„Šokis rugpjūtį“: retrospektyva ir perspektyva
2015-09-30 Ingrida Gerbutavičiūtė
Antrus metus iš eilės vieną didžiausių vidurio Europos šiuolaikinio šokio festivalių „Šokis rugpjūtį“ (Tanz im August) kuruojanti suomė Virve Sutinen sako, jog festivalis nėra teminis, veikiau įvairialypis, galintis išpainioti sudėtingą tikrovę ir tokiu būdu nežinomybei suteikti formą ir balsą. Šių metų festivalio forma tapo retrospektyva, o balse norėjosi girdėti skambesnius meninės perspektyvos rodiklius. Jos būta, tačiau vaizdai tokie skirtingi ir pabirę, jog bandyti nubrėžti aiškias meninių kūnų linijas festivalio erdvėje prilygo įtemptam daugiafunkciniam veiksmui.
Festivalio balansiniai skaičiai įspūdingi: beveik tris savaites trukusiame renginyje buvo parodyta 18 skirtingų spektaklių (jie parodyti 60 kartų) 8 Berlyno teatruose, kuriuose apsilankė daugiau kaip 15.000 žiūrovų. Neabejotinai žavi ir finansinė festivalio pusė: Berlyno senatas patvirtino festivaliui kitus dvejus metus kasmet skirsiąs po 200.000 eurų; tokią pat sumą prie jau esamo reguliaraus finansavimo (šiais metais jis buvo 400.000 eurų) prideda ir Sostinės kultūros fondas (Hauptkulturfonds). Žinoma, visas festivalio biudžetas siekia kur kas didesnes sumas ir apima visą eilę finansinių partnerių. Taigi festivalis, kaip ir priklauso aukšto lygio renginiui, šiais metais puikavosi garsių choreografų ir trupių vardais: Lucinda Childs, Rosemary Butcher, Marie Chouinard, Gillesas Jobinas, Constanza Macras, trupė La Veronal, deufert&plischke, TAO šokio teatras, Korėjos nacionalinė šiuolaikinio šokio trupė ir kt.
Šių metų šokio istorijos retrospektyvai atstovavo dvi choreografės – Rosemary Butcher ir Lucinda Childs. Abi choreografės praeito amžiaus antroje pusėje aktyviai darbavosi postmodernistų „lopšyje“ – Judson Dance Church Niujorke. L. Childs palikusi Niujorką persikėlė kurti į Los Andželą, o R. Butcher grįžo į gimtąją Jungtinę Karalystę ir ėmė skleisti avangardo estetiką lygiaverčiai jungdama šokio meną su vizualiaisiais menais, architektūra, filmais, muzika. To meto britų šokis balansavo tarp fizinio ir šokio teatro, todėl naujos R. Butcher idėjos revoliuciškai skambėjo ne dėl naujos judesių ar šokio stilių kaitos, bet dėl paties meninio koncepto derinti atskiras disciplinas į vieną sinerginį reginį. Dirbdama skirtingų meno disciplinų sankirtoje choreografė kūrė savitą judesio filosofiją, kuri plačiai žiūrovų masei buvo sunkiai prieinama, o kritikai nežinojo, kokį kontekstą suteikti choreografės darbams. Anglijoje naujos R. Butcher choreografinės struktūros tapo vadinamo New Dance (liet.: „naujasis šokis“) judėjimo dalimi, o pati choreografė savo šalyje iki šiol išliko svarbiausia šios meninės krypties ikona. Visgi, už Jungtinės Karalystės ribų choreografės darbai mažai kam žinomi, todėl ir festivalis džiaugėsi galintis pristatyti ir retrospektyvius, ir naujus šokio istorijai svarbius kūrėjos darbus.
Greta Berlyno menų akademijoje pristatytos parodos „Judėjimas laike: žymėti ir prisiminti“ (Moving in Time: Making Marks and Memories), eksponuojančios R. Butcher spektaklių vaizdo įrašus, nuotraukas, užrašus nuo pat 1976 m., festivalio metu buvo parodyti ir du pilno metro darbai „Atviros jūros paslaptys“ (Secrets of the Open Sea) ir „Bandymas“ (The Test Piece). Pirmasis vizualizavo šokio ir kinematografijos sąlyčius (darbas buvo pristatomas kaip vaizdo instaliacija trijuose dideliuose ekranuose), antrasis šokio materiją nutolino nuo performatyvaus veiksmo ir priartino prie skulptūrinio sąstingio. Abu darbai labai aiškiai išrikiavo erdvės ir laiko šokyje ir kituose menuose konceptus ir iš naujo patvirtino neblėstančią Judson Church postmodernistų įtaką šokio menui.
Postmodernistų konceptas atsispindėjo ir choreografės L. Childs spektaklyje „Galima šviesa“ (Available Light), kurį ji 1983 m. sukūrė kartu su architektu Franku O. Gehry ir kompozitoriumi Johnu Adamsu Šiuolaikinio meno muziejaus Los Andžele atidarymui. Rekonstruota urbanistinė muziejaus aplinka buvo perkelta į sceną, kurioje matematiškai tiksliai tarsi prisuktos žaislinės figūrėlės šoko dvylika šokėjų. Šuoliukų, sukinių, ilgų rankų ir kojų mostų kartotės kūrė meditatyvų minimalistinį stilių, nesunkiai atpažįstamą kaip L. Childs vizitinė kortelė. Sprendimas, radikaliai sumažinti judesių spektrą, bet didinti judesių kartočių su minimaliais pakitimais erdvėje ir laike skaičių, žavėjo ne tik praeito amžiaus, bet ir šiandienos žiūrovus, tačiau trisdešimt dviejų metų (šokio meno kaitos) atkarpa pernelyg spaudė šokėjus prie žemės. Spektaklis vertė mąstyti, kokią galią šiandien turi rekonstruoti neabejotiną žymę šokio istorijoje palikę kūriniai. Taip, viena vertus – tai neįkainojamas ir kartu gyvas šokio istrorijos archyvas. Kita vertus, rekonstrukcinę mintį perteikiantys, tačiau sava menine vaga judantys darbai, tokie kaip pvz., Nicolės Beutler „2: Dialogas su Lucinda“ (2: Dialogue with Lucinda), parodytas festivalio „Šokis rugpjūtį“ metu 2011 m., savo daugiafunkcine idėja kėlė kur kas stiprenius jausmus nei pirmieji originalai.
Palikę rekonstrukcijas keliaukime prie perspektyvų. Viena stipriausių festivalio perspektyvų buvo kanadietės choreografės Marie Chouinard diptichas „Minkštas virtuoziškumas, dar drėgnas, ant ribos ir HENRI MICHAUX: JUDESIAI“ (Soft virtuosity, still humid, on the edge & HENRI MICHAUX: MOUVEMENTS). Pirmasis darbas scenoje išrikiavo šokėjus, prieš mūsų akis įkūnijusius neįgalaus judesio grožį. Tempdami kojas, sutraukę rankas, iškreipę veidus šokėjai žingsniavo per sceną, judėjo vieni ar grupėje, sukosi, bėgo, kurdami netobulo, šiek tiek grubaus ir gąsdinančio pasaulio vaizdą. Tačiau vaizduojamas neįgalumas buvo toks minkštas, jautrus ir kažkuo artimas, kad dirbtinai konvulsiškai įtempti šokėjų raumenys kūrė paradoksaliai malonų reginį. Antrasis spektaklis analizavo belgų siurrealisto Henri Michaux kaligrafinius piešinius. Čia penkiolikos lapų eilėraštis, parašytas kaligrafiniais potėpiais, atgijo šokėjų solo, duetuose, trio bei grupės judesių junginiuose ir žavėjo ne tik savo tobulu įkūnijimu, bet ir išsakyta mintimi – kiek daug judesio yra iš pirmo žvilgsnio statiškoje formoje.
Apie formą kalbėjo ir šveicarų choreografas Gillesas Jobinas spektaklyje „Quantum“. Dalelių fizikos tyrimais (choreografas tris mėnesius rezidavo Europos branduolinės fizikos tyrimų centre CERN Ženevoje) paremtas spektaklis žiūrovams parodė įdomias kūnų, judesių, šviesos ir erdvės konsteliacijas, kurias tarsi žvaigždynus buvo įdomu stebėti. Tačiau tiesioginis atomų, didžiojo sprogimo, kosmoso dulkių ir kitų astronominių darinių vaizdavimas vertė dvejoti spektaklio minties gilumu.
Aiškesnio meninio pareiškimo pritrūko ir vokiečių choreografei Stephanie Thiersch. Spektaklyje „Bronza, sukurta aukso“ (Bronze by Gold) choreografė kūrė utopinę šiuolaikinio šokio atlikėjų, styginių kvarteto Asasello-Quartett ir diskžokėjaus Elephant Power bendruomenę, sujungdama muziką ir šokį, skirtingus ritmus ir muzikos stilius, išnaudodama visą judesio pulsaciją ir tikrindama ne tik atlikėjų ištvermę, bet ir žiūrovų kantrybę. Atlikėjai, negailėdami savo jėgų ir energijos, šoko, grojo, šokinėjo, šventė, dūsavo, kentėjo, iš paskutiniųjų kėlėsi ir vėl šoko tam, kad būtų įgyvendinti apokaliptiniai choreografės vaizdiniai. Atskiros scenos traukė akį, tačiau prailgusio bendro vaizdo galia praretėjo tarsi išgaravęs rūkas. Ir nors žiūrovai su džiaugsmu sveikino choreografę ir spektaklio atlikėjus, suplakti kelias meno sritis į didžiulį chaotinį reginį ir užklijuoti jam šiuolaikinio šokio spektaklio etiketę yra kur kas lengvesnis uždavinys nei tokiame chaotiniame reginyje nuosekliai perteikti šiandienos visuomenei aktualią problemą.
Utopinis, tačiau kur kas įdomesnis buvo ispanų režisieriaus ir choreografo Marcoso Morau spektaklis „Voronia“. Choreografas kartu su trupe La Veronal (kurią sudaro ne tik šokio meno, bet ir filmų, fotografijos ir literatūros atstovai) įkvėpimo spektakliui sėmėsi Gruzijos teritorijoje esančiame Kruberio-Voronjos urve, kuris yra laikomas giliausiu urvu pasaulyje. M. Morau, Dantės laikysenos vedinas, pasakojo apie pragarą, glūdintį žemės gelmėse, tačiau norėdamas įtikinti šių laikų žiūrovą pragarą pakeitė aukšto lygio viešbučiu su raudonu kilimu, didžiuliu prabangiai puoštu šventiniu stalu ir dar didesniu pačiame scenos centre sumontuotu liftu, važiuojančiu žemyn. Atpirkimo laukimas čia tapo centrine ašimi, o šokis, drama, tekstas, muzika ir šviesų dramaturgija perteikė daugialypės baimės nuojautas. Šv. Augustino filosofinės mintys, derintos su Verdžio, Vagnerio muzika bei choralinio giedojimo garsais, atitiko aštrių linijų bei staigių, konvulsiškų judesių junginius, papildytus dramatiškomis, nerimą keliančiomis vienuolių procesijomis ir skirtingų religijų atstovų maldomis. „Voronia“ perspektyva žavėjo pertekliniais baimės ir išganymo laukimo vaizdais, tačiau čia pat šioje reginių gausoje paradoksaliai stokojo kontrapuktinių minties slinkčių.
Spalvota vaizdų gausa spektaklyje „Bul-ssang“ pisižymėjo ir Pietų Korėjos nacionalinė šiuolaikinio šokio trupė, festivalyje kalbėjusi apie kultūrinius ir meninius Rytų ir Vakarų skirtumus, praeities įtaką dabarčiai ir dabarties įtaką ateičiai bei tradicijų įtaką identiteto formavimuisi. Choreografė Ahna Aesoon į spektaklį sudėjo absoliučiai visus abiejų kultūrų reprezentantus: Budos, Kristaus ir šv. Mergelės Marijos statulas, pigias animacinių ir vaidybinių filmų herojų kaukes, spalvotas plastikines lėkštes, Rytų kovos menus, Indijos tradicinį šokį kathaką, akrobatiką, postmodernaus šokio junginius, tradicinį Korėjos būgnų šokį jindo, elektroninės ir pop muzikos garsus. Ir šioje vaizdų, daiktų, simbolių ir artefaktų maišalynėje ji lengvai surado siūlo galą – kritiškai perteikė šiuolaikinės Pietų Korėjos visuomenės būseną sparčiai besivystančioje šalyje. Spektaklis, kuris iš primo žvilgsnio rizikavo pasirodyti absoliučiai eklektiškas, atsiskleidė kaip tikroji globalizacijos metafora. „Bul-ssang“ savotiškai įkūnjo ir tą įvairialypę tikrovę, apie kurią kalbėjo festivalio vadovė V. Sutinen.
Šokis, anot jos, leidžia į pasaulį pažvelgti kito akimis, pajusti, pamatyti ir patirti tai, ko negalime nusakyti žodžiais. Taigi apibūdintus ryškiausius festivalio vaizdinius, belieka festivaliui palinkėti nepasimesti spalvotoje meninės pasiūlos rinkoje.
Festivalio „Šokis rugpjūtį“ nuotraukos