Scenos menų savaitė CINARS
2016-12-23 Ingrida Gerbutavičiūtė
Tarptautinė scenos menų bienalė CINARS Montrealio mieste Kanadoje šiemet buvo septynioliktoji. Joje antrą kartą iš eilės Lietuvos šokį pristatė Lietuvos šokio informacijos centras su septynių žmonių delegacija: reprezentuoti Lietuvos šokio atvyko Lietuvos šokio informacijos centro direktorius Audronis Imbrasas ir centro projektų vadovė Anastasija Griškevič-Dichtiar, tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Naujasis cirko savaitgalis“ meno vadovė ir šokio teatro „Dansema“ vadybininkė Gintarė Masteikaitė, Šiuolaikinio šokio asociacijos pirmininkė Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, Kauno šokio teatro „Aura“ vadybininkė Eglė Marčiulaitytė, Klaipėdos šokio teatro „PADI DAPI Fish“ vadybininkė Greta Seiliūtė ir šokio kritikė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Šokio ir judesio katedros vedėja Ingrida Gerbutavičiūtė. Į šią scenos menų mugę ir jos meninę programą susirinko daugiau nei 1500 dalyvių iš 40 šalių – taigi nenuostabu, kad toks renginys kaip bičių avilys. Čia zujama „perku-parduodu“ nuotaikomis ir tikimasi, kad kievienas išdalins savo atvežtą kūrybinį cukrų, o namo parsiveš reikiamą meninių produkcijų korį.
Septynias dienas vykusi scenos menų mugė suvažiavimo dalyviams ir lankytojams nuo ryto iki vėlumos siūlė apsilankyti šokio, cirko, teatro spektakliuose bei koncertuose, kvietė tyrinėti skirtingas miesto erdves, teatrų, šokio centrų scenas, o trupių, festivalių, informacijos centrų, fondų bei įvairių organizacijų stendams skirtoje erdvėje susitikti visą eilę pažįstamų ir naujų kolegų, stiprinti esamus bendradarbiavimo ryšius ar kurti naujus.
Visgi ar skaitytojui, pačiam nebuvusiam tokio pobūdžio mugėje, įdomu skaityti apie mezgamas pažintis, galimybes išvystyti naujus skirtingų formatų projektus, galimą trupių, choreografų ar net festivalių bendradarbiavimą, scenos menų organizacijų bendradarbiavimo stiprinimą ir plėtrą bei nepaliaujamą „idealaus“ spektaklio savajai publikai paiešką? Tikriausiai ne. Neįdomu, nes galbūt pavydu. Pavydu, nes ištarti „ir aš ten buvau, alų, midų gėriau...“, deja, nepavyksta. Epochos piktžolėmis tapę vartotojiškumas, nevaldomas pagreitis ir galimybių perviršis stumia skaitytoją į kampą ir verčia norėti tokių pat, ne – geresnių!, meninių potyrių nei jas patyrė rašytojas, o apžvalginiai straipsniai, nusižengiantys nevaldomo pagreičio įstatymui, tampa praeitos epochos dalimi; vadinasi – apdulkėjusiais, istorijos tėkmę liudijančiais archyvais. Net ir pats faktas, kad nuo mugės veiksmo iki rašymo akto praėjo net kelios savaitės, verčia muistytis prie kompiuterio klaviatūros ir tarsi sau priekaištauti dėl tokio vėlyvo atgarsio. Mielieji, prisipažinsiu – esu pelėda, ne vyturys, anksti ryte sunkiai keliuos, tačiau ilgai naktinėju, meninius potyrius „virškinu“ ir kontempliuoju ilgai, mėgaujuos rašymo aktu, nes šio proceso metu meninius potyrius išgyvenu antrą, trečią, ketvirtą kartą...
Jei perskaitėte iki šios pastraipos – sveikinu! Vadinasi ir jūs dar šiek tiek maištaujate prieš šiandienos įsisiautėjusio pagreičio įstatymą ir tikite atperkančia laiko investicija. Kitas išbandymas – nematytų spektaklių, galbūt ir negirdėtų kūrėjų, aptarimo skaitymas arba bandymas matyti rašytojo akimis. Pažinti ir išmokti kinestetines šiuolaikinio šokio formules atrodo sunkiai įveikiama užduotis, o perskaityti šių formulių vertimą į verbalinę kalbą, atrodo kaip neišpainiojama skirtingų fenomenų raizgalynė. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių? Bandykime! Papildomų taškų skiriu tiems, kurie perskaitę straipsnį dar asmeniškai pasidomės apie vieną ar kitą jiems nežinomą kūrėją arba spektaklį.
Taigi pradėkime nuo paprastesnių dalykų – pažįstamų menininkų ir jų darbų. Šių metų meninę CINARS bienalės programą atidarė Lietuvos publikai jau pažįstama Kanados šiuolaikinio šokio žvaigždė Louise Lecavalier. Tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis‘16“ kūrėja pristatė duetą „So Blue“, panašiai ir mugėje – naujausią duetą „Battleground“ (liet. „Kovos laukas“). Ir ankstesniajame, ir šiame garsioji atlikėja ilgą spektaklio dalį šoko viena ir tik vėliau kaip šešėlis, o dar vėliau – kaip pagalbinis partneris, pasirodė šokėjas Robetras Abubo. Spektaklis, kaip teigiama „Battleground“ anotacijoje, įtakotas italų rašytojo Italo Calvino personažų – neegzistuojančio riterio Agilulfo ir jo ginklanešio. Nereikia ilgai ieškoti paralelinių veiksmų, kad suprastume, jog neegzistuojantis riteris – tai pati L. Lecavalier, o riterio ginklanešys – R. Abubo. Tiesa, pastarasis nešė ne tik įsivaizduojamą ginklą, bet ir patį riterį – jo tiesas, tikėjimą, gerą valią ir visą neegzistuojančio riterio esybę. Du atlikėjai čia ėjo išvien, čia skirtingais keliais, čia palaikė vienas kitą riterijos kelyje, čia grūmėsi dėl kilnesnio tikslo. Žinoma, metaforiškai. Šie I. Calvino personažai postmodernizmo literatūroje traktuotini kaip nuolatinė perfektionizmo siekio ir humanistinės realybės kova. Energingą kovą matėme ir scenoje; čia neįmanoma nesižavėti 58-erių L. Lecavalier energija ir atlikimo galimybėmis. Kaskart pradėjus naują spektaklio sceną, L. Lecavalier tarsi užsiplieksdavo nauju jėgos pliūpsniu ir raiškos prasme atrodė kur kas stipresnė už R. Abubo. Tiesa, jausminė skalė platesnė, paveikesnė, gyvesnė ir labiau iškalbinga atrodė buvusi spektaklyje „So Blue“, o ne „Battleground“, tačiau ir šiame spektaklyje legendinė šokėja L. Lecavalier sužavėjo kaip ryški pasauliniame lygmenyje šokio istoriją brėžianti asmenybė.
Battleground Teaser
Štai čia galėtumėte šyptelti ir klausti manęs, o kaip jums nemačiusiems „Battleground“ ir galbūt net nemačiusiems „So Blue“ pajusti tą stiprų šokio meno sukeliamą išgyvenimą ir prisilietimą prie vienos iškiliausių šokio istorijos asmenybių. Labai paprastai, – atsakyčiau. Šis technologijų amžius ne tik vagia mūsų laiką, bet yra dėkingas tuo, jog gali mus perkelti į svečias šalis, skirtingą laiką, painius kontekstus, futuristines kūrybines fantazijas ir pan. Atsakymas glūdi visagaliame youtube arba pusiau visagaliame vimeo, kurie ne tik jus, bet ir mane dar kartą priartina prie kūrėjos istorinių kūrybinio kelio aplinkybių, meninių idėjų, individualiaus atlikimo braižo ir galimo estetinio potyrio. Taip, net ir matant nepilną vaizdo įrašą. Nes kitą mūsų estetinio potyrio dalį sukuria mūsų nenuilstamai veikianti vaizduotė.
CINARS bienalėje nepaprastai lakios vaizduotės kūrinį pristatė kita šiuolaikinio šokio grandė choreografė Marie Chouinard spektaklio ištraukoje „Hieronymus Bosch: The Garden of Earthly Delights“ (liet.: „Jeronimas Boschas: Žemiškųjų malonumų sodas“). Choreografę tikriausiai pažįstate iš to paties tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programos – šiemet čia buvo parodytas vienas žymiausių kūrėjos spektaklių „bODY_rEMIX/gOLDBERG_vARIATIONS“. Ir šiame, ir kituose, ir naujausiame spektaklyje M. Chouinard atsiskleidė kaip skirtingo laiko ir skirtingų kontekstų įkūnytoja. Spektaklyje „Hieronymus Bosch...“ ji tiesiogiai įkūnijo prieš daugiau nei penkis šimtus metų sukurtą Nyderlandų dailininko Jeronimo Boscho altorinį triptiką – Edeno sodą arba Rojų, Geismų sodą arba Žemę ir Pragarą. Šokio kontekste atgiję personažai, jų veiklų priežastys ir gyvos situacijos įtaigiai perteikė savo laikmetį pranokusio J. Boscho mąstyseną ir futuristinę raišką. Šokis, pateiktas išdidinto ir priartinto triptiko fone, atrodė kaip geriausias meninis sprendimas, leidęs atgaivinti nesusitepusius ir nuodėminguosius, mistines būtybes, egzotinius žvėris ir nematytą augmeniją, demonus ir pragaro kankinamuosius. Viskas čia pulsavo gyvybe ir įtikinamu šių dienų realizmu.
Realizmo estetika pasižymėjo ir norvegų trupės Haugen Produktions spektaklis „Sisters 11 Years Later“ (liet. „Sesės po vienuolikos metų“). Dvi kūrėjos ir atlikėjos sesės Anne Katrine Haugen ir Liv Hanne Haugen žiūrovams pateikė skaudžios tikrovės atspindžius: mamos netektį, seserų tarpusavio santykius, penkių gyvenančių tetų kasdienybės nuotrupas, senėjimą, meilę, artumo siekį. Atlikėjos šokdamos, tiesiogiai pasakodamos istorijas ar naudodamos dokumentinės vaizdo medžiagos intarpus atvirai pasidalijo savo asmenine istorija, jausmais; atviravo apie tai, su kuo kiekvienas iš mūsų esame susidūrę arba dar susidursime – apie gyvenimą, šeimos santykius, ligas ir mirtį. Nesumeluota istorija paveikė taip, kad spektaklio metu vos tramdžiau ašaras, o jam pasibaigus atsitokėti prireikė kelių valandų. Štai taip visai paprastai nesumeluoti atviri gyvenimiški faktai, pasakojami šokio, verbaline, muzikine ir dokumentinių vaizdų kalba, suvirpina širdį, paliečia socialines temas, parodo gyvenimo svorį ir gyvybės pulsą.
Sisters 11 years later
Tokių temų norėtųsi turėti ir mūsų šokyje – atvirų, gyvenimišų, jaudinančių. Kūrėjui ši užduotis – apnuoginti sielą scenoje nepaverčiant spektaklio savo paties psichoanalizės seansu – nelengva. Čia galėtumėte su manimi ginčytis ir teigti, jog nelygu, koks kūrėjas ir nelygu, kokius raiškos būdus jis renkasi tam, kad galėtų atskleisti skirtingus savosios problematikos lygmenis. Aš argumentuočiau, jog socialinės tematikos apibrėžtis mene yra labai plati. Tai tarsi probleminis straipsnis, aiškiai artikuliuojantis menininkui rūpimą problemą, parodantis jos priežastis, aktualumą, pateikiantis galimus problemos sprendimo būdus ir leidžiantis pajusti galimus tokių sprendimų atgarsius. Dabar gi socialinės šokio temos mūsuose atrodo arba labai abstrahuotos, arba visuomeniškai plačios, arba plevenančios kažkur tarp lengvos pramoginės estetikos ir filosofinių tezių. Su konceptualiu šokiu atėjusio saviinscenizacijos metodo Lietuvos šokyje, deja, nematome. O gaila, nes būtų labai smalsu, ką meniškai asmeniško scenoje papasakotų Birutė Letukaitė, Vytis Jankauskas, Birutė Banevičiūtė, Aira Naginevičiūtė, apie ką kalbėtų Loreta Juodkaitė, Agnija Šeiko, Andrius Katinas, Rūta Butkus, kokias savosios asmenybės charakteristikas scenoje apnuogintų Mantas Stabačinskas, Petras Lisauskas, Giedrė Kirkilytė-Jankauskienė, Marius Pinigis ir kt.
Čia ir sustokime. Tarptautinė scenos menų bienalė CINARS 2016 jau tapo istorija, o ant kulnų lipa kita tarptautinė scenos menų konferencija ir mugė APAP 2017. Čia vėlgi stiprinsime meninio bendradarbiavimo ryšius, ieškosime naujų partnerių, kalbėsime apie Lietuvos šokį ir pažinsime kitų šalių kūrėjus – laukia kitas vertingas „meno avilys“... Voilà!
CINARS ir Lietuvos šokio informacijos centro archyno nuotraukos
„Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.