Plikos mūzos vaizduotės dykynėje
2015-05-14 Silvija Čižaitė-Rudokienė
Pirmasis ir pagrindinis klausimas, kuris kilo peržiūrėjus Ukrainiečių atvežtą spektaklį „YesNoMaybe“, – ar egzistuoja žmonės, tikintys meno autonomija? Tuo šventuoju, didžiuoju nesuinteresuotu kantišku grožiu, menu vardan meno, atsisakius bet kokio socialinio, visuomeninio, politinio konteksto. Tarkime, jog toks menas egzistuoja, tai kokius prasmės klodus jis gali talpinti savyje? Ar galime, pavyzdžiui, ne gėlės žiedui, o šiuolaikiniam šokiui suteikti tuščio grožio privilegiją? Tuomet dar iškelti „grožio“ ir „skonio“ sampratos klausimą, ir, kitaip tariant, pateisinti šokio buvimą vardan šokio. Žinoma, gyvenant ne diktatoriškoje valstybės santvarkoje, uždrausti buvimo „gražia gėle“ negalime, tik ar tuomet šokis nelieka otkutiūriniu vakaro puošybos elementu.
Visgi, sunkiai įmanoma tikėti meno ir visuomenės sankirtų nebuvimu. Tarsi kūrėjas, it koks Mauglis, nepaliestas jokių socialinių kontekstų, apsiimtų kurti vedinas vien savo paties suformuotų asmeninių intencijų. Šiuo atveju, pritariu idėjoms, kurios teigia, jog scenos meno vyksmas skatina laikmečio aktualizavimą ir šio realizavimą remiantis mimezio (arba realybės atvaizdavimo) teorija. XX a. kultūros antropologas Victoras Turneris išskiria bendrą sąsają tarp ritualo ir scenos meno – liminalų (perėjimo, persikeitimo) įvykį bei perėjimo procesą.(1) Ryšys tarp socialinės dramos ir ritualo nužymimas tokia schema:
Pažeidimas -> Krizė -> Atitaisymo procesas -> Atkūrimas arba Nebepataisomo skilimo atpažinimas.
Perfrazuojant V. Turnerį ir mimezio teoriją, pats gyvenimas tampa meno veidrodžiu.(1) Kitaip tariant, dalyvaujama nuolatiniame amžinojo variklio procese – menas reflektuoja realybę ir šią vienaip ar kitaip atvaizduoja, o realybė veikiama meno gali (tačiau neprivalo) keistis.
Visuomenės, sociumo, kūrybos ir kultūros santykiai dažnai buvo (ir yra) veikiami įvairių skirtingų veiksnių. Vienas itin ryškus ir svarbus faktorius – valstybės politika (vyraujanti santvarka). Todėl vien dėl savo gaivališkumo, nuolatinio įvairialypio sąlyčio su žmogumi, scenos menas visada vienaip ar kitaip išlieka socialus ir aktyvus visuomeninio lauko dalyvis. Jis suteikia galimybes kvestionuoti esamą santvarką, šią įtvirtinti arba paneigti, taip pat sulaukti politinės paspirties arba niveliavimo. Jeigu mus supančią aplinką ir santvarką traktuosime kaip tikrovę, tuomet galima sakyti, jog menas šią tikrovę reflektuoja bei sukuria įvairias galimybės jai pasirodyti. Kaip ir gyvenimas tampa meno veidrodžiu. Amžinasis apverstas aštuonetas.
Ir čia į mano apsvarstytą ir susidarytą nuomonę apie meno ir visuomenės santykį „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio metu pasibeldžia ukrainiečių darbas. Šokis apie vaizduotę ir jos ribas arba ribų nebuvimą. Pradžioje galima suklusti, visgi, neverta apgaudinėti, mūzos nenutyla dundant patrankom. Jos pačios apsiginkluoja ir, dažnai, stoja į kovą. Kokį turnerišką perėjimo procesą sukurs šis meno kūrinys? Kokio pasikeitimo galime laukti? Kokį santykį išvysime scenoje tarp esamos situacijos šalyje ir menininko bei žiūrovo vaizduotės? Bet šįkart ant svarstyklių numetamos tokios nieko nesakančios kūrėjų frazės kaip: „Pagrindinė idėja, kurią norime perteikti, yra tai, kad kiekvieno individo vaizduotė funkcionuoja skirtingai. Juk žiūrovai dažnai skirtingai suvokia tai, ką mato.“ Žinoma, skirtingai. Juk ši idėja vos ne akmeniu įkalta į vieną iš postmodernistinių kūrybos principų – prasmes kuria suvokėjas, todėl jos nebūna baigtinės. Visgi, jei jau žadama kutenti vaizduotė (žiūrovas gali gūžtelėti pečiais, nejau kiti spektakliai tėra šaukliai ant barikadų, niveliuojantys vaizduotės principus?..), tai apie kokią vaizduotę prabils scenoje du kūnai žmonių, kurie geriau už visus mus salėje žino ir yra patyrę karo žiaurumą bei meno mėginimą išgyventi tuomet, kai tiesioginis išgyvenimas yra svarbesnis nei menininko intencijos?
Spektaklyje pasirenkamas turbūt vienas lengviausių kelių – numetama idėja, jog, štai, prasmę susikurkite patys, kol scenoje du kūnai atlieka šiuolaikinio šokio pratimus. Tai dviese, tai pasikeisdami, kuomet vienas stebi. It iš mokyklinio suolo – aiškiai, artikuliuotai, kaip kad eilėraštis, kurį reikėdavo išmokti mintinai ir deklamuoti prieš klasę – iškaltas, bet likę tik tušti žodžiai, konteksto nelikę. Žinoma, čia vėl galima siūlyti pačiam įsivaizduoti reikšmes, bet sausas kirčiavimas ir monotoniškas balso tembras greičiau migdo, nei inspiruoja dirbti vaizduotę.
Pasirodymo metu, galvoje nuolat sukasi klausimas „kodėl“? Kodėl bijoma peržengti rėmus? Kodėl viskas turi būti taip sausai ir teisingai sudėliota į lentynas? Kodėl šiuolaikinis šokis atlikėjų akimis gali būti tik tai judesių visuma? Kodėl žiūrovai turėtų įveiklinti savo vaizduotę, kai atrodo, jog kūrėjų vaizduotė buvo sukaustyta? Kodėl dundant patrankoms, atsiribojama nuo visuomeninio konteksto? Ar tas autonomiškas nesuinteresuotas ir nuo bet kokio konteksto atsiribojęs menas nesukuria vakuumo erdvės, kurioje uždūstama? Taip? Ne? Galbūt?
Čia vertėtų pridėti remarką – spektaklis sukurtas prieš dvejus metus, premjera datuojama 2013 metais, tad (turbūt) nebūtina kalbėti apie šiandienos realijas. Visgi, net ir tada, šis kūrinys it Poncijaus Pilotas nusiplovę rankas – gerbiamieji, dirbkite patys, atverkite savo vaizduotę. Tik ar dėl to verta žiūrėti šiuolaikinį šokį? Juk tokiu principu vaizduotę galime kirbinti ir, pavyzdžiui, žiūrėdami į sieną ar vėjo blaškomus medžio lapus.
Toks tad atsiribojęs vaizduotės dykynėje klaidžiojantis menas. Išmokęs savo partiją, bet juk virtuozui neužtenka tik išmokti technikos.
1. Turner, Victor. Are There Universals of Performance in Myth, Ritual, and Drama? By Means of Performance: Intercultural Studies of Theatre and Ritual, p. 8.
2. Turner. Op. cit., p. 17.