(Ne)rimti šokių žaidimai
2017-10-18 Silvija Čižaitė-Rudokienė
Panašu, jog pastaruoju metu, pasaulyje, kuriame turėjo būti sugriauti visi tikėjimo mitai, o žmonės turėjo būti užliūliuoti postmodernistiškos hipertikrovės ir reklamos žavesio, kūrėjai vis dažniau išsiilgsta dvasinių vertybių ir tikėjimo. Tarsi prasidėjus mistiškojo gralio paieškoms, vis dažniau scenos menų padangėse prasiskverbia klausimai apie savąją būtį, egzistencijos prasmę ir, galų gale, tikėjimą. Tarptautinio šokio festivalio „Aura 27“ metu lenkiau pirštus skaičiuodama dvasios paieškomis grįstus kūrinius, tuo pat metu svarstydama, ar visgi nusisukame nuo postmodernistų iškeltos prasmės nebuvimo vėliavos ir grįžtame prie pamatinių vertybių paieškų?
Šįkart Liublino šokio teatras ir „Physical Studio“ šokėjai kūrinyje „Stalking paradise“ kelia tikėjimo klausimą. Visgi, nereiktų suklysti ir šiuo atveju imti tapatinti tikėjimą su religija. Kūrinys kalba apie tikėjimo kaip tam tikros būsenos egzistavimą. Nenuostabu, kad prieš spektaklį projekcijoje išvystame epigrafą, kuriame teigiama: „leiskite jiems būti bejėgiams kaip vaikams, juk silpnumas – didis dalykas, o jėga yra niekas. Kai žmogus gimsta, jis silpnas ir lankstus, kai miršta – jis kietas ir bejausmis. Medis auga minkštas ir liaunas, bet sukietėjęs ir išdžiūvęs miršta. Kietumas ir jėga yra mirties palydovai. Nuolankumas ir silpnumas yra gaivaus buvimo išraiškos. Sustabarėjęs niekada nelaimėsi“ („Stalkeris“, A. Tarkovskis). Spektaklio eigoje išgirstame šokėjus, vardinančius kuo jie tiki – nuo savosios žmonos mielės iki tikėjimo vaivorykštėmis, ežiukais ir t.t. Taigi, šiuo atveju galime atrasti tikėjimą kaip apibendrintą būtį, jausmą, dvasinę būseną, galų gale, kūrėjų patirtį tapatinti su savo vidiniais įsitikinimais.
Nuotraukų autorė: Svetlana Batura
Kūrėjai pasivaikščiojimo rojuje metu mėgina leisti ir sau, ir (mums) žiūrovams nesuinteresuotai grožėtis kasdienybe, tuo pat metu ją apsvarstant per tikėjimo (galbūt net ir tikėjimo savimi) prizmę. Tačiau visa tai, ką rašau, tėra filosofiniai pramanai, kurie tariamai turėtų užpildyti baltąjį scenos kvadratą, naudojamą kaip vizualų sprendimą, leidžiantį projekcijoms atsiskleisti savuoju grožiu. Visgi, plonytė riba tarp giluminių filosofinių svarstymų ir paviršutiniškų coelho‘iškų tiesų, kažin ar buvo išlaikyta šiame kūrinyje. Per valandos laikotarpį mes buvome skatinami atrasti naivaus tikėjimo galimybes, susitapatinti su pirminiais genetiškai užkoduotais gamtos klodais, pamatyti ir patirti medžio augimą, mažiausios musės zyzimą. Galų gale kiekvienas turėjome imti ir vaikiškai naiviai, tačiau iš esmės suvokti, kuo mes tikime. Spektaklio pradžioje epigrafas pasėjo tikėjimo krislą, kad šįkart visiems dalyvaujantiems šiame kūrybiniame rituale bus leista tapti bejėgiais ir tuo pat metu didžiais kaip vaikai. Turėjome apsispręsti ir perprasti, kuo grįstas turimas tikėjimas – dogmomis, pokyčiais, stabilumu ir pan.
Visgi siekimas tabula rasa, nesuinteresuotos tobulybės yra tolimas ir sudėtingas kelias, kuriuo pasiryžtama eiti; bet šiuo atveju kažin ar tik vizualizacijos gali padėti atrasti pažadėtąjį rojų. Norėtųsi sakyti, kad genialumas slypi paprastume ir tai būtų manasis tikėjimo pagrindas. Tik bevaikščiojant rojuje, to genialaus paprastumo ir pritrūkta. Ne pretenzingo, dirbtinai paprasto, mėginančio atrasti kuo daugiau elementarių frazių su žodžių junginiu „aš tikiu“, kurį vis kartojo šokėjai, tačiau „išbūto“ ir „patirto“ tas šešiasdešimt minučių drauge. Galbūt atrasto šokėjų tikėjimo, būnant kartu kūrybinio proceso metu. Tokiais atradimais turbūt būtų buvę galima papirkti publiką. Esamuoju momentu po rojų mėginome pasivaikščioti drauge su kūrybine komanda, tačiau manasis rojus prasilenkė su „Stalking Paradise“ rojumi.
Jei minėto šokio spektaklio atveju žadėto vaikiškojo naivumo pritrūko, juo visas kertes užpildė festivalio rėmuose atsiradęs „Gravitacijos“ spektaklis, skirtas mažiesiems žiūrovams ir, derėtų pridėti, ne tik jiems. Choreografas Ofiras Yedelevitchius per mažųjų suvokimo prizmę apsiima žaisti gyvenimą, kuriame atsikleidžia konkurencijos, mėginimo užsitarnauti aplinkinių dėmesį troškimai. Tas pats žaidimas atskleidžia ir susiskaldymo, nereikalingos konkurencijos beprasmybę, nes, deja, niekas nesugeba laimėti kovos prieš visagalę gravitaciją. Jai nerūpi žmogiškosios konkurencijos žaidimai, gravitacija nepasiduoda provokacijoms, ji tiesiog yra it nepermaldaujama būtis.
Verta paminėti, jog didžioji dalis mažųjų žiūrovų krykštavo ir džiūgavo ištikti pažinimo džiaugsmo. Nes štai tas šokėjas atrodo it kamuolys, o kitas, mėgindamas konkuruoti, taip kvailai ima ir nuvirsta. Grindys, ant kurių šokama, taip pat nėra paprastos. Pasižiūrėkime, kaip aukštai gali pakilti šokėjas, šokčiojantis nuo vienos kojos ant kitos, mėginantis užsiropšti kitam šokėjui ant nugaros arba bent pagąsdinti netikėtai arti atsirandančiu šuoliu. Tad kūrybinė komanda, įtraukdama į savąjį šokį akrobatinius triukus, atliko ir edukacinę misiją, kurios metu vaikai galėjo perprasti, jog geriausi rezultatai pasiekiami susivienijus, o ne aklai konkuruojant. Šiuo atveju naivus tikėjimas ir, būtent, „Stalking Paradise“ žadėtas vaikiškas silpnumas atsiskleidė ne visai įprastu rakursu – žaidžiant su pačia gravitacija.
Tačiau ką galėjome atrasti, peržengę žaidimo ribas? Man šis klausimas liko neatsakytas. Kadangi spektaklį „Gravitacija“ taip pat stebėjau su mažuoju kritiku, tikėjausi būti apšviesta jo supratimo, bet tikėjimui ne visada lemta materializuotis ir būti išpildytam. Scena „išsikvėpė“, plūstelėjo aplodismentai ir žiūrovai srautu patraukė durų link, gaubiami gravitacijos, kaip savaime suprantamo reiškinio. Nes juk kitaip tiesiog nebūna.
Pažadėtas vaikiškas naivumas, žaidimas ir per paprastumą perprantamos tikėjimo (ir ne tik) tiesos, liko kažkur spektaklių paraštėse. Galbūt jei rojuje įkurdintume gravitaciją, jame vaikščioti būtų kur kas linksmiau ir įdomiau? Palikime tai prie neatsakytų klausimų lentynos.
"Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.