Drugelio sapnas
2017-03-15 Silvija Čižaitė-Rudokienė
„Sapnuoti atmerktomis akimis“. Turbūt taip apibūdinčiau Petro Lisausko iškeltą užduotį žiūrovams savuoju interaktyviu judesio performansu „SMS suggest me Service“. Pastaruoju metu, skendint banalybių jūroje („banalybė“ gal būtų per skambus žodis), tačiau matant vis didesnį polinkį į sentimentalumą, gyvenimo vertybių nu(si)statymus, paviršinį gailestį ir panašius niuansus, P. Lisauskas ėmėsi būti visuomenės veidrodžiu. Paradoksalu, tačiau šiuolaikinis šokis, rodos, grįžo prie klasikinių aristoteliškųjų ištakų. Tik čia neverta apsigauti, žinoma, nerasime realistinių peizažų, bet drauge su šokėju turėtume kurti viešąjį potyrį, kuris, kad ir kokių pretenzijų turėtų, visgi, vienaip ar kitaip, tampa ne kuo kitu kaip šiuolaikinės visuomenės (žiūrovų, šokėjų, atklydusių, gal pretenzingų būsimųjų kūrėjų, kritikų) atspindžiu. Prieš prasidedant spektakliui, šokėjas paaiškina „žaidimo taisykles“ – kursime visi. Jei trūksta idėjų, kurias galėtume pritaikyti čia ir dabar atsirandančiam spektakliui, į pagalbą galime pasitelkti šalimais išdėstytas knygas, papaišyti lapuose, padiskutuoti tarpusavyje, paieškoti trokštamos muzikos, suderinti apšvietimą, žodžiu, būti išlepintais spektaklio dalyviais, drąsiai įsitraukiančiais ir imančiais diktuoti tolimesnio veiksmo taisykles.
Nuotraukų autorius - Audrius Kacelavičius
Ir, nors pats darbas, kartais atrodo labiau tinkamas, tarkim, plenero formatui, negu išbaigtam spektakliui („išbaigtumas“ taip pat nėra tinkamas žodis kalbant apie šį kūrinį, bet kol kas pasilikime būtent idėjos išbaigtumo suvokimo principą), visgi, įdomiausia buvo matyti šiuo atveju ne šokėją, bet žiūrovą. Tąkart, kuomet stebėjau pasirodymą, žiūrovų buvo negausiai ir, didžioji dalis atrodė vienaip ar kitaip pažįstanti šokėją, todėl drąsiau pasiduodantys kūrėjo eksperimentui. Trumpai ir paprastai tariant – P. Lisauskas tapo moliu auditorijos rankose, kuris šokio istoriją kūrė remdamasis (santykiu) su žiūrovu, jo čia ir dabar paliekamais užrašais, keičiama muzika, apšvietimu, diktuojamu spektaklio ritmu.
Stebint šį kolektyvinį meno kūrinį kyla klausimai, ar galime vertinti tik šokėjo atlikimą, ar, šiuo atveju, ir žiūrovai tampa lygiaverčiais kūrėjais, o tai reiškia ir kritikos lauko objektu. Gal todėl taip nenumaldomai įkyriai sukasi mintis, jog visgi čia turėtų būti sapnas. Kitaip tariant, kažkas panašaus į froidistinį kolektyvinį seansą, kuomet sublimaciją galime išgyventi drauge ir dargi mėginti „įvaldyti“ spektaklio vyksmą.
Bet, deja, taip jau surėdytas gyvenimas, kad ir kaip mums pastaruoju metu būtų kartojama, jog kiekvienas esame kūrybingos visuomenės dalis (štai ir dar viena retrospektyvioji kūrinio pusė „Kiekvienas yra menininkas!“), bet ne kiekvienas yra įdomus menininkas. Čia įkyriai ima suktis E. Frommo mintis: „Mes veikiame ir stebime; į aplinkinius daiktus, ko gero, žvelgiame taip, kaip galėtume jais pasinaudoti ar manipuliuoti, o ne taip, kad suprastume, kokie jie yra iš tikrųjų. Bet kartu mes nelabai kūrybingi ir retai – nebent vaikystėje, arba jei esame poetai – mūsų vaizduotė nukrypsta už įprastų gyvenimiškų įvykių ribų. Nors mes veiklūs, tačiau kažkokie pilki. Dieninių stebėjimų sferą mes vadiname „tikrove“ ir didžiuojamės savo „tikroviškumu“ bei gebėjimu ta „tikrove“ manipuliuoti.“ (E. Fromm „Pamiršta kalba. Įvadas į sapnų, pasakų ir mitų supratimą“). Taip ir manipuliuojame P. Lisausko vaizduote, kūryba ir visomis išgalėmis mėginame patys ja pasisotinti. Keisčiausia, kokia kolektyvine simbolika mes drauge manevruojame. Prieš spektaklį gavome instrukciją, jog galime rašyti trumpąsias žinutes ant permatomų lapų ir jų vaizdą projektuoti scenoje, taip ne tik siuntėme savo idėją šokėjui, bet ir kūrėme scenovaizdį. Susumavus ir apibendrinus siunčiamų žinučių temas, galime pastebėti, jog mūsų simboliniame vaizduotės kapitale vyrauja meilė, vaikystė ir, žinoma, juokas.
Verta nulenkti galvą prieš kūrėjo drąsą leisti absoliučią žiūrovų intervenciją (nuo žinučių siuntimo iki muzikos, apšvietimo keitimo, įsitraukimo į šokį). Kūrėjas troško, kad ketvirtoji siena griūtų. Ji griuvo, jos gal net ir nebuvo tokiame kameriniame pasisėdėjime, tik nežinau kur link nuėjome. Ar drauge sukūrėme istoriją? Ar įvykdėme psichoanalitinį apsivalymo aktą? Ar tiesiog praleidome vakarą? Suprantama, kad atsakymų kūrėjai nepateikia, bet šiuo atveju norėtųsi kažko ieškoti. Juk potencialiai tema ir atlikimas metė iššūkį. Iššūkį tiek kūrėjui, tiek ir žiūrovams/dalyviams.
Galbūt šokėjas iš skirtingų spektaklių patirčių pasisems idėjų naujam kūriniui? Galbūt. O gal ir liksime tokiame atvirame klausimų lauke, besidžiaugiantys bendraautorystės idėja. Nors ir 40-čiai minučių.
Pabaigoje išgirstame P. Lisausko istoriją apie šokį Indijoje su drugeliu. Tuomet rodos, kad kūrinio filosofija sutelpa garsiojoje kinų filosofo Zhuangzi citatoje: „Vakar sapnavau, kad esu drugelis ir dabar nežinau, ar esu žmogus, kuris sapnavo, kad yra drugelis, o galbūt esu drugelis, šiuo metu sapnuojantis, kad jis žmogus“. Gal ir mes tik drauge susapnavome vienas kito sapnus.
"Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.