Aktualijų vergai šiuolaikinio šokio scenoje
2015-02-09 Kamilė Žičkytė
Sakoma, jog spektakliai būna dviejų tipų: aktualūs arba apie aktualijas. Daugumą jų norima priskirti pirmųjų kategorijai. Lietuvos teatro sales lankant Auksinius scenos kryžius skirstančiai komisijai, „Menų spaustuvėje“ vėl rinkosi šiuolaikinio šokio mėgėjai – rodyti spektakliai „K.ID“ (chor. Erika Vizbaraitė, rež. Gabrielė Jaugelytė) ir „ID:D&G“ (chor. Mantas Stabačinskas ir Marius Pinigis). Jau tampantys tenedencija angliški, asociatyvūs pavadinimai pirmiausia skatina galvoti ne apie spektaklių meninę vertę ir aktualumą, bet apie absurdišką kūrėjų baimę atsilikti nuo visuomenėje greitai plintančios mados – vis mažiau bendrauti pilnais žodžiais ir vis daugiau trumpiniais.
Abiejuose spektakliuose ryški socialinė problematika. Choreografės E. Vizbaraitės ir režisierės G. Jaugelytės spektaklis „K.ID“ leidžia žvelgti į visuomenės engiamus ir ignoruojamus sluoksnius. Juodojoje scenoje į nykią kiemo sūpynėse įsitaisiusios minios (šokėjai Greta Grinevičiūtė, Sigita Juraškaitė, Telman Ragimov) kasdienybę pro dūmų debesis įsiveržia konvulsiškai judantis belytis individas (spektaklyje šokanti aktorė Indrė Lencevičiūtė). Disonansiškiems garsams rėžiant ausį, žiūrovui netenka ilgai klaidžioti istorijos labirintais. Visas keturiasdešimt minučių tęsis taisyklinga ir primityvi „kitokio“ ir minios bedravimo istorija: abipusis ignoravimas, baimė, susipažinimas, tyčiojimasis, garbinimas, euforija, o pripažinus pastarojo pritapimą minioje, ir vėl ignoravimas. Minia demonstruoja akrobatikos ant supynių galimybes, pastarųjų judesių stilius eklektiškas, jie skaidomi į atskiras bei neturinčias loginės sekos kombinacijas – asmenybių nėra, jie – tik anonimiški sraigteliai. Skirtingai nei minėti veikėjai, lyg prisukamas žaislas toje pačių judesių amplitudėje „užstrigęs“ svečias sustingsta tik spektaklio pabaigoje, kai sintetišką muziką keičia ošiančios jūros garsai. Tik sustabdžius gyvenimo mašineriją, grįžtama į realybę. Mintis įdomi, verta dėmesio, tačiau įgyvendinta naiviai ir neatsakingai – primityviomis priemonėmis pasakota nuspėjama istorija, nepalikus prasminio pėdsako, prasmenga atmintyje.
Antrasis vakaro spektaklis „ID:D&G“ – tai šokėjų ir choreografų M. Stabačinsko ir M. Pinigio įgyvendinta idėja sukurti šiuolaikinio šokio spektaklį apie XX a. ir XXI a. herojus. Pirmoji pora – Lietuvos patriotai lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, antroji – aprangos dizaineriai italai Domenico Dolce and Stefano Gabbana. Šių dviejų spektaklio veikėjų porų inicialai užšifruoti spektaklio pavadinime.
Žiūrovas patenka į dūmuose skendinčią salę – migloje pasiklydo ir Lituanica, o dūmai pasiglemžė lakūnų svajonę, perskriejus Atlantą, pasiekti gimtinę. Skambant Tinos Turner „We dont need another hero“, iš tuščios šokio aikštelės į avansceną žengia kombinezonus uniformas vilkintys M. Stabačinskas ir M. Pinigis. Nedrąsiais, nekoordinuotais ir glebiais judesiais, žiobčiodami skambančios dainos žodžius, šokėjai užmezga kontaktą su žiūrovias. Neužtikrinta ir nekonktreti pradžia netgi sukelia gailestį pasimetusiems šokėjams.
Lakūnų istorijos fabula, atsisakant tiesioginių nuorodų, galbūt padėsiančių tiksliau atskleisti lakūnų asmenybes, skaidoma į dvi dalis. Pirmoji dalis – skrydis: daug pakėlimų, suktukų, rankų sukimo, imituojančio lėktuvo propelerį, svorio centro perdavimai partneriui, nušlifuotas sinchronas. Atrodytų, net nelabai svarbu, kuris yra kuris, koks yra vienas ar kitas ir t.t. Taigi šokėjai veikiau tampa didvyrių simboliais, o ne pačiais didvyriais. Antroji dalis – lakūnų krytis ir mirtis. Šokėjai, negalėdami pakilti, šliaužioja, ropoja, vartosi, kreida piešdami skrydžio žemėlapį: skrydžiui – kompasas, nelaimingam nusileidimui aprašyti – „BOOM“ ir kiti ištiktukai. Tai nuotrupos, kuriomis kaip punktyrais pasakojama istorija, o ją „sujungti“ turi žiūrovas.
Užsidegus šviesai, balso įrašas skelbia, kad atėjo metas atplėšti prie įėjimo į salę gautus vokus. Manajame buvo ironiškai piešinyje Dariaus ir Girėno skrydį pavaizdavusio mokinio pasiaiškinimas mokyklos direktoriui. Šis intarpas verčia tik šyptelti ir gūžčioti pečiais: ar jis tik tam, kad atlikėjai spėtų apsiauti aukštakulnius batus? Šokėjai pertvarko ir sceną: atplėšus juodas lipnias juostas, avanscenoje atsiranda baltomis juostomis nužymėtas podiumas, kuriuo šioje dalyje žygiuos jau ne Darius ir Girėnas, o staipysis besimėgaujančių šlove homoseksualių dizainerių duetas Dolche ir Gabbana.
Spektaklis nuo pirmosios premjeros gerokai patobulintas: keitėsi apranga, apjungtos ir dviejų porų istorijos, atsisakyta tiesmukų ženklų. Priešingai – ką tik apraudotais tėvynės herojais buvę lakūnai, išvaizdžiai beveik nepasikeitę, keičiant plastiką, įgauna visai kitas tapatybes. Kvestionuojama – ką šiandien galime pavadinti herojumi? Ar tautos didvyrius, ar aukštosios mados genijus? Spektaklio finale ant scenos grindų kreida užrašoma frazė: „Too rare to die“. Tai herojų, homoseksualų ar šokėjų manifestas?
Nors pasaulis šiuo metu gyvena lyčių lygybės aktualijomis, feministinėmis temomis prabyla ne alternatyvių visuomenės sluoksnių atstovai, o pop kultūros stabai, Lietuvoje dar toli gražu ne šių temų eilė. Šiuo metu Lietuvoje ypač intensyvus seksualinių mažumų sujudimas. Lyg norėdami susigrumti su stereotipine tamsuolio pasaulėžiūra, spektaklio kūrėjai scenoje rodo būtent tai, prie ko nėra pripratęs, į ką žiūrėdamas nepatogiai muistosi žiūrovas: juk lietuvių šokio pasaulyje nėra įprasta matyti poroje šokiančius vyrus.
Būkštauti, kad spektakliai neprovokuoja viešų diskusijų ir ginčų, neverta. Galbūt spektaklio „ID:D&G“ pradžioje skambėjusios dainos „We don‘t need another hero“ žodžiuose yra tiesos ir herojai/nepritapėliai mums nebeįdomūs? Juk šiandieniniame populizmu alsuojančiame pasaulyje tuo „herojumi“ gali tapti bet kas ir tokių vienadienių „žvaigždžių“ absurdiški gyvenimo vingiai įdomūs tik televizinių aktualijų vergams. O tokie į teatrą retai užklysta.
Svetlanos Baturos ir Audriaus Kacelavičiaus nuotraukos