Gotautė Kalmatavičiūtė – geriausia šokio menininkė 2014 m. R. Achmedovo nuotrauka
Įspūdžiai iš Auksinių scenos kryžių įteikimo ceremonijos
2015-03-30 Agnė Biliūnaitė
„Sveikinu visus teatro dienos proga!“ – ši frazė kovo 27d. Kauno Valstybinio muzikinio teatro scenoje, kur buvo teikiami Auksiniai scenos kryžiai, nuskambėjo mažiausiai 38 kartus. Anksčiau ar vėliau šią frazę ištarė abu renginio vedėjai (aktoriai Viktorija Streiča ir Ramūnas Šimukauskas), visi aštuoniolika kryžių kabintojų (ankstesnieji šio kryžiaus ordino kavalieriai ir damos, kultūros ministras, ministras primininkas, „Mecenato apdovanojimo“ atstovė ir kt.) bei visi aštuoniolika kryžių atsiėmėjų (laimėtojai arba jų giminės, mokiniai, kolegos).
Lengvos, melodingos miuziklų arijos lengvai skiedė nuspėjamą renginio struktūrą – visų Auksinių scenos kryžių nominantų pristatymą ekrane ir laimėtojų apdovanojimą.
Ceremonijos metu labiausiai pritrūko gaivališkų jaunosios teatro kartos proveržių, ekscesų, pasisakymų, provokacijų. Norėjosi netikėtų šuolių, išpuolių, dramos, ambicijų, azarto. Deja, viskas buvo tvarkingai sušukuota, saugiai surikiuota, spalvotai apšviesta ir varganai apšokta, nors gal tiksliau – apdemonstruota. Nesinori rašyti intarpuose judėjusių šokėjų pavardžių, bet geriau jų nebūtų buvę visai, nes taip tik diskredituojamas profesionalaus šokėjo vardas. Turiu omenyje, kai vietoj šokėjų bandoma prastumti lengvojo kultūrizmo čempionus ar gimnastus. Nes būtent taip atrodė skurdūs du pas-de-deux, kuriuos sukonstravo anoniminis choreografas (pavardė nebuvo pristatyta), kurį, matyt, apskritai buvo apėmusi neapykanta šokiui. Tą vakarą gražiausiai šoko sūpuoklėse aukštai virš orkestrantų galvų iškeltos solistės sijonas, kedenamas dirbtinio vėjo. Tai jo plaikstymesi buvo daugiau dramos, istorijos, ilgesio, romantikos ir polėkio nei apačioje besikankinančių šokėjų judesiuose ir nusiteikime.
Jautriausia vakaro akimirka galima būtų įvardyti liūdną, bet dideliems skrydžiams kviečiančią Kęstučio Alčauskio vokalu ir birbyne atliktą Secret Garden dainą „You raise me up“, kurios metu publika lyg viena didelė banga pakilo ir stovėdama atidavė pagarbą per praėjusius metus išėjusiems teatralams, kurių nuotraukos ir gyvenimą aprėminančios gimimo ir mirties datos tyliai keitėsi ekrane. Daugelis nesulaikė ašarų. Bet graudžiausia buvo šokio atstovams, ekrane taip ir neišvydusiems vienos iškiliausių šokio kritikių Vitos Mozūraitės (1960 – 2014 m.). Tebūnie tai apmaudus kažkieno neapdairumas, bet jis toks simptomiškas mūsų šalyje, kad kol į jį žiūrėsime pro pirštus, tol nei mokesčiai kūrėjams, nei kūrybiškos asmenybės ugdymas mokykloje, nei kritini televizorių žiūrinčių piliečių mąstymas, nei vaikų namų gyventojų skaičius, nei savižudžių skaičius, nei kiti įsisenėję ir mūsų netenkinantys dalykai savaime nepasikeis. Ir jeigu esame drąsi šalis, tai būkime drąsi prisipažinti, kur skaudžiai susimovėm, kur nepasistengėm daugiau, kur neprisiėmėm atsakomybės ir kur pažiūrėjom „valdiškai“, kad ir ką šis anachronizmas bereikštų. Nes teatras nepalieka visko taip, kaip yra. Teatras suremia ietis su mūsų abejingumu ir iškreiptu tolerancijos jausmu. Teatras prasideda nuo lėlės kiekviename iš mūsų ir, jeigu nuolat stengiamės, niekada nesibaigia. Tad norisi palinkėti visiems ieškoti naujų klausimų ir kelti juos teatro scenoje, užkulisiuose, žiūrovinėje dalyje, rūbinėje, foje, kavinėje, koridoriuje, pakeliui į teatrą ir iš jo. Nes nieko nėra savaime suprantamo, nes nieko nėra savaime gero ir teisingo. Teatre tą lengva patikrinti. Tad dar kartą – su Teatro diena!