkštais, plastiškais judesiais prisodrintuose epizoduose spektaklio pabaigoje, o štai „forsaitiškas“ aštrumas net labiau buvo pastebimas kituose dviejuose baletuose.