Šventė. Ritualas. Košmaras
2015-12-22 Kristina Steiblytė
Gruodžio 17 d. Menų spaustuvėje buvo galima susipažinti su kolektyvu „Stage Strangers“. Pasirodo, jie iš tikrųjų nėra nepažįstamieji nei scenai, nei scenoje, nei vieni kitiems. O trys iš keturių jau yra dirbę kartu spektaklyje „Contemporary?“. Kurdami naują projektą „Užsėdimas“ Agnė Ramanauskaitė, Mantas Stabačinskas ir Paulius Tamolė bendradarbiauti pasikvietė taip pat neblogai pažįstamą Dominyką Vaitiekūną.
Prieš porą metų be choreografo ar režisieriaus trijulė, su dramaturgės Sigitos Ivaškaitės pagalba, pastatė spektaklį apie šiuolaikinį šokį. Bene labiausiai papirkęs jo aspektas buvo (auto)ironiškas apmąstymas apie šiuolaikinio šokio lauką Lietuvoje, klausiant kas gi tas šiuolaikinis šoki iš tikrųjų yra. Naujam darbui pasirinkta tokia pati strategija: dirbti be choreografo ir režisieriaus, bet su dramaturgu. Šį kartą – su Vlada Kalpokaite.
Sprendimas kurti kolektyviai, netampant garsia pavarde apsiginklavusio režisieriaus ar choreografo įrankiu, vis dar ganėtinai retas reiškinys dabartiniams režisūrinės teatro tradicijos užaugintiems Lietuvos kūrėjams. Todėl kiekvienas toks labiau pavykęs bandymas – šventė. Džiūgauti galima atsiveriančiomis platesnėmis galimybėmis kurti, atlikėjo vaidmens atsisakančiais aktoriais ir šokėjais. Tačiau Lietuvoje tai ne visada pavyksta: kolektyvinę kūrybą deklaruojantis „Atviras ratas“ buvo ir tebėra režisuojamas savo pedagogo Aido Giniočio, kolektyviai kūrusios jaunų aktorių trupės (pvz., „Trupė liūdi“, kurioje dirbo prie „Stage Strangers“ prisijungęs D. Vaitiekūnas, ar savo veiklos pradžioje itin suintrigavę, bet Vido Bareikio režisūrai pasidavę, „No Theatre“) dažniausiai greitai išsiskirsto pajutusios finansų arba idėjų trūkumą. Bene sėkmingiausiai pastaruoju metu kolektyvine kūryba užsiima „Bad Rabbits“, kurių gretose vis dėlto yra, nors ir atsiribojęs nuo režisieriaus vaidmens, Agnius Jankevičius. „Stage Strangers“ yra kiek kitokioje padėtyje. Jie susibūrė jau būdami žinomi ir pirmuoju savo darbu iškart užsidirbo Auksinį scenos kryžių. Tad imtis kurti kartu antrą kartą, pasikvietus taip pat jau gerai žinomą, tik visų pirma kaip dainininką ir TV laidų vedėją, D. Vaitiekūną, neturėjo būti taip nedrąsu, rizikinga ir neaišku turinio ar formos prasme, kaip nutinka pradedantiesiems. Net peršasi mintis, kad būtent taip ir reikia užsiimti kolektyvine kūryba – kai menininkai jau turi patirties, skonį ir požiūrį.
Kolektyvinė kūryba šiai grupei antrą kartą iš eilės tampa priemone ne tik provokuoti savo kūrybiškumą, bet ir kalbėti atviriau, nuo savęs ir apie save. Šį kartą scenoje ir vėl labai konkretus reiškinys – vestuvės. Vestuvės, kuriose švenčiama, dirbama ir kurių tikimasi. Kurios tampa (o spektaklyje beveik be išimčių ir yra) sustabarėjęs, negyvas, tuščias ritualas. „Užsėdimas“ prasideda jau žiūrovams einant į salę: scenoje ant keturių kėdžių sėdi keturi nuogi atlikėjai – taigi nuo pat pirmųjų akimirkų „Stage Strangers“ deklaruoja, kad jie prieš savo žiūrovus ketina apsinuoginti ir pamėginti apnuoginti vestuvių ritualą.
Kad atskleistų visą vestuves gaubiantį tuščių tradicijų ir papročių, formų be turinio ir „taip priimta“ taisyklių absurdiškumą, pirmiausiai aktoriai apsirengia vakariniais rūbais. Nes taip vestuvėse priimta. Pasijuokę iš „taip reikia“ taisyklės sukeliamų situacijų (nuo maisto nešiojimo, jaunavedžių pasitikimų iki prievartinio linksminimo bei kardinalaus turinio ir formos neatitikimo), spektaklio autoriai nepagaili kritikos ir šventimo kultūrai, ritualą paverčiančiai košmaru. Bene ryškiausia tokia scena D. Vaitiekūno, apsimetančio pietiečiu šokių mokytoju ir jo vedama šokio pamoka. Spektaklio žiūrovai-vestuvių svečiai yra kviečiami kartu šokti. Tam nereikia net atsistoti iš savo vietų, nereikia jokių sugebėjimų, užtenka veikiančių sąnarių: patrepsėti pamojuoti, pasišypsoti. Apmokyti šokio judesių, žiūrovai-svečiai kviečiami šokti pagal ančiukų šokio muziką. Premjeros metu tai netapo prievartinio linksminimo košmaru, tačiau scenoje prie Dominyko prisijungę kiti aktoriai šį šokį užaugino iki visiškos vestuvių šventės parodijos ir rodė organizatorių ir svečių kartu kuriamą tuštybę ir beskonybę.
Pastarąją scenoje papildė ir pora sprendimų, neleidusių pamiršti, kad pirmasis šios grupės spektaklis buvo apie šiuolaikinį šokį. Apsirengę vakariniais rūbais keturi aktoriai visą spektaklį taip ir liko basi. O apšvietimas, žinoma, dominavo iš šonų. Tai – dvi jau gerokai įsipykusios lietuviško šiuolaikinio šokio klišės iš neskoningų sprendimų besijuokiančiame spektaklyje, regis, atsiradusios neatsitiktinai.
Vis dėlto tyčia ar nevisai ne itin skoningai prilinksmintiems žiūrovams (rodant nemokančius šokti, banalias eiles skaitančius ir prastai jas į anglų kalbą verčiančius, milžinišką falą ne vietoje piešiančius, „Purvinus šokius“ cituojančius) gali pritrūkti žadėto atvirumo, apsinuoginimo, nes visas ironiškas situacijas kurti, matyti ir pasakoti galėjo bet kas iš sėdinčių salėje (matyt, atpažįstamumas ir suteikė tiek daug džiaugsmo žiūrovams), tad ne visai aišku, kodėl apie tai scenoje kalbėjo būtent šie keturi šokėjai ir aktoriai. Tikrai asmeniški spektaklyje buvo vos keli epizodai: M. Stabačinsko lopšinė, A. Ramanauskaitės prisipažinimas apie trokštamas vestuves bei D. Vaitiekūno pasisakymas, kad jo mama neturės marčios. Atvirauti mėginta, regis, ir D. Vaitiekūno monologu apie šlapius batus (o šlapi jie, nes į batą iš baimės primyžta), kuriais eiti nepatogu, bet ir nusiauti nesmagu, nes aplinkiniai gali užuosti nemalonų kvapą. Deja, nesėkmingai – metaforos banalumas visiškai nokautavo visą monologe galėjusį glūdėti nuoširdumą. Ir apskritai, kalbant apie D. Vaitiekūną, prisijungusį prie „Contemporary?“ kūrusios trijulės, atrodo, kad „Užsėdime“ buvo pabijota naudotis jo stiprybėmis. Jis, žinoma, neblogai prisijungė prie šokio ir vaidybos, bet nepanaudojo savo muzikinių gebėjimų. O kalbant apie vestuves muzika galėjo suvaidinti kur kas ryškesnį vaidmenį nei vaidina „Užsėdime“.
Galų gale, galvojant apie visą spektaklį, bene didžiausias trūkumas šį kartą atrodo besąs probleminio klausimo neturėjimas. Kaip bebūtų smagu, kaip besinorėtų paatvirauti apie save vestuvėse, neišryškinant konkrečios problemos imama tuščiai linksminti(s). Tai nereiškia, kad su vestuvėmis susijusių problemų kūrėjai nepamini. Nutinka net priešingai: tų problemų per daug, kad būtų susikoncentruota į vieną ir pabandyta kokybiškai apmąstyti, kad ir vieną ryškiausių šiame spektaklyje – ritualo nuvertėjimą. Tačiau čia pat žuvis tešloje, beveik desperatiškas noras ištekėti ir nei vieno žodžio apie pasirinkimą tuoktis (t.y. dalyvauti rituale ir jame matomą prasmę) iš vienintelio spektaklyje vaidinančio vedusio aktoriaus – P. Tamolės.
Tad šį kartą tvarkingesniame, geriau šokį ir vaidybą jungiančiame spektaklyje ketveriukė dar labiau linksmina ir ironizuoja. Tačiau kalbama nebe taip atvirai ir asmeniškai, tad rizikuojama „Užsėdimą“ paversti vestuvinių situacijų parodijų vakaru arba, kaip ir vestuves, iš kurių spektaklyje juokiamasi, tuščiu ritualu, forma be turinio, teatriniu, gražiai įpakuotu pasipuošusių žmonių košmaru.
„Stage strangers“ archyvo nuotraukos