Šiandieninis vyras: macho ar homoseksualas?
2014-10-20 Laura Udrienė
Kas šiandien yra vyriškumas? – nedažnai viešumoje nuskambantis klausimas. Arba, teisingiau sakant, nuolatos tyliai aidintis kažkur paraštėse, kol televizijoje, spaudoje, internete, Seime, psichologo kabinete, prie vyno ar alaus garsiai kalbame apie moterų teises ir moteriškumą. Kaip atsakas antrajai feminizmo bangai užgimęs maskulinizmas – mūsuose, deja, dar retai vartojama sąvoka. Matyt, vis dar nuoširdžiai manome, jog postmodernioje visuomenėje nepatogiai gali jaustis tik moteris.
Kaip žinia, beveik pusę amžiaus feministės veržliai ir sėkmingai atlieka sau tradiciškai priskiriamų vaidmenų reviziją, tik ką tuo tarpu veikia vyrai: desperatiškai gina per tūkstančius metų užsitarnautą teritoriją? Skaičiuoja to paties patriarchalizmo jiems padarytus nuostolius? Gal su džiaugsmu imasi anksčiau tik moterims priskirtinų rolių? Pasvarstymus šiais klausimais tikėjausi išvysti neseniai vykusiame tarptautiniame šokio festivalyje „Aura‘24“, mat šių metų programą, kaip buvo teigiama reklamoje, vienijo vyriškumo sampratos paieškos.
Vargu, ar įmanoma pabėgti nuo savo lyties ir jos nuolatinio palydovo – lytiškumo. Tai mus lydi miegamajame, tualete, spintoje, gydytojo kabinete, pase, t.t. Taigi, iš vienos pusės pasirinktos „Auros“ festivalio idėjinės ašies – vyriškumo – laikymąsi sunku nuginčyti. Visuose spektakliuose šoko vyrai ar moterys, arba vyrai su moterimis. Visuose spektakliuose, net jei jų pagrindinė problematika glaudėsi po kitos temos skėčiu, buvo galima apčiuoti pulsuojantį lyties seksualumą – archajiškesnį ar specifinių socialinių-politinių aplinkybių sukonstruotą. Tik, deja, nedaugelis festivalio metu parodytų spektaklių iš tiesų drąsiai ir be užuolankų kėlė klausimą, kuris rūpi, kuris šiandien labai svarbus ir kuris kaip ta pritvinkusi votis pulsuoja ir grasina pratrūkti... Po galais, KAS YRA TAS VYRIŠKUMAS?
Bandydama atskleisti, kaip vyriškumo klausimas nagrinėtas festivalio „Aura‘24“ kontekste, prisiminsiu atviriausiai šią temą nagrinėjusius šokio spektaklius.
Ponas Šaunusis
Skambant legendinei sekso simbolio Marilynos Monroe dainai „I wanna be loved by you“ scenoje koketiškai griuvinėjo į kailinius įsisupusi ir atvirą juodą suknelę vilkinti jauna moteris (šokėja ir choreografė – Anat Grigorio). Girtas juokas, kvaila naivumo šypsena ir ilgos grakščios kojos gniaužė kvapą ne vienam Vytauto Didžiojo universiteto salėje patogiai įsitaisiusiam žiūrovui. Visgi izraelietės monospektaklio pagrindiniu personažu buvo visai ne ji. Čia aktyviausiai veikiantis, tiesa, fiziškai neapčiuopiamas herojus – Ponas Šaunusis. Jo sodrus žemas balsas tapo ne tik pagrindiniu choreografinio veiksmo varikliu, bet ir spektaklio moters vedliu, jos pasaulio valdovu, ištisos moteriškos visatos viešpačiu...
Išsitiesk. Ne, ne taip!.. Kilstelk vieną petuką, pasuk smakrą dešiniau, plačiai atmerk akis, išraiškingai pakelk kairįjį antakį, liežuvio galiuku lyžtelk viršutinę lūpą, valiūkiškai papūsk apatinę, subtiliai išriesk sėdmenis, įtrauk pilvą, kojas plačiau... Labai gerai. O dabar, tokia atsipalaidavusi ir natūrali, sukis ratu!
Ponas Šaunusis įgudusiai valdė moterį it savo paties kurtą marijonetę. Dainuok, šypsokis, būk laiminga, lok – paliepimai, su kuriais jo žvilgsnio objektas tvarkėsi beveik be trikdžių, tarsi ištikimas šunytis. Ir tada nuskambėjo lemtingi žodžiai: būk savimi! Moteris nerimastingai blaškėsi po sceną, padrikai išbandydama ankstesnius šeimininką patenkinusius triukus, kol prarastos (o gal niekada neatrastos?) tikrosios tapatybės paieškas perverė kančia ir savęs pažinimo svarbos suvokimas.
Vyras ir moteris, žvilgsnio savininkas ir vaizdas, tironas ir auka, blogis ir gėris – tokia binarinė opozicija tapo esminiu A. Grigorio spektaklio „Ponas Šaunusis“ karkasu. Čia vyras – savimi pasitikintis, gašlus ir despotiškas, luošinantis moters savimonę ir negailestingai projektuojantis jam parankiąją. Ką gi, XX a. septinto – aštunto dešimtmečių feminizmo teorijos klasika.
Bet ar tikrai mes, emancipuotos XXI a. moterys, tebegyvename greta tokių vyrų?
50 Ievos veidų
Užklupusias abejones apie šiuolaikinius vyrus netruko dar labiau supainioti trijų Lenkijos šokio teatrui „Zawirowania“ atstovaujančių šokėjų surengtas pasirodymas „50 Ievos veidų“.
Apraše buvo pažymėta, jog tai spektaklis apie tris skirtingus moteriškus charakterius, kuriuos sieja „nepriklausomybė“; tai „moterys, kurios dominuoja, moterys, kurios viešpatauja“. Gali būti, jog tokios skambios frazės panaudotos saviironiškai, kitaip sunku paaiškinti, kodėl tos „viešpataujančios“ moterys, sceną neskoningai nukrovusios puodais, įvairiais buities rakandais, maistu bei visu kitu pertekliniu rekvizitu, padrikai kūrė ne išsilaisvinusių moterų charakterius ar kritiškas patriarchalinio pasaulio konstruktų replikas, o paties moteriškumo parodiją. Šventosios, verslininkės, lesbietės, geišos, pop scenos divos – visos stereotipinės, paviršutiniškos, iliustratyvios, neįdomios...
Tad nenuostabu, jog po tokio karnavalo, salėje įžiebus šviesas ir atlikėjoms paklausus žiūrovų, ką jie mano apie moterų teises, vyriškos lyties žiūrovas drąsiai ir be užuolankų atsakė: „Moteris turi būti priklausoma nuo vyro, nes taip parašyta Biblijoje“. Štai jums XXI a. lietuvis vyras – ištikimas ilgamečių tradicijų puoselėtojas, nuolankus Dievo avinėlis!
Šokėjos nenuleido rankų ir į sceną „pažaisti“ iškvietė tą patį patriarchato tradicijų tęsėją. Giliai širdyje puoselėtą viltį šį lyčių lygybės idėjų nepaliestą asmenį atvesti į moters saviraiškai draugiškesnį pasaulį greitai nužudė pats „žaidimas“. Vyras gavo unikalią galimybę užrištomis akimis pačiupinėti pačias įvairiausias šokėjų kūno dalis. Supraskite teisingai, kūrėjų iniciatyva tikriausiai nebuvo tokia tiesmuka, veikiau, jų manymu, ši kontaktinė šokio improvizacija turėjo tapti unikalia galimybe per lytėjimą pažinti tikrąjį „viešpataujančių“ moterų pasaulį. Kad ir kaip bebūtų, po tokios smagios atrakcijos (vyras tikrai nuoširdžiai įsijautė), pasidžiaugęs visų trijų moterų artumu, laimingas ir patvirtinęs savo pasaulėvaizdžio teisingumą, jis grįžo į savo vietą.
Ką čia pridursi, kaip šauksi – taip atsilieps…
Dviejų kambarių butas
Intymiausiai vyriškumą ir jo sampratos kaitą apmąstė patys vyrai – iš Izraelio atvykusių choreografų pora Nivas Sheinfeldas ir Orenas Laoras. Interpretuodami dar 1987 metais vyro ir moters (Niro Ben Galio ir Liatos Droros) pristatytą šokio kompoziciją „Dviejų kambarių butas“, kūrėjai iš naujo perbraižė lytiškumo ribas.
Du kvadratai, du vyrai, dvi teritorijos, du gyvenimai ir ta pati jų kasdienybės rutina. Spektaklio pradžioje, skambant militaristiniam maršui, prieš žiūrovūs kampuotais judesiais ir tvirtais žingsniais savose erdvėse ratus suko pavyzdiniai hegemoninio vyriškumo atstovai – bebaimiai kovotojai, naujų teritorijų užkariautojai. Pačių nusibrėžtuose dviejuose kvadratuose monotoniškai kartodami tuos pačius veiksmus jėgą, šaltakraujiškumą ir dominavimą reprezentuojantys šokėjai palaipsniui plastiškėjo, tarsi netyčia vis įsiterpdami į vienas kito erdvę, taip megzdami žmogišką ryšį, ieškodami bendrystės ir palaipsniui atrasdami vienas kito kūniškumą. Tik įsisąmoninę naująjį, tradicijos ribų nevaržomą vyriškumą, jie atrando vidinę laisvę, savąjį, o ne primestą vyriškumą. Tuose pačiuose kvadratuose ratus suko jau ne visagaliai herojai, bet savimi pasitikintys vyrai – pagal tą pačią muziką, tuo pačiu žingsniu, tik labiau atsipalaidavę.
Asmeninio gyvenimo ir scenos partneriai savo šokio spektakliu priminė postmodernioje visuomenėje vis stipriau įsitvirtinantį homoseksualų vyriškumą, kuris, priešingai nei hegemoninis, nesiekia valdyti moters. Nesiekia, nes jos paprasčiausiai negeidžia…
Nosotros
Yra toks specifinis vyrų tipas – macho (isp. vyras, vyriška lytis). Jie savimylos, linkę į agresiją, savojo vyriškumo išaukštinimą, palaiko tradicinius lyčių vaidmenis ir jų labai nemėgsta bet kokios krypties feminizmo atstovės. Macho prototipų tikrai netrūksta Lietuvos gatvėse, bet, drįstu manyti, kad originalūs tokio vyriškumo grynuoliai dažniausiai gimsta po kaitria pietietiška saule.
Taigi, choreografo Jacielo Neri ir „Cuatro x Cuatro“ trupės šokėjų suburta keturių vyrų komanda vienai valandai iš „Auros‘24“ festivalio žiūrovų atminties ištrynė rudenėjantį orą ir tarsi teleportacijos mašina nukėlė į karštas Meksikos gatves, kur jų rodytame šokio spektaklyje „Nosotros“ nuobodžiauti neleido berniukiški macho žaidimai.
Vyrai, komunikuojantys koduotu švilpimu, nuolatos tarpusavyje rungtyniaujantys, žaidžiantys futbolą, mėgstantys amerikietiškas imtynes, demonstruojantys raumenis, priklausomi nuo video žaidimų ir moterų dėmesio, žavėjo broliškais tarpusavio ryšiais, patiriamais išskirtinai vyriškoje draugijoje. Jiems moterys – tik smagi pramoga savosios vyriškumo galios patvirtinimui.
Taip, kaip Lenkijos šokio teatro „Zawirowania“ spektaklyje „50 Ievos veidų“ bandyta atkreipti dėmesį į tradicinius moterų tipus, čia apmąstyti kraštutiniai tradicinio vyriškumo konstruktai, daugiausia atkeliavę iš Holivudo. Tik priešingai nei lenkių spektaklyje, šokėjai iš Meksikos vyriškumo mitus peržiūrėjo su labai taiklia, iki skausmo atpažįstama ir virtuoziška saviironija. Animacinių filmukų herojai, amerikietiškų veiskmo trilerių įsikūnijimai vėliau, tarsi išsiblaivę po siautulingos nakties, aprimo. Pasirodo, jog macho kūne plaka jautri širdis, o fizinės jėgos demonstravimas – tėra kaukė pažeidžiamumui maskuoti. Neveltui maskulinizmo tyrinėtojai nuolatos pabrėžia vyro kančią ir nesaugumą, bandant pateisinti tradicinį vyriškumo idealą.
Kokios išvados?
Kad ir kaip norėtųsi apibendrinti tarptautiniame šokio festvalyje „Aura‘24“ pateiktas vyriškumo sampratas, šį klausimą drįstu palikti atvirą, mat nuoširdžiai nesitiki, kad šiandieninei moteriai liko tik Ponas Šaunusis, macho ir homoseksualas...
Rūtos Taraškevičiūtės ir Gadi Dagono nuotraukos