Šokis neprarastiems
2017-09-19 Silvija Čižaitė-Rudokienė
Šiandienos citatų pasaulyje tampa nuvalkiotas net ir garsusis nihilistas Nyčė. Visgi jo atsidavimas kultūrai ir menui turbūt negali būti kvestionuotinas. Savo filosofiniuose traktatuose junkdamas gaivailiškus Dioniso ir Apolono pradusteatro kultūroje, besąlygiškas žavėjęsis muzika ir vėliau lygiai taip pat besąlygiškai susipykęs su Vagneriu išliko svarbus kultūrinės minties pėdsakuose. Visgi, šiuo metu viena garsiausių minėto filosofo minčių, žinoma, be Dievo mirties, frazių, sklandanti socialinių tinklų platybėse, byloja apie tai, kad šokantieji, net jei laikomi išprotėjusiais ir šokančiais tyloje, visada girdi muziką (šiuolaikinės visuomenės modifikuota frazė internetinėse platybėse skamba „And those who were seen dancing were thought to be insane by those who could not hear the music“). Originali kilmė kiek labiau komplikuota ir visgi kalba apie paties tapima kūrinių: „Singing and dancing, man expresses himself as a member of a higher unity. He has forgotten how to walk and talk and ison the verge of flying up into the air as he dances. The enchantment speaks out in his gestures. Just as the animals speak and the earth gives milk and honey, so now something supernatural echoes out of him. He feels himself a god. He now moves in a lofty ecstasy, as he saw the gods move in his dream. The man is no longer an artist. He has become a work of art“ ). Tokiais, šiek tiek teigiamai išprotėjusiais, atsidavusiais ir visada vienaip ar kitaip girdinčiais muziką net ir netikėčiausiose situacijose, o taip pat ir gebančiais kurti ne tik aukštąjį meną, bet įžvelgti kūrybą gyvenime arba gyvenimą paversdami kūryba, galima vadinti ir urbanistinio šokio teatro „Low Air“ įkūrėjus ir pagrindinius atstovus – Airidą Gudaitę ir Lauryną Žakevičių. O susitikome, kaip ir pridera, sezono arba rugsėjo pradžioje (čia kaip kam patogiau žymėti datas), pasikalbėti apie keliones (juk po vasaros taip ir priderėtų). Izraelis, Pietų Prancūzija, Olandija, o prieš akis dar Armėnija ir visas pasaulis. Kai kurie pokalbiai tiesiog privalo pasisukti ne visai planuotais rakursais. Taigi apie viską nuo pradžių.
Urbanistinio šokio teatras Low Air (L. Žakevičius) Tel Avivo gatvelėse
Urbanistinis šokio teatras, gatvės šokis, šiuolaikinis šokis – visa tai pinasi ir persipina Gedimino prospekte Vilniuje įsikūrusioje šokio mokykloje ir kūrėjų galvose bei saviraiškoje. Duetas, kuris be kūrybos aktyviai užsiima pedagogika, administravimu, vadyba arba, kitaip tariant, viskuo, ko tik prireikia, neslėpė, jog tarptautinių ryšių užmezgimas geriausiai sekasi, kuomet pasirodymus gyvai išvysta prodiuseriai ar festivalių atstovai. Dėl to laukia kelionė į Armėniją – tarptautinio šiuolaikinio šokio „Naujasis Baltijos šokis‘17“ metu organizuotame Lithuanian Dance Showcase kūrėjais susidomėjo festivalio „High Fest“meno vadovas. Dėl to jau antrus metus vyko turnė po Prancūziją – pristatyta daugiau nei dešimt pasirodymų, o šiemet duetas pasirodė Pietų Prancūzijos regione. Panašiai įvyko ir Izraelio atveju.
Urbanistinio šokio teatras Low Air prieš pasirodymą Suzanne Dellal Centre, Tel Avive
A. Gudaitė ir L. Žakevičius nuolat stažuojasi užsienyje tam, kad tobulėtų, išvystų tarptautinius pasirodymus, galų gale, praktiškai patirtų šiuolaikinio šokio prisilietimus ne tik Lietuvoje. Stažuotės Izraelyje ir pažintis su Lietuvos Respublikos kultūros atašė Izraelyje Elena Keidošiūte viską apvertė taip, kad A. Gudaitė ir L. Žakevičius šoko pilnose teatrų salėse. Birželio 22 d. duetas parodė spektaklį „Feel Link“ Jeruzalės „Machom Shalem“ šokio namams priklausančioje „Karnaf“ šokio scenoje. Kūrėjai neslepia, kad organizatoriai nerimavo, ar į lietuvių pasirodymą susirinks pakankamai žiūrovų. Visgi, vienas pirmųjų „Low Air“ darbų tapo tramplinu tolimesniems ryšiams ir pasirodymams. Kūrėjai neslepia džiaugsmo dėl pilnų salių, aidinčių plojimų ir teigiamų atsiliepimų.
Urbanistinio šokio teatras Low Air kartu su Elena Keidošiūte, kultūros ataše Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje Izraelio Valstybėje
„Feel Link“ – vienas labiausiai užsienyje pristatomų šokio teatro „Low Air“ kūrinių. L. Žakevičius šypteli, – „tai susiję ir su labai utilitariais aspektais, kaip transportavimas, minimalus rekvizitas ir pan.“ Tačiau neabejotinas ir spektaklio „Feel Link“ populiarumas ne tik tarp organizatorių, bet ir tarp žiūrovų. Jau antrus metus iš eilės Prancūzijoje spektaklis parodytas apie dešimt kartų.Užsienio prodiuseriai dažnai renkasi būtent šį kūrinį.
Visgi, „Low Air“ atstovauja ne tik oficialiąją šiuolaikinio šokio kultūrą savaime suprantamu aspektu pristatydami savo kūrybos darbus publikai, bet jie yra aktyvūs pedagogai bei savotiški socialiniai pedagogai, o gal derėtų sakyti kultūros animatoriai. Patys pradėję domėtis gatvės šokiu, dalyvavę šokių kovose, ieškoję „dialogo“ tarp šiuolaikinio šokio, profesionalios scenos ir gatvės šokio, vizualiai šį įreikšminę kūrinyje „Kelionė namo“, kūrėjai aktyviai dirba su jaunimu. Ir ne tik savojoje šokio mokykloje, tačiau drąsiai prisiliečia ir prie socialiai jautrių grupių. Ne vienerius metus dirbdami su vaikais iš globos namų, organizuoja bendras stovyklas, buvo laimėję Kultūros tarybos rėmimą keliems vaikams dalyvauti jų mokymo programoje Vilniuje. Deja, kaip patys su nuoskauda pabrėžė, ne visada geri norai išsipildo. Net ir gavus finansavimą, rankos buvo surištos, kuomet neatsirasdavo noro ar laiko vairuotojui vaikus iš globos namų atvežti į užsiėmimus. Ši iniciatyva nugeso, tačiau vasaros stovyklos ir toliau intensyviai vyksta.
Kavos puodeliui senkant, atsiminėme diskusiją vykusią tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis‘14“ metu po spektaklio „Kelionė namo“, tuomet kūrėjai buvo užsiminę, kad jiems prieš akis esąs projektas su nepilnamečių įkalinimo įstaiga. Joje L. Žakevičius lankėsi drauge su keliais vaikais iš globos namų, vedė šokio užsiėmimus, ieškojo galimybių per kūrybą šioje įstaigoje atsidūrusiems jaunuoliams atrasti kelią socialinio gyvenimo link. A. Gudaitė linkteli pritardama – jos scenos ir gyvenimo partneris savojo socialinio pedagogo kelio nepamiršo ir niekada neišsižadėjo.
Low Air šokio mokyklos vasaros stovykla
Artėjant pokalbio pabaigai, gūžteliu, kiek gi kelių gali turėti du žmonės? A. Gudaitė neslepia, kad Lietuva puiki terpė įgyvendinti iniciatyvoms, joje dar daug reikia nuveikti. O kur rasti laiko? Pirmiausia, kad ir kaip banaliai beskambėtų – svarbu noras. O toliau? Net nesudvejodami, kartodami tai nebe pirmame interviu duetas pabrėžia – disciplina. Išties tai viena sunkiausių užduočių – disciplinuoti patį save. O tada viskas įgyvendinama. Duetas siekė įkurti savo šokių studiją, taigi dalyvavo televizijos projekte turėdami tikslą laimėti. Pinigus laimėjo, laimėjo ir Auksinį scenos kryžių ir gabaliuką buto paskolos (nes butas palauks, juk reikia šokti!) – o sudėję visus finansus L. Žakevičius ir A. Gudaitė Gedimino prospekte įkūrė savąją šokių meką. Surinko šokiu degantį jaunimą, dalis urbanistinio šokio teatro „Low Air“ buvusių mokinių jau jungiasi į veiklas kaip mokytojai arba kaip socialinio tinklo administratoriai. Idėjos įgyvendinamos, reikia tik tikėti ir įdėti daug darbo. O kaip gi finansai? Viena dar skaudžiai „kandanti“ tema. Šį rebusą galima išspręsti, pavyzdžiui, daug bei intensyviai dirbant, kai ką aukojant. „Pamokoms arba šokio stovykloms moksleivių tėvai ar patys buvę moksleiviai mecenatystės pagrindu skirdavo pinigų“, – džiaugiasi L. Žakevičius. Duetas sustoti neketina, kaip kažkada iš judviejų pažinties gimė „Feel Link“ dabar užkariaujantis pasaulį, taip ir tolimesnės idėjos siekia realizacijos. Jau čia pat startuoja naujas tinklapis, kuriame bus galima rasti ir galimybę prisidėti prie L. Žakevičiaus ir A. Gudaitės idėjų. Žinoma, sulaukiant atgalinės padėkos.
Urbanistinio šokio teatras Low Air kartu su žymiu choreografu Ohad Naharin
Ir visgi, jei jau nihilistas Nyčė tikėjo muzikos galia, kas mes tokie, kad abejotume. Šįkart, manau, kad degant idėjoms, svarbiausia, kad kūryba prisiliečia prie tos srities, prie kurios nedrįsta kartais prisiliesti net ir drąsiausieji. Dabar skambant reformų fanfaroms, palydimoms tragedijų aido, visgi yra kūrybos, kuri randa kelią į labiausiai jautraus ir pažeidžiamo sluoksnio kertis. Nes šiuolaikinis šokis, tai ne tik išrinktųjų privilegija, atsiskleidžiantis teatro salėse ir skambant žiūrovų plojimams. Kūrėjai savo praktika rodo, kad šokis gali būti ir dialogo pradžia, ir vienas galimų neišsprendžiamų problemų sprendimo būdų. Galbūt dėl to nuolat mano teoriniuose kloduose kažkur skambėjo Nyčė, o „Low Air“ tapo praktiniais atstovais – nyčiškai išprotėjusiais ir girdinčiais muziką ten, kur jos jau seniai niekas nebesiklauso. Kartais natūraliai ir bent trumpam gyvenimą paversdami meno kūriniu.
"Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.