Ką pasakoja šiuolaikinis šokis?
2014-09-22 Gabrielė Labanauskaitė
Klaipėdoje vykstantis tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Plartforma“ pristatė ne tik tarptautinius tarpdisciplinio meno kūrinius, bet ir iškiliausius jaunųjų lietuvių šokėjų ir choreografų darbus. Festivalio metu buvo galima išvysti Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotą „Contemporary?“, geriausio metų šokėjo titulą gavusio Manto Stabačinsko ir Mariaus Pinigio spektaklį „ID:D&G“ bei choreografės Aušros Krasauskaitės darbą „Akvariumai“, gimusį unikalioje biuro erdvėje. Kad ir kokie skirtingi šie spektakliai, visiems trims būdingas naratyvumas ir siekis perteikti nebūtinai nuosekliai dėstomą, tačiau – istoriją.
Iki šiol buvome įpratę, kad šokis neturi naratyvo, arba tai bent jau nėra tendencija. Tačiau iš tiesų šiuolaikinis šokis yra susijęs tiek su naratyviais, tiek neturinčiais naratyvų diskursais. Pavyzdžiui, Ianas Bramley‘us dar 1999 m. rašytame straipsnyje „Naratyvo sugrįžimas“ teigia, kad Europos šokis, pradedant vokiečiais Kurtu Joossu, tęsiant Mary Wigman ir baigiant Pina Bausch, taip pat pasitelkdavo naratyvą bei veikėją, kitaip tariant – scenoje kuriamą charakterį. Lietuviškame kontekste daugiau ar mažiau bendradarbiavimą su dramaturgais praktikavo Aira Naginevičiūtė ir kiti šiuolaikinio Lietuvos šokio kūrėjai. Taigi, net jeigu vengiama pasakoti linijiniu būdu išdėliotą istoriją, tačiau tam tikru principu yra ir į šokį yra įtraukiamas naratyvas – abstraktus, psichologizuotas, koliažinis.
Prie šios mūsų gimtojoje platformoje tik dabar populiarėjančios tendencijos nemažai prisidėjo ne tik šiuolaikinio šokio festivaliai („Naujasis Baltijos šokis“, „Aura“), supažindinantys kūrėją bei paprastą žiūrovą su tarptautiniais diskursais, bet ir Lietuvos šokio ir informacijos centro inicijuotas projektas „Kritikai vs. choreografai“, į vieną komandą subūręs šokėjus, choreografus ir šokio dramaturgėmis tampančias kritikes. Šiam atvejui priskirtini trys minėti spektakliai – „Contemporary?“, „ID: D&G“ ir „Akvariumai“, keliantys ir nagrinėjantys skirtingus nūdienos klausimus.
Kas yra šiandieninis herojus?
Šokio spektaklio „ID: D&G“ komanda sudaryta iš ilgamečių šokio teatro „Aura“ šokėjų M. Pinigio ir M. Stabačinsko, Prancūzijoje bei Belgijoje dirbančios režisierės ir choreografės Vilmos Pitrinaitės. Kartu su šokio ir meno kritike, dramaturge Monika Jašinskaite spektaklio kūrėjai atliko skrydžio per Atlantą tyrimą – išnagrinėjo Stepono Dariaus ir Stasio Girėno biografiją, gyvenimo faktus, netgi ketino paskraidyti sraigtasparniu. Surinktos dokumentinės medžiagos perteklius privertė „pakeisti kursą“ ir dirbti redukcijos principu – pasiliekant ir naudojant tik tuos faktus ir detales, kurių labiausiai reikia temai atskleisti.
Pirmoji spektaklio dalis skirta glaustiems, beveik kinematografijos kadrų principu pateikiamiems gyvenimo epizodams: didelės svajonės gimimui ir jos siekimui, per stebuklą įvykusiam skrydžiui ir tragiškai žūčiai, kreidelėmis išrašinėjant frazes ir pavienius žodžius, apibrėžiant mirusį kūną ant žemės. Tokiu būdu šokio scenoje svarbiausiu įrankiu tampa šiandien gyvenančio žmogaus kūnas, nors „judėjimo impulsą jam suteikia vakar palikti ženklai“.
Antroji dalis skirta šiuolaikiškai pavadinimo „ID: D&G“ interpretacijai, kurią lengvai atkoduoja XXI amžiaus vartotojas – Darius ir Girėnas tampa italų dizainerių Domenico Dolce ir Stefano Gabbana prototipais. Lakūnus ir dizainerius sieja ne tik inicialai, bet ir aukščio matas – juk „Dolce&Gabbana“ prekinis ženklas simbolizuoja ekstravagantišką aukštąją madą. Sovietinių laikų prekių ir pasirinkimo trūkumą išgyvenusio piliečio sąmonėje ryškusis „D&G“ yra tapęs vienu iš naujos – laisvos, demokratiškos, kapitalistinės – epochos ženklų.
Abiejose spektaklio dalyse, viena nuo kitos atskirtose šimto metų distancija, žaidžiama heteronormatyviais stereotipais – kaip turi atrodyti tikras vyras? Ar šie, aptemptais džinsais ir aukštakulniais apsišarvoję vyrukai sklando mados ir ekstravagancijos aukštybėse? Sykiu kyla klausimas, ar drąsa, ryžtas, fizinė jėga dar tebėra imponuojantys atraktyvumo bruožai? Ar kūno jėgą keičia kūno patrauklumas, apibrėžtą vyro rolę – galimybių aibė? Juk taip dažnai šiandieniniame lyčių stereotipų kaleidoskope tiek vyriškų, tiek moteriškų vaidmenų kratosi abi lytys. Ne veltui Edvino Grin straipsnyje pastebima, kad vaizduojamas šiuolaikinis vyras – „pseudo herojus, simuliuojantis pasitikėjimą savimi, bet iš tikrųjų kupinas nerimo ir neužtikrintumo dėl visko, ką sociumas jam primeta kaip naštą“.
Ne mažiau įdomi pirmąsyk lietuviškame šokio kontekste atviriau atskleidžiama queer perspektyva, priverčianti suabejoti, ar spektaklyje vaizduojamų herojų lytis išvis turėtų būti svarbi. Feministės atsakytų – svarbi, nes kodėl kalbėdami apie heroizmą, taip retai paminime moteris? Kodėl manome, kad vyrams turėti „moteriškų“ savybių yra gėdinga? Nejaugi moterys irgi negalėtų būti herojėmis, herojai negalėtų būti „moteriški“?
Identiteto ir tautinės tapatybės klausimais improvizuojama kaitaliojant įvaizdžius ir šokėjų tarpusavio santykį. Šis spektaklis – niekada nesibaigiantis procesas, kurio veikėjai – pirmieji stereotipų padangę skrodžiantys lakūnai. Per mados ir „Vogue“ kultūrą, per techniškai stiprų atlikimą, per patriotizmo simbolius ir ikoniškumą buvo nagrinėjama dvisluoksnė – istoriškoji ir simbolinė, tragiška herojų žūtis. Tik tada mirė tikri asmenys, dabar – tam tikras mi(s)tinis herojų suvokimas. Narciziškame amžiuje heroizmas iš tiesų nėra toks svarbus. Svarbiau – savo ego patenkinimas ir tyrinėjimas, savęs paties pavertimas prekiniu ženklu, kuriuo žavėtųsi kiti. Filosofas Nerijus Milerius pabrėžė, kad šūkis „Būk savimi!“ yra tapęs kapitalizmo moto: „Jei visuomenėje funkcionuotų altruizmas ir dominuotų mąstymas ne apie save, o apie kitą, kapitalistinė sistema pasaulyje subyrėtų pačią pirmą akimirką.“ Galbūt todėl visai natūralu, kad improvizaciniai etiudai skatino ne tik gilintis į Dariaus ir Girėno istoriją, bet ir į savo biografinius faktus, viena vertus – atsiskiriant nuo herojų, kita vertus – su jais susitapatinant. Taip kvestionuojamos ne tik rolės, bet ir tapatybės klausimas – ar čia Darius ir Girėnas, ar čia Mantas ir Marius? Ar pristatomi herojai, ar jų parodija? Iš tiesų, spektaklis sukelia daugiau klausimų, nei atsakymų. Jis – kaip išdalinti laiškai, kuriuose galime rasti lakūnų dienoraščių fragmentų arba aferistų atsiųstą pasiūlymą paskraidyti „nemokamai“. Turbūt dažnu atveju, žiūrėdami šiuolaikinį šokį, perfrazuodami seną žinomą priežodį, mes perkame ne katę maiše, o nežinomybę voke. Sykiu – ir netikėtumą jį atplėšus.
ID D&G trailer
Contemporary?
Auksiniu scenos kryžiumi apdovanota spektaklio „Contemporary?“ komanda (šokėjai-choreografai Agnė Ramanauskaitė, Paulius Tamolė, Mantas Stabačinskas ir šokio kritikė, dramaturgė Sigutė Ivaškaitė) suintriguoja tyrimu, atliktu prieš spektaklį. Kas yra šiuolaikinis šokis? Ar jame daugiau kalbama, negu šokama? Ar tai neišsipildžiusių balerinų svajonių podiumas? Ar šiuolaikinis šokis yra tai, ko nesuprantame, bet vis tiek žiūrime? Ši apklausa – tai turinio analizė, atliekama formos įrankiais. Žiūrovas pamato, kaip kuriamas spektaklis – nuo idėjų sprogimo, gimimo, naikinimo, abejonių ir paieškų, alinančių repeticijų ir komiškų pasiruošimo pratimų prieš pat išeinant į sceną.
Nors „Contemporary?“ talpina daug intertekstinių citatų (choreografinių ištraukų, kostiumų detalių ir pan.), tačiau nėra istorinio veikėjų prototipų konteksto. Scenoje visi trys šokėjai – Agnė Ramanauskaitė, Mantas Stabačinskas ir Paulius Tamolė yra... savimi. Arba bent jau stengiasi tokiais būti. Galbūt todėl labiausiai ir jaudina (leisiu sau pavartoti šį šiuolaikinėje analizėje atgyvenusį subjektyvų veiksmažodį) tie momentai, kuriuose jie demaskuoja savo esatį. Ne ironizuoja bandymus apjungti šokį ir teatrą (tiksliau – tekstą ir šokį), ne judesiu ar žodžiu siunčia referencijas į nueitą kitų choreografų kelią ar aprangos spalvos kritiką (ironizuojančią juodos ir baltos spalvų populiarumą), o atlieka savianalitinį pjūvį. Nuoširdžiai ir nuo savęs perteikia pirmu asmeniu betarpišką savo patirtį.
Sėkmingiausias savianalizės charakiri įvyksta apjungus šokį ir išpažintį. Pavyzdžiui, kai A. Ramanauskaitė monologine forma atvirauja, kaip ji šoka nuo ketverių ir suvokia neturinti tam duomenų (nebūtinai tai tiesa, bet konstruojama kaip viena iš bet kurios šokėjos ne/galimų įsitikinimų). Tačiau Agnė (ir kitos pasaulyje šokį mylinčios agnės) ir toliau šoks, nes šokis ir yra visas jos gyvenimas. Banalu? Ne, tiesiog paprasta ir tikra. O tai, kas yra paprasta, dažniausiai ir yra genialu.
Šalia manęs sėdinčios solidaus amžiaus damutės, prasidėjusios rimtajai spektaklio daliai, augalo principu gimstančiam butoh šokiui, muistėsi burbėdamos „nieko nesuprantu“. Galima lengvai atspėti, kokią atsakymų opciją jos būtų pažymėjusios tyrimo „Kas yra šiuolaikinis šokis?“ laukelyje. Po spektaklio formos ir žanro lūžio, kai iš šiuolaikinio šokio iliustracijos buvo pereita į spektaklio dekonstrukciją ir juokavimus apie užsitęsusį raitymasį ant žemės, damutės atsigavo – „Taip, teisingai!“ – kartais prasprūsdavo šūktelėjimai kaskart pataikius tiesiai į jų minčių dešimtuką.
Mūsų džiaugsmui ar nelaimei, šios dvi damutės reprezentuoja nemažą visuomenės dalį. Ir ne bet kokios visuomenės. Tarkime – tos, kuri gyvena provincijos mieste (deja, tenka taip pavadinti mylimą Klaipėdą), tačiau lankosi spektakliuose ir bando juos suprasti. Tačiau kokiais kriterijais įmanoma vadovautis norint kažką suprasti? Kaip mes apskritai vertiname šiuolaikinį meną? Pagaliau, jeigu nesame baigę specialių studijų ir nesame šokio fanatai, kaip mes galime suvokti šiuolaikinį šokį?
Spektaklio kūrėjai atveria ne tik mistifikuojamo ir kai kurių choreografų sureikšminamo šiuolaikinio šokio kūrybines opas, bet ir visos infrastruktūros stigmas. Nors ir jaučiame didelius kūrybinių ir edukacinių dirbtuvių, spektaklių ir kt. procesų sąlygojamus pokyčius, tačiau žvelgiant iš šokėjų perspektyvos, galimybės yra ribotos. Lietuvoje egzistuoja tik du tarptautiniai šokio festivaliai, o ir tie patys dėl savo svarbos, kad ir nesąmoningai, kartais daugiau, kartais mažiau konkuruoja tarpusavyje. Todėl kartais taip garbinamam šokiui teoriniame lygmenyje, praktiškai yra realu surinkti pilnas žiūrovų sales kelis kartus per premjerines datas, o po to – ilgai laukti kvietimo į vieną iš jau minėtų festivalių.
Tokiu atveju, svarbiausia aikštelėje išlieto prakaito kompensacija tampa apdovanojimas. Pirminėje spektaklio versijos pabaigoje šokėjai išreiškia norą ir viltį gauti Auksinį scenos kryžių, jį laimėjus – vėlesnėse spektaklio versijose – pamini faktą, kad jis yra gautas. [[i]Būtų įdomu ir patį kūrinį paanalizuoti socialiniu aspektu – nes interviu apie spektaklį atitinka paties spektaklio struktūrą (idėja-interktekstinės citatos-festivaliai-nominacijos).] Nors ir patys perklausia savęs scenoje – jeigu vienas iš šokėjų yra apdovanotas geriausio šokėjo titulu, ar nuo to jis šoka geriau? Turbūt ne, tačiau įvertinimas yra svarbus. Taip pat tai – meninės kokybės garantija.
Nors finale šokio aikštelė ir virsta mados podiumu su holivudiškai laiminga pabaiga, kviečiančia visus šokti, tačiau spektaklio kūrėjai nepateikia atsakymų, kaipgi mes galėtume suprasti šiuolaikinius dalykus. Ir nors spektaklis iš tiesų buvo apie kūrėjus, iš dalies jis buvo ir apie mus.
Spektaklis, kalbantis apie kūrybines kančias, atrodytų, gimė lengvai. Taip lengvai, kad pagavo visą klaipėdiečių salę. Damutės plojo atsistojusios. Nežinia, ką jos suprato apie šiuolaikinį šokį, tačiau tikrai suvokė, kad jis gali būti kuriamas ir kitokiu principu. Klausinėjant, ieškant ir pagaliau – kas mūsuose būna gana retai – leidžiant žiūrovui irgi tapti vienu iš spektaklio adresatų ir kūrėjų.
//Lithuanian Dance Scene 2013// Contemporary? // Agnė Ramanauskaitė, Mantas Stabačinskas, Paulius Tamolė
Akvariumai
Šokio teatro PADIDAPI fish spektaklis „Akvariumai“ – Aušros Krasauskaitės ir Silvijos Čižaitės-Rudokienės dueto rezultatas. Šis kūrinys, atliekamas Auksės Mikalajūnaitės, Urtės Bareišytės, Manto Černecko, Dovilės Binkauskaitės, ypatingas tuo, kad gimė netradicinėje erdvėje – stikliniame nekilnojamo turto agentūros „Oberhaus“ biure Klaipėdoje.
Choreografei A. Krasauskaitei, per „Plartformos“ festivalį ir pačiai dalyvavusiai pasirodyme, mintis pastatyti spektaklį būtent tokioje patalpoje kilo kasryt vis einant pro stiklinį dangoraižį, kuriame nuo ryto iki vakaro zuja darbuotojai. „Nejučiomis prilyginau juos vabaliukams terariume arba žuvims akvariume, kurios sukasi ratu tarsi ieškodamos išėjimo“, – teigia straipsnio autorės kalbinama respondentė. Ilgai brandinusi savyje idėją apie tai, kaip rutina ir įsipareigojimai užspiečia žmogų į kampą, šokio spektaklio autorė kūrybai pasitelkė šiuolaikinę architektūrą – stiklinius dangoraižius, primenančius milžiniškus akvariumus, kurių atskirus pasaulius, izoliuotas erdves galima stebėti iš šalies. Choreografės nuomone, tai – „savitos terpės, kurios lemia juose esančių gyvybių egzistavimą“.
Antikiniu principu į vieną veiksmo vietą, laiką ir įvykį sukoncentruotas siužetas pasakoja apie žmones, dirbančius „stikliniuose“ biuruose, jų kasdienius ritualus, įpročius ir manipuliacijas, be kurių jie negalėtų išgyventi. Savitas biuro mikroklimatas paverčia darbuotojus bėgančiais ir dėl vietos pasaulyje kovojančiais, konkuruojančiais ir poilsio nerandančiais padarais. Todėl reali biuro erdvė tiesiogiai padeda įtaigiai atskleisti „gyvenimą akvariume“, šiuolaikinės manufaktūros ypatybes. Stiklinės pastato sienos, leidžiančios tapatinti biurą ir akvariumą, išveda žmogaus ir žuvies paralelę – žuvys plaukdamos ratu akvariume tikro vandenyno taip ir nepamato. O ar dienų dienas besisukantys biuro darbuotojai nepamato tikro gyvenimo?
Įdomu buvo stebėti, kaip netradicinis erdvės pasirinkimas keičia atlikėjų ir žiūrovų santykį. Perskirti stikline siena ir žiūrintys lyg už stiklinės vitrinos judančius manekenus spektaklio „priėmėjai“ iš dalies atsiriboja – viduje daužomi kompiuteriai, mėtomi kukūrūzų spragėsiai ir vykstančios dramos tolygios realybės šou dalyvių išgyvenimams. Atpažįstami ir sykiu nutolę veikėjai tampa veikiau eksponatais nei dialogo partneriais. Juolab, kad tradicinėje teatro dėžutėje spektaklius įpratę stebėti žiūrovai nedrįsta prieiti arčiau stiklo, aktyviau sureaguoti į viduje vykstantį veiksmą. Nebent tai būtų prie biuro stiklo nosis prikišę vaikai arba kiti šokėjai, metantys draugišką provokaciją kolegoms. Antra vertus, žavu, kad spektaklio žiūrovu gali tapti bet kuris pro šalį kulniavęs ir savo dienotvarkėje tokio dalyko net neplavęs atsitiktinis praeivis.
Erdvės pasirinkimas koreguoja ir apšvietimą (šviesų dailininkas Nerijus Gedminas) – vietoj įvairių teatrinės patalpos apšvietimo galimybių pasikliaunama „apnuoginančia“ biuro šviesa arba paprasčiausiomis elektros lemputėmis. Bandau įsivaizduoti, kas būtų, vieną dieną vietoj spektaklio šokėjų išvystume sau toliau dirbančius biuro darbuotojus ir atvirkščiai – koks būtų atsitiktinio į ofisą užsukusio ir į šokio sūkurį įtraukto kliento patyrimas? Arba kuo pavirstų spektaklis, jeigu jį perkeltume į dar kitokią erdvę (pavyzdžiui, jūrų muziejų) arba į tradicinę teatro erdvę?
//Lithuanian Dance Scene 2013// Akvariumai | Aquariums // Aušra Krasauskaitė
***
Viena galima pastebėti – akivaizdu, kad formuojasi nauja šokio kūrėjų karta, kurie iš atlikėjų kokono išsiveržia ir ieško savo kelio. Tačiau nebesinori nei dekoratyvių drugelio sparnų, nei skraidymo įprastose šokio pievose. Atsakydamas į straipsnio autorės klausimą, kodėl ilgametę patirtį turintys šokėjai tampa choreografais, ne tik atlikėjais, Marius Pinigis tarė – „Kai vykdai kitų nurodymus, esi kaip mėsos gabalas – tu šoki, bet nekalbi“.
Taigi, nauja karta – nauja kalba. Gal ieškojimai ir vyksta pramintais takais, tačiau ieškoma įvairaus, šiuolaikiško ir aktualaus ne tik kalbėjimo būdo, bet ir turinio. Visada judantys, visada procese, pasakojantys savo narciziškos, vartotojiškos, tačiau ne blogesnės, tiesiog kitokios kartos istorijas.