Ar bus mama „pakankamai gera“?
2017-12-07 Auksė Luišaitė
Tarptautinės šokio-judesio terapijos konferencijos apžvalgą noriu pradėti ne nuo žymių ir nusipelniusių vardų vystant šokio-judesio terapijos veiklą Europoje bei pasaulyje, bet nuo to, ką jau turime „čia ir dabar“.
Skaičiai
Gimusi XX a. penktajame dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos valstijose, šokio-judesio terapija (ŠJT) ir Lietuvoje artėja prie savo pirmojo veiklos dešimtmečio. Šiais metais įvyko jau antroji tarptautinė ŠJT konferencija. Ir ji prasidėjo gera žinia – 2017 m. gruodį Lietuvos muzikos ir teatro akademija, bendradarbiaudama su VU Medicinos fakultetu ir Lietuvos šokio-judesio terapijos asociacija (LŠJTA), pradeda įvadinę Šokio-judesio terapijos programą. Išklausiusieji šią programą galės stoti į Menų terapijos ŠJT specializacijos magistro studijas.
2017 m. lapkričio 4 d. Vilniuje „Karolinos“ viešbutyje įvykusi antroji Tarptautinė šokio-judesio terapijos konferencija „Šokio-judesio terapija – efektyvus vidinis fizinės ir psichologinės sveikatos resursas“ pritraukė virš 130 dalyvių ir net nesutalpino dalies norinčiųjų.
Nuotraukų autorius: Marija Glinskaja
Dalyvių geografija apima ne tik Lietuvos miestus ir miestelius (Rokiškis, Tauragė, Kretinga, Klaipėda, Kaunas, Šiauliai, Panevėžys ir t.t.), bet ir svečius iš Latvijos (šešios Latvijos šokio-judesio terapijos asociacijos narės), Baltarusijos ir Jungtinės karalystės. Buvo juokaujama, kad Jungtinėje karalystėje yra dvi ŠJT profesorės – Vicky Karkou ir Helen Payne – ir abi jos dalyvavo šioje konferencijoje. Beje, išimtinai moteriškoje auditorijoje išsiskyrė tik du vyrai – vienas dalyvis ir vienas anglų kalbos vertėjas.
Ketvirtadalis dalyvavusių buvo pedagogai, o tai leidžia tikėtis, kad ŠJT metodai bus plačiau integruojami į švietimo sistemą bei neformalųjį ugdymą (tai atskiruose projektuose jau vyksta net su pradinių klasių moksleiviais). Kitas ketvirtadalis dalyvių – psichologai, psichoterapeutai, dar apie 20 proc. – psichologijos studentai, ir visų jų „įrankių skrynelę“ puikiai galėjo papildyti ir praktiniai ŠJT metodai, ir jų pagrindimas moksliniais tyrimais.
Po konferencijos atlikta apklausa parodė, kad dalis dalyvių atėjo vedini smalsumo ar/ir tikėdamiesi asmeninės naudos. Ir jie neliko nusivylę.
Rytas – protui
Konferencijos programa buvo puikiai subalansuota protui ir kūnui. Pirma, rytinė dalis buvo skirta moksliniams pranešimams, popietinė – praktikai. Vilčių ir gerų naujienų kupiną oficialų konferencijos atidarymą pratęsė VU Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos profesorė Sigita Lesinskienė, kalbėjusi apie ŠJT plėtros integravimo galimybes, dar labiau pabrėždama tokio integravimo poveikį ir poreikį visuomenės sveikatos biuruose, asmens sveikatos įstaigose (dienos stacionaruose) ir psichinės sveikatos centruose.
Dr. Agnė Matulaitė, savo karjerą pradėjusi vienoje žymiausių Jungtinės karalystės ŠJT organizacijų „Dance Voice“, buvo viena pirmųjų šią terapiją įtraukusių į darbą su pacientais Lietuvos psichiatrinėse ligoninėse. A. Matulaitės pranešimas „Kūnas psichoterapiniame puode“ nuo pirmos minutės pakėlė vidinių išgyvenimų temperatūrą, – mat būti atviram su savo kūnu, neignoruoti to, kas vyksta, ne visuomet yra patogu. Kūnas terapeutui yra įrankis bei neišsenkančios informacijos šaltinis. Kūnas įgalina (gera žinia!), bet ir įkalina. Ir svarbu prisiminti, kad žmogus visuomet bus įkūnytas ir jo matymas bus grįstas ribota egzistencija. A. Matulaitė pabrėžė, kad nors ŠJT yra ekspresyvus metodas, šalia to labai svarbu ne tik gilinti santykį su terapeutu, bet ir stiprinti verbalinę refleksiją. Tad kartais negalėjimas įvardinti gali reikšti ir tai, kad kažko savyje negalime atpažinti.
„Nuo mokslo iki meno, ir atvirkščiai: platus tyrimais pagrįstas šokio – judesio terapijos taikymas depresijai gydyti“ – tokį pranešimą skaitė šokio-judesio psichoterapeutė, dėstytoja, šokio mokytoja ir kvalifikuota tyrėja iš Jungtinės karalystės prof. Vicky Karkou. Ji kalbėjo apie įrodymais pagrįstus depresijos gydymo būdus, naujas metodologijas ir jų taikymo atvejus. Nors šis akademinis pranešimas tapo kietu riešutėliu kai kuriems dalyviams, kartu tai buvo ir tiltas į praktinį lektorės vedamą užsiėmimą apie ŠJT taikymą depresija sergantiems žmonėms. Būtent po praktinio užsiėmimo viena iš dalyvių, Geštalto psichologė, paminėjo, kad tokios praktikos galėtų būti taikomos ne tik depresija sergantiems, bet ir kiekvienam sveikam žmogui kaip puiki profilaktinė priemonė.
Svarbu paminėti, kad Vicky Karkou pastaruosius kelerius metus bendradarbiauja su Lietuvos muzikos ir teatro akademija rengiant Menų terapijos studijų programą.
Šios konferencijos šviesuliu tapo ŠJT pradininkė Jungtinėje karalystėje, daugelio knygų autorė ir sudarytoja prof. Helen Payne, kalbėjusi apie ŠJT poveikį asmenims su psichosomatiniais simptomais. Tokių žmonių kūno ir proto atskirtį padeda įveikti iš ŠJT kildinamas biopsichologinis The Bodymind Approach (TBMA) metodas. Profesorė pasakojo apie šio metodo struktūrą ir praktinį pritaikymą.
Rytinę konferencijos dalį baigė psichologė, psichoterapeutė, Rygos Stradinio universiteto Reabilitacijos fakulteto meno terapijos programos dėstytoja Indra Majorė-Dūšele. Ji yra ir viena ŠJT pradininkių Latvijoje, padėjusi 2006 m. įkurti pirmąją meno terapijos magistro programą minėtame universitete. Indros Majorės-Dūšeles pranešimas apie sąmoningumo (angl. mindfulness) taikymą patiriantiems chronišką skausmą ne tik buvo aktualus pačia tema, bet ir ramia, neskubria pateikimo forma. Nenuostabu, kad po šio pranešimo dalis dalyvių persigalvojo ir užsirašė į jos vedamą praktinį užsiėmimą „Sąmoningas judesys – sumanus būdas sunkumams spręsti“.
Popietės iššūkiai
Popietinėje konferencijos dalyje vyko aštuoni pusantros valandos trukmės kūno arba praktiniai užsiėmimai ir pasirinkti tik po du tapo iššūkiu ne tik dalyviams, bet ir organizatoriams. Didžiausio populiarumo susilaukusios lektorės iš Jungtinės karalystės ir Latvijos ketino į praktinius užsiėmimus priimti tik po 30 dalyvių. Vėliau, atsižvelgusios į dalyvių poreikius, jos padidino dalyvių skaičių. Čia stulbinantį meistriškumą valdyti auditoriją bei perteikti medžiagą demonstravo Helen Payne, kurios užsiėmime „ŠJT žmonėms su psichosomatiniais simptomais: savipagalbos metodika jiems palengvinti“ dalyvavo net 54 žmonės. Profesorė paminėjo, kad nors per jos vieną vedamą užsiėmimą dalyviai įsisavino keletą metodų, dirbant su klientais tai užtrunka apie 12 sesijų.
Saugią ir konfidencialią erdvę savo praktiniame užsiėmime, pavadintame „Iš „ten ir tada” į „čia ir dabar” – šokio ir judesio terapija asmenims po trauminių patirčių”, siekė sukurti dr. Laima Sapežinskienė. Neuromokslų instituto klinikoje, Streso ligų dienos stacionare ji dirba psichoterapinį darbą bei taiko terapiją asmenims, išgyvenantiems nerimą, depresiją, patyrusiems traumą ar kitus asmenybės sutrikimus. Tokia ilgametė praktika ne tik paskatino L. Sapežinskienę pasidalinti savo patirtimi šioje konferencijoje. Lektorė taip pat rengia knygą „Šokis ir judesys integruotas į psichoterapiją: „iš ten ir tada į čia ir dabar“, kurios su nekantrumu laukiame.
Labai džiugu dėl to, kad šalia užsienio lektorių ir vedančiųjų praktinius užsiėmimus konferencijoje puikiai ir lygiaverčiai pasirodė LŠJTA nariai. Kelių iš jų užsiėmimai buvo skirti tikslinėms žmonių grupėms – vaikams, senjorams ar fiziškai apribotiems žmonėms.
Agnietė Laurinaitytė, turinti psichologijos magistro ir džiazinio vokalo išsilavinimą, savo praktiniame užsiėmime „Judesys ir balsas. Leisti sau suskambėti“ dalinosi garso ir judesio sąveikos galimybėmis, o jos pasiūlyti praktiniai pratimai leido pajausti, įžeminti, atpalaiduoti kūną, išlaisvinti įtampas ir balso bei šokio pagalba kurti santykį su kitu.
Rasa Birietė, ŠJT ir kūno terapijų praktikė, septynis metus vedanti mokymus, seminarus, užsiėmimus įvairioms suaugusių, vaikų, paauglių ir senjorų grupėms, konsultuojanti individualiai, vedė užsiėmimą apie ŠJT taikymą vyresnio amžiaus žmonėms. Kaip vėliau ji pati reflektavo, „norėjosi pasidalinti patirtimi, kurią sukaupiau dirbant III-čio amžiaus universitete. Stebėjausi ir žavėjausi gausiai besirenkančiais į užsiėmimus studentais-senjorais. Patyriau, kaip gera per judesį, prisilietimą pažadinti jų gyvybingumą, išmintį, judėjimo džiaugsmą, viltį; leisti išsikalbėti ir per kūną. Ne veltui gretiname vaikystę ir senatvę: po šokio-judesio terapijos užsiėmimų senjorai būdavo nuoširdūs kaip vaikai – patenkinti, besidžiaugiantys kiekvienu patyrimu, dosniai besidalinantys, dėkojantys, spindinčiomis akimis. Todėl konferencijoje siekiau, kad dalyviai panašiai pasijustų.
Nustebino, kad į šį užsiėmimą atėjo ir jaunos šokio pedagogiką studijuojančios studentės, kurias domino darbas su vyresniais žmonėmis. Panašu, kad norimą tikslą pasiekėme – buvo daugiau gyvybingumo, atsipalaidavimo, jėgų antplūdžio. Dalyviai pastebėjo, kaip greitai per bendrą judesį, prisilietimus pajuto artumą vieni kitiems ir tuo pačiu sau.“
Psichologė, šokio-judesio ir kūno-judesio terapijos praktikė, šiuo metu krizių centre dirbanti ir konsultuojanti asmenis, patyrusius smurtą artimoje aplinkoje, Natalija Serova vedė užsiėmimą „Judu, reiškia gyvenu. Šokio – judesio terapijos metodų taikymas fizinėje reabilitacijoje“, skirtą padėti atsistatyti žmonėms po ligų ir fizinių traumų, kurių pasekmės susijusios su fiziniais judėjimo apribojimais. Kaip pasakojo pati N. Serova, jos darbas su žmonėmis, patyrusiais įvairias fizines traumas, parodė, kad spontaniškas sekimas kūno impulsais ir nuoseklus jų tyrinėjimas, sugrįžimas į ankstyvuosius judėjimo modelius pažadina „miegančio“ kūno galimybes, leidžia pasinerti giliau. Užsiėmimų metu plečiasi dalyvių judesio repertuaras, daugėja laisvumo ir spontaniškumo, didėja kūno ir jo ribų suvokimas, formuojasi pozityvus kūno įvaizdis, leidžiantis geriau priimti ir pasitikėti savimi. Tokiu būdu vyksta svarbus sveikstančio žmogaus procesas – įgalinimas. Žmogus atgauna autonomijos, iniciatyvos, kompetencijos, tapatumo ir artumo galias, kurios dėl traumos ar ligos buvo pažeistos ar deformuotos.
Rasa Urbonavičienė, vedusi užsiėmimą „Neverbalinė komunikacija. ŠJT taikymas atliepiant vaiko išgyvenimus, būsenas, jausmus kasdieniniame gyvenime“ taip prisiminė savo patirtį: „Didelė grupė. Pradedu nuo klausimo, ar visi moka šokti. Visos moterys, kurių yra apie 40, atsako, kad moka. Girdžiu kažką nedrąsiai sakant, kad gal ir nelabai moka. Pradedu nuo to, kaip galima šokti. Juk vaikai dažnai sako, kad šokti nemoka. Judame toliau. Po praktinės užduoties – žiūrėti į akis šokant ir atkartojant vienas kito judesį pasigirsta plojimai. Čia tai bent! Džiaugiamės kaip vaikai, juokiasi moterys.
Toliau – palaikymas, parama, kurie vaikui labai svarbūs. Kalbame, kad nors 20 min. per dieną tikro buvimo su vaiku yra gėris. Patiriame, ką reiškia būti su vaiku, virstame vaiku ir stebime save, kai artimas nesidomi, kai sutinka su bet kuo arba nieko neleidžia; ir kai artimas tiesiog tave mato, žvilgsniu pritaria, nors ir per atstumą, bet yra šalia. „It‘s my life“... užsiėmimą baigiame paaugliška diskoteka. Aidi plojimai. Klausimai po užsiėmimo tik patvirtina, kad darbas su vaikais yra labai aktuali tema.
Ir visgi dar spėjame perbėgti per Labano kokybes.“
Auklėjimo sunkumai
Pabaigti noriu mintimis iš dr. A. Matulaitės pranešimo. Minėdama psichiatro ir psichoanalitiko D. W. Winnicotto frazę „pakankamai gera mama“, A.Matulaitė minėjo, kad jei mama bus per gera, vaikas niekuomet neužaugs. Jei mama bus nepakankamai gera, vaikas subręs per anksti.
Remiantis dalyvių apklausa, šių metų konferencija pasirodė kaip gana rūpestinga ir organizuota globėja, – pasiūlė įdomių ir įvairių pasirinkimų protui ir kūnui, galimybę papietauti, organizavo vertimą iš anglų kalbos ir į ją, paisė laiko ribų, išdalino pažymėjimus dalyviams bei fiksavo vaizdus, kuriais galima pasidžiaugti LŠJTA Facebook paskyroje.
Būtų gerai, jei ŠJT Lietuvoje taptų „pakankamai gera mama“ savo esantiems ir būsimiems klientams/pacientams. O tam reikia, kad įvadinė Šokio-judesio terapijos studijų programa taptų „pakankamai gera mama“ būsimiems specialistams.
"Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.