Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė: apie viltis ir prošvaistes, kurių ne visuomet pasitaiko
2017-12-22 Aušra Kaminskaitė
Kaip šokėja, choreografė ir pedagogė Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė Lietuvoje žinoma jau seniai. Prieš trejus metus jai atiteko ir Lietuvos šiuolaikinio šokio asociacijos (LŠŠA) pirmininkės pareigos. Apie LŠŠA veiklą spaudoje nėra kalbama itin dažnai, tad įžengus į metus, kai bus švenčiamas asociacijos dešimtmetis, atsiranda proga su dabartine Asociacijos vadove pakalbėti apie tai, ką pasiekė ir ko toliau siekia Asociacija, apie planus, šokėjų bendruomenes ir, žinoma, problemas bei trūkumus.
- Kodėl sutikote tapti Lietuvos šiuolaikinio šokio asociacijos vadove?
Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė : Visų pirma, 2007-aisiais buvau viena iš asociacijos steigėjų – tuo metu kaip tik buvau grįžusi į Lietuvą po studijų JAV. Taigi nuo senų laikų dirbau su ilgamete asociacijos vadove Birute Banevičiūte, kuri ilgainiui pradėjo ieškoti sau pamainos. Aš jau turėjau patirties dirbdama Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijos Baleto skyriaus pavaduotoja, tad natūralu, jog galiausiai pasiūlymą gavau ir aš. Iš pradžių sakiau, kad tikrai nenoriu, tačiau kolegos žadėjo padėti ir galiausiai įkalbėjo. Be to, šiuo metu dirbti jau gerokai lengviau nei įkūrimo laikais – Asociacija turi daug narių, vyksta aktyvesnis judėjimas. Birutė pradėjo veiklą beveik plyname lauke, kai šiuolaikinio šokio atstovai dar viską darė visiškai neatlygintinai. Be to, manau, kad galiu prisidėti prie teigiamų pokyčių.
- Kokie šiuo metu yra pagrindiniai asociacijos tikslai ir veikla?
L. P.-L.: Šiuo metu LŠŠA pagal galimybes atstovauja asociacijos narius politiniame lygmenyje – siūlo narius įvairių komisijų sudėčiai (pavyzdžiui, Auksiniams scenos kryžiams ar Lietuvos kultūros tarybai), esant reikalui rašo pareiškimus bei prašymus, kontaktuoja su Kultūros taryba dėl šokio lauko plėtros… Mes prisidėjome prie triukšmo spaudoje, kai Kultūros taryba nefinansavo nė vieno projekto, skirto šiuolaikinio šokio spektaklių sklaidai užsienyje. Kasmet rašome paraiškas Kultūros tarybai, suteikiame galimybę Asociacijos nariams išvykti stažuotis. Populiarios yra ir mūsų organizuojamos pamokos profesionaliems šokėjams, kurios padeda asociacijos nariams kelti savo lygį. Smagu, kad šįmet prie jų jau jungėsi ir šokėjai, kurie nėra asociacijos nariai – jauni žmonės, siekiantys tobulėti ir ateityje planuojantys aktyviau jungtis prie šio lauko.
Svarbu ir tai, kad Asociacija suteikia galimybę susitikti šiuolaikinio šokio bendruomenei, apsikeisti idėjomis, užmegzti kontaktus. Šiuo metu, beje, kaip tik nagrinėjame anksčiau įsivardintus tikslus ir formuluojame naujus. Taip pat diskutuojame apie internetinio puslapio pertvarkymą. Neseniai Kaune turėjome visuotinį susitikimą, kuriame susirinkę skirtingos kartos kalbėjosi ir kėlė problemas – tai labai svarbu, nes jaunoji karta neretai kelia tas pačias problemas, kurias spręsti jau seniai bando vyresnieji, tad dialogas labai svarbus.
- Kokia veikla užsiimate LŠŠA susitikimų metu?
L. P.-L.: Dažnai juokaujame, kad šie susitikimai yra vieninteliai kartais metuose, kai visi šokėjai susitinka tiesiog pabūti kartu, neskaitant mums jau įprastų susitikimų šokio festivalių, premjerų ar tiesiog spektaklių metu. Susitikimų pradžioje visi tiesiog pasikalba apie savo veiklas, pasidalina pusmečio įspūdžiais, o tuomet sėdame prie darbų. Pažymime laimėjimus, aptariame naujų narių priėmimą. Kalbamės apie tai, ko tikimės iš asociacijos, ką patys galim jai duoti.
Beje, nors esame Šiuolaikinio šokio asociacija, priimame ir norinčius prisijungti baleto šokėjus – tarp narių turime Eligijų Butkų, Giedrę Zaščižinskaitę, Donatą Bakėjų. Šiais laikais ir patys žmonės nėra pririšti prie vieno žanro – jie gali tuo pačiu gyvenimo periodu šokti ir klasiką, ir šiuolaikinius kūrinius. Anksčiau viskas buvo griežčiau atskirta, o dabar visuomenės laisvėja ir laužoma daugybė senų ir ne visada veiksmingų tradicijų.
- Kas yra tie šiais laikais nykstantys skirtumai tarp skirtingų šokio žanrų?
L. P.-L.: Studijų laikais tyrinėjant šokio istoriją ir teoriją į mano rankas pateko nepaprastai įdomus straipsnis, kuriame per pedagogo ir mokinio santykį buvo nagrinėjami klasikinis baletas, šiuolaikinis šokis ir tradiciniai Ganos šokiai. Straipsnyje buvo rašoma, kad klasikiniame balete nubrėžiama aiški schema: mokytojas sako – mokinys padaro – mokytojas žiūri ir sako pastabas – mokinys tikrina save veidrodyje. Taigi, yra mokytojas, kuris žino, kaip reikia viską teisingai atlikti, o šokėjui (paprastai vienam) belieka vykdyti. Šiuolaikiniame šokyje atsiranda daugiau bendruomeniškumo – mokytojas klausinėja, leidžia improvizuoti, atsiranda kontaktinė improvizacija, dažnai atsisakoma veidrodžio. Tradiciniai Ganos šokiai – dar kita kategorija. Čia niekas neprižiūri, ar gerai atlieki tai, ką rodo vadinamasis mokytojas. Tokie šokiai yra genties kultūra, kur visi mokosi stovėdami ratu ir kiekvienas tiesiog kartoja mokytoją, kažką pridėdamas nuo savęs. skirtingų šokių struktūros negimė iš oro – jos atėjo iš žmonių socialinių santykių: karališkojo dvaro, laisvėjančios XX a. pradžios visuomenės, bendruomenės santykių ir t.t..
- Kaip tuomet apibūdintumėte Lietuvos šiuolaikinio šokio bendruomenę?
L. P.-L.: Šiuo metu daug vilčių teikia jaunoji šokėjų karta – matau stipriai suaktyvėjusią jų veiklą, atrodo, kad daugybė žmonių nori kurti, dirbti, todėl ir pati jaučiuosi gaunanti daug pagalbos. Kalbant apie vyresniąją kartą, šiuo metu vyksta labai gražus kartų susitikimas – vieni pradeda kurti naujas iniciatyvas, o kiti rengia jubiliejus, taip leisdami tuo pačiu laikotarpiu susidurti su šiuolaikinio šokio Lietuvoje istorija – kalbu apie neseniai vykusį Vyčio Jankausko šokio teatro jubiliejų, Birutės Banevičiūtės įkurto šokio teatro „Dansema“ jubiliejų, prieš keletą metų vykusį Auros šokio teatro jubiliejų. Atsiradusi šokio lauko masė, kuri turi daug problemų, tarp kurių, žinoma ir finansinės, tačiau šie žmonės pasiskundžia ir eina toliau. Man tai patinka.
- Ar tarp LŠŠA narių nėra konkurencijos?
L. P.-L.: Jeigu ir yra, tai tikrai netrukdo veiklai. Mano akimis šiuolaikinio šokio laike konkurencija apskritai yra palyginti nedidelė. Viena priežasčių – mūsų yra sąlyginai nedaug, bent jau lyginant su, pavyzdžiui, muzikantais ar dailininkais.
- Kiek LŠŠA svarbu būti matomai ir kiek tai turėtų atsispindėti internetiniame puslapyje?
L. P.-L.: Man tai įdomus ir drauge sunkus klausimas, nes pati labai nemėgstu savęs reklamuoti. Asociacija nėra teatras, mes neprodiusuojam spektaklių. Pati LŠŠA matomumą interpretuočiau kaip komunikaciją viduje, tai yra, palengvinimą šiuolaikinio šokio lauko žmonėms susisiekti, surasti Lietuvoje tai, ko reikia jų projektams bei informacijos apie narių veiklą surinkimą į vieną vietą. O kalbant apie tinklapį, tai ketiname jį atnaujinti 2018-aisiais, asociacijos dešimtmečio proga.
- Kuo skiriasi LŠŠA ir LŠIC veikla?
L. P.-L.: Sakyčiau, pirmiausia – Asociacija turi oficialesnį statusą ir teisę atstovauti šiuolaikinio šokio bendruomenei įvairiose valdžios institucijose. Įvardinti kitus skirtumus man kol kas sunku. Mes su Gintare Masteikaite turime nuolat bendrauti, kad nedubliuotume veiklų – ne kartą yra nutikę, kad pagalvojau, jog reikėtų kažką nuveikti, o Gintarė jau buvo pradėjusi tai daryti. Tad šiuo metu diskusijos vyksta ir čia – kaip pasidalinti darbus, kad maksimaliai padėtume vieni kitiems.
- Su kokiais sunkumais ir klaidomis jau teko susidurti vadovaujant LŠŠA?
L. P.-L.: Mano asmeniniai sunkumai – negebėjimas atrasti paroje daugiau laiko, darbas priešokiais ir agresijos stygius. Kartais tai nurašau savo klaidoms – galbūt dėl patirties stygiaus ne visada pakankamai pakovoju. Manau, kad, pavyzdžiui, politiniame kontekste turėtumėme skambėti garsiau.
- Ar yra tikimybė, kad per artimiausius keletą metų LŠŠA administracija išsiplės ir suintensyvės organizacinė veikla?
L. P.-L.: Kol kas tokių prošvaisčių nematau. Esame visiškai priklausomi nuo finansavimo, gaunamo iš Lietuvos kultūros tarybos – jei kažkuriais metais jo negautume, liktume tik su metiniu nario mokesčiu, kurio galbūt užtektų sumokėti buhalteriui ir už patalpų nuomą.
Tačiau nors šiuo metu administracijos plėtrai apčiuopiamų vilčių nėra, aš vėlgi viltis dedu į tai, kad atsiras dar daugiau aktyvaus jaunimo ir tai leis plačiau išdalinti atsakomybes.
Jei Lietuvoje egzistuotų mecenatystės tradicijos, galbūt tai išspręstų daugelį finansinių problemų. Tačiau tam reikia rimtai užsiimti publikos edukacija nuo vaikystės. Šiuo metu vis daugiau dėmesio skiriama tiek jaunajai publikai, tiek regionų gyventojams, tačiau dar ilgai užtruks, kol tie žmonės, pripratę prie scenos menų ir jaučiantys jiems poreikį, užaugs ir pradės valdyti finansus. Turi praeiti tam tikras laiko tarpas, o mes tuo metu turime dirbti.
- Ko šiuo metu labiausiai reikėtų, kad šiuolaikinis šokis Lietuvoje augtų sparčiau?
L. P.-L.: Didžiausias noras, kuris stipriai pakylėtų šiuolaikinio šokio lygį Lietuvoje – nacionalinės šiuolaikinio šokio trupės įkūrimas. Suprantama – ne kiekvieno meno įnašą į biudžetą gali pamatuoti, tačiau šiuo metu mūsų šokėjai profesionaliai atstovauja Lietuvai visame pasaulyje, nors mūsų šalyje nesudarytos sąlygos jiems būti profesionalais. Beveik visas lietuvių šiuolaikinis šokis paremtas projektiniu finansavimu, kai niekada nežinai, ar gausi ir kiek gausi. Taip, keleriems metams finansavimą užsitikrinęs Naujasis Baltijos šokis, tačiau festivalis skirtas pristatyti daugiausia užsienio spektaklius. Nors šiuolaikinis šokis jau išėjo iš paraščių, tačiau vis dar esame nišinė sritis – Lietuvoje tik Auros šokėjai gali sau leisti pakankamai laiko skirti trenažams ir repeticijoms ir dar gauti už tai algą.
Smagu, kad nuo šių metų tai galės daryti ir Low Air šokio teatras, gavęs Vilniaus miesto teatro vardą ir statusą – tai nepaprastai džiugina. Visi kiti turi dirbti edukacinį ar kitokį darbą, kad galėtų pragyventi, o tada laisvu laiku kurti. Tuo tarpu valstybinė trupė leistų bent keliolikai šokėjų išgyventi iš savo profesijos ir nuolat joje tobulintis. Be to, kiekviena save gerbianti šiuolaikinė Europos sostinė turi nacionalines šiuolaikinio šokio trupes. Vilniuje tokios kol kas nėra. O labiausiai norėtųsi tokias trupes turėti Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje – kaip kad turime LNOBT ir Kauno bei Klaipėdos muzikinius teatrus.
"Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.