Meilės ekshumavimas
2015-05-09 Silvija Čižaitė-Rudokienė
„Žmonės šneka, kad jie vienas kitą suėdė./Jaunystėj nedrąsiai/ viens kitą rijo akim,/ypač jis:/lūpas, skruostus, krūtinę./Po to įsiaistrinę/viens kitą įsiurbdavo lūpomis –/iki smegenų,susiliedami į vieną kūną,/vis negalėdami pasisotinti./Tai vadinosi meile,/kol juos ištiko gyvenimas:/įtarinėjimai, skurdas, nesantaika.“
M. Martinaitis. Tai kažkur matyta
Menų spaustuvės duris su „Naujuoju Baltijos šokiu“ priešaky atvėrė spektaklis, pavadinimu, kuris išverstas į mūsų gimtąją kalbą, tapo dar skambesnis – „Prakaituok, vaikeli, prakaituok“. Kūrinio aprašymas ne ką mažiau negu pavadinimas priverčia suklusti ir gana drąsiai manipuliuoja kuriamomis būsimo žiūrovo interpretacijomis. Prakaituos vaikelis ne kokiam statybų objekte, tačiau turėsime išvysti modernų poravimosi ritualą. Du kūnai: Jis ir Ji pažadėtas pasakojimas apie „nepažabojamą meilę“. Nežinia, ar kūrėjai itin mėgstantys pokštauti, ar tai išties būsiąs tas kvaitulingas jausmų bei nuoširdumo protrūkis, kuris išlydis sceną. Svarbiausia, ar publika gali pasiduoti beveik valandos emocinėms vilionėms?
Klaartje Lambrechts nuotraukos
Vos prasidėjus spektakliui, susiduriame su tuo, ką Alanas Kirby vadina po postmodernistine estetine ir kūrybine būtimi (Kirby, Alan. The Death of Postmodernism And Beyond. In: Philosophy Now). Šiuo atveju scenoje pašalinamas pasaulis, sukuriant naują asmeninę besvorę, be erdvės, uždarą tylaus autizmo aplinką, kurioje vienintelis svarbus aspektas yra žmogus, kaip pagrindinis uždaras tekstas, todėl nebeegzistuoja jokia kita vieta ar laikas. Kitaip tariant, būdami čia ir dabar nebeturime pasirinkimo, privalome praryti koncentruotą jausmų jauką ir, jei atlikėjai atsiduoda senoje, mes privalome liudyti šį atsidavimą ir pageidautina jį liudyti su džiaugsmu. Du šokėjai demonstruojantys savo tobulai ištreniruotus kūnus ir preciziškai nugludintą techniką. Slow motion principu pradeda poravimosi ritualą – labai intymų, asmenišką bei, žinoma, kaip ir visas viešai demonstruojamas intymumas, kažkiek perversišką. Jam ir Jai svarbu nepaleisti vienas kito žvilgsnių, o mums gi paliekama nepatogi vojeristo kėdė.
Nuo šios vietos ir galime pasukti skirtingais keliais.
Kelias nr. 1. Žvelgti į šokio spektaklį, kaip ganėtinai gerai apgalvotą pokštą, kuris tėra tariamai naivus ir jausmingas. Į šį žaidimą įtraukiant žiūrovą, kaip trečiąjį veikėją. Ach, matote jausmai nelabai patogu, tai kodėl socialinių tinklų platybėse labiausiai laikinamos nuotraukas dažnai susijusios su pačiais asmeniškiausiais dalykais: santuoka, sužadėtuvėmis, gimimu, išsiskyrimu ir taip toliau, ir panašiai. Ką jau bekalbėti apie spaudą numarginta „žvaigždžių“, ir ne tik, smulkiausiomis gyvenimo detalėmis – nuo pirmosios liemenėlės iki visų miegamojo subtilybių. Tad štai, dabar šiuolaikinis šokis kviečia, patogiai atsisėsti, stebėti ir pamėginti pamilti dviejų žmonių intymiausius momentus. Prašom, visos trokštamos emocijos, o kad netyčia ko nors nepražiopsotume, visa raiška nugludinta iki erzinančio lėtumo, kurį vainikuoja ilgiausias prancūziškas bučinys. Įsisiurbiant ir vienas kito nepaleidžiant, varginančiai demonstruojant atsidavimą vienas kitam. Juk publika stebi. Taip, viskas juk gali būti tobulai techniška, o bučinys tapti ne tik meilės, bet ir meninės išraiškos dalimi. Ir ne tąja simboline (mirties, paskutinio bučinio ar pan.), bet įkyrios svetimos meilės demonstravimo viešai, kuomet nepavyksta praskrolint kompiuterio lange ar nusisukti gatvėje pamačius besiglamžančią porelę. Tad prakaituok, vaikeli, prakaituok.
SWEAT BABY SWEAT by JAN MARTENS trailer 2
Kelias nr. 2. Arba romantikos atradimo džiaugsmas. Paskendę orą virpinančioje meilės istorijoje, galime ilgesingai atsidūsėti, pasigailėti, jog teatre nepavyks išsitraukti kibiro ledų ir paslapčia nubraukus ašarą pagalvoti: „ir visgi tai Meilė“. Leistis suviliojamam emocijų, pasinerti į tą sukurtą uždarą erdvę, kurioje du kūnai nepaliaujamai žaidžia emocinėmis ribomis virpindami kiekvieną, kuris slaptoje sielos kertelėje svajoja apie sutiktą tikrą meilę ir tą ilgesingą žvilgsnį, kuris skverbiasi vienas į kitą ligi sielos gelmių. Šlapiu skuduru trenkti cinizmui ir ironijai, visoms bereikalingoms interpretacijoms, nes štai, į sceną triumfuodami grįžo tikrieji jausmai. Ką jau bekalbėti ir nuolat scenos gilumoje matoma užrašą suponuojanti į tai, jog aš esu tik tol, kol tu esi. Nes meilė išgelbės pasaulį. Du kūnai užsidarę savo susikurtoje autistinėje erdvėje gali ignoruoti visą pasaulį, vienas kitą alinti, tačiau tuo pat metu ir it mana maitintis meile.
Visgi, kad ir kaip viliotų antrojo kelio patetika, šįkart sustosiu tarpinėje barikadų pusėje. Rodos, galėtume daryti dailų reveransą emocijoms ir, žinoma, meilei. Bet ar nebuvo kūrėjai paslėpę pokšto finalo tiesiojoje. Abiems vaikeliams suprakaitavus bei nuvarginus vienas kitą (ir žiūrovą), ima groti daina, kurios melodija banali, kaip ir daugelis pop dainų apie meilę, nuspalvinta hipsteriškais paprastumo priedais – prislopintas moters balsas bei gitaros kelių akordų vingrybės. Prasidėjusi kaip odė meilei, besitęsdama daina išvirsta į parodiją, apie tai, jog niekam čia nenusibos dainuoti dar keturias valandas, o juolab dainuoti apie meilę ir jausmus. Scenos fone užrašą apie bendrą egzistavimą pastišo principu ima keisti populiariųjų ir visiems žinomų dainų ištraukos ar pavadinimai: „You‘ll never walk alone“, „You and me could write a bad romance“, „You and me baby are nothing but mammals“ ir taip toliau. Tekstas pradeda nebe pritarti tekstui. Skambantys žodžiai dainoje visiškai nebedera su projektoriaus demonstruojamais žodžiais scenoje, kurie dargi karaokės principu pabraukiami, tarsi akcentuojant, kuriai dainos vietai priskiriamas rašytinis tekstas. Potekstė, kurioje tyčiojamasi iš savo paties banalumo. Kūnai išsiskiria, šviesos užtemsta, publika ima krizenti. Intensyviai beveik valandą mėginome žiūrėti ir dešifruoti meilės kalbą, uždėti karūną jausmams, o prakaituojantys kūnai scenoje triumfuoti savo intymumo apogėjuje. Bet modernus poravimosi ritualas, nebūtų modernus (gal labiau derėtų žodį „modernus“ pakeisti į „šiuolaikinis“), jei nebūtų persmelktas ironiško žvilgsnio į patį save. Tad sukergę abudu interpretacijos kelius, gauname bendrą rodiklį – ironišką meilės istoriją, varginančią savo atvirumu ir naivumu. Naivumu, nuo kurio „pasveikstama“. Trečiasis veikėjas – žiūrovas vojeristas gali taip nepatogiai nebesimuistyti kėdėje, jo vaidmuo buvo išteisintas, nebuvo jis bilieto išmainęs į dviejų žmonių miegamojo rakto skylutę.
Pabaigoje scenoje prakaituotai nupurtoma meilės banalumo etiketė. Štai ir šiuolaikinis naujasis Baltijos tango – poravimosi ritualas. Nevienalytis mišinys, kaip kad tie užkandžiai, kur prie šokolado įmaišoma sūdytų riešutų. Pervertintas santykių eliksyras, kuris pasirodo nėra nei labai romantiškas, nei saldus, nei išties kažkuo per daug ypatingas, nors ir, kaip pabrėžia spektaklio pabaiga, apdainuotas gausybėje (pop) dainų. Tad šiandien mėginimai scenoje prikelti meilę ir pademonstruoti dviejų žmonių bendrą gyvenimą, sėkmingai diskredituoja romantiką. Drįstama pripažinti, jog gyvenimas drauge ir ta „nepažabojama meilė“ gali būti (o dažnai ir būna) tik gana nuobodus kasdienybės ritualas. Šiuo atveju galima sutikti su M. Martinaičiu – tai tikrai kažkur matyta.