Šiuolaikinio šokio stacijos
2015-05-26 Agnė Biliūnaitė
Greičiausiai nustebsite, bet savaitę laiko eiti į visus (pageidautina) festivalio spektaklius tam tikrais momentais pasidaro kančia. Nes tai didžiulis emocinis (besimainantys kūrėjų, žiūrovų ir savo paties išgyvenimai), fizinis (apytikriai trys spektakliai kas vakarą po pagrindinio darbo ofise ir, jeigu pasiseka, teorinės paskaitos dienos metu) bei kūrybinis (naktiniai recenzijų rašymai, rytiniai jų redagavimai) krūvis. Nesiskundžiu. Tiesiog bandau patyrinėti, kas yra ta festivalinė priklausomybė. Ir kuo ilgiau galvoju, tuo man ji labiau ima panėšėti į dvasines apeigas, tam tikros meno šakos atlaidus, kurių metu visi, gražiai pasipuošę, susikaupę ir palikę rutininius įsipareigojimus nuošaly, nusiteikia truputį pakentėti, kad panirtų į grupinę euforiją.
Šiais metais devynioliktasis festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ gegužės 6–12 d. uzurpavo sostinės pėsčiųjų maršrutą: Menų spaustuvė–Nacionalinio dramos teatro Didžioji ir Mažoji salės–M. K. Čiurlionio menų mokykla–Menų spaustuvė. Tikinčiuosius šiuolaikiniu šokiu buvo galima nesunkiai atpažinti iš raudonai rožinių programėlių ar vėjyje besiplaikstančių akreditacijų. Iš devyniolikos šiųmetinių spektaklių aplankiau penkiolika (praleidau pirmąją dieną ir CREW_eric joris patyriminį eksperimentą). Mėgindama ramiai apžvelgti drauge nukeliautą kelionę aiškiai supratau, kad tai buvo ne kas kita, kaip penkiolika šiuolaikinio šokio stacijų (nuo itališko žodžio statione – stotis). Eidama jas drauge su kūrėjais ir žiūrovais patyriau ir pakilimų, ir nuopuolių, praradau tikėjimą šokiu ir vėl į jį įtikėjau. Tos stacijos, tos šokio kančios stotys, mano galvoje susidėliojo ne chronologine spektaklių parodymo tvarka, bet pagal kiekvieno pasirodymo energetinį, kūrybinį užtaisą ir subjektyvų poveikį man asmeniškai.
Tad, jeigu įdomu, galite drauge nukeliauti manąsias stacijas ir palyginti jas su savosiomis. Net jeigu perėjote tik keletą jų ar taip ir likote šiemet už tvoros ir išganymas šokiu jūsų nepalytėjo.
1-oji stotis. Šokis nuteisiamas mirti. D. Freeman „INVESTICIJA“
Tai spektaklis, kuris pasmerkė visus žiūrovus mirti iš nuobodulio, nes nusprendė atimti iš mūsų šokį ir išsisukinėjo iš situacijos daugybe bereikšmių žodžių apeliuodamas į kiekvieną esantį salėje, kad jei šis laimėtų milijoną (o tai visai įmanoma, nes kiekvienam įeinančiam vietoj programėlės buvo įteiktas tikras loterijos bilietas), iš esmės galėtų jį investuoti į Afriką, į mokslinius išradimus, į šeimos vilą, naujas krūtis, maišą marihuanos, bet iš tiesų turėtų susiprasti investuoti į šokį. Ar bent jau į teatrą. Žinutė iš esmės teisinga, tačiau skirta ne tai auditorijai – šita tuo niekada neabejojo, niekada neišloš ir neuždirbs milijono ir prisidės prie jo išpažinimo tik savo kūnu, savo ranka, koja, galva, dar širdimi ir delnais, kurdama, analizuodama, vertindama ir nuteisdama arba išteisindama rodomus spektaklius. Esame per žema instancija, kad išlaikytume brangiai atsieinantį aukštąjį intelektualųjį (o toks dažnai yra šiuolaikinis šokis) meną. Nors iš kitos pusės – mes esame, mūsų daug, mes žinome, kad tai yra vertinga ir, geriau pagalvoję, juk rastume būdų, kaip jį (šokį, teatrą, meną, kultūrą) išlaikyti. Tad gal tiesiog reikia kartą sukilti ir nuversti teismą, kuris kaltina nuteistąjį nebūtais dalykais (prabanga, menka pridėtine verte, nesuprantamu konceptualumu, tinginyste ir t. t.)? Susivienyti ir patiems remti tai, kas verta būti paremta, užstota, sustiprinta ir paleista į pasaulį daugintis kaip duona ir vynas?
2-oji stotis. Šokis paima nešti kryžių. J. Karttunen „DAUGYBĖ DŽEMAINOS VEIDŲ“
Kiek svėrė kryžius, kurį nešė Jėzus? O kiek sveria visos tos moterys, kurias ant pečių užsikėlė Helsinkio šokio trupės choreografas ir šokėjas Jyrki Karttunenas? Kiek sveriame Žemei visi mes – su savo fabrikais, holivudinėmis vilomis, tonomis drabužių, daiktų ir grimo? Kiek kiekvienas iš mūsų nešiojamės ant savęs vaidmenų, tapatybių, nerealizuotų savęs vizijų? Kiek prakaito kainuoja diena iš dienos tampytis visa tai su savimi? Gal dėl to ir apėmė toks nepaaiškinamo lengvumo, atsipalaidavimo ir netgi gyvenimo džiaugsmo pojūtis, kai tą kryžių perėmė Džemaina. Beliko empatiškai linksėti į taktą atpažįstant visas scenoje rodomas žaizdas, mėlynes ir rožines iškarpas iš gliancinio sapnų žurnalo. Sakytum J. Karttunenas nė nekaltas dėl visų tų moteriškų kančių, bet tai, kaip meistriškai ir iš esmės jis iškelia į paviršių (per rankos gestą, specifinį kalbos akcentą, rūbo detalę) besimainančius Džemainos veidus, negali nesujaudinti. Nes kasdienybėje net ir vieną iš tų veidų nešiotis yra pakankamai sunku.
3-ioji stotis. Šokis pirmą kartą parpuola po kryžiumi. „Low Air“ „ŠVENTASIS PAVASARIS“
Visada pirmas griuvimas, pirmas nevykęs spektaklis, pirmos skyrybos ar pirmasis atleidimas iš darbo atrodo katastrofa. Nes turi didelių (nepamatuotai didelių) lūkesčių, kad jeigu eisi, tai tik pirmyn, aukštyn, gražyn, turtingyn. Bet štai užsidega rampos šviesos, scenoje susiūbuoja absoliučiai ryški ir graži dekoracija (oranžiniai salotinių spalvų milžiniško dydžio lietuviškų šiaudinių sodų šiuolaikinė interpretacija), suskamba Igorio Stravinskio muzika, prieš akis praslenka daugybė matytų ir girdėtų šio kūrinio versijų, jaučiamas užmojis šuoliui, netgi pašokama iš vietos ir ... žemės po kojomis kažkaip nebelieka. Scenoje šokėjai kramto „Love is...“ kramtomą gumą, šokinėja per menamą gumą, veja įsivaizduojamus siūlus į kamuolį nepalikdami galo ir cituoja kitus plius minus visų mūsų paauglystės elementus. Bet nieko nenutinka! Tik jauti, kad šuolis per balą baigiasi baloje. Nepastebėti lieka galingi kontekstiniai dalykai: kad kompozitorius, kurdamas muziką baletui „Šventasis pavasaris“, ieškojo esminių atsakymų, kodėl nuo pagonybės laikų mes su malonumu žiūrime į aukojamą jaunystę, jos grožį prieš pat mirties agoniją; kad libreto klausimais jį konsultavo rusų mistikas, liaudies meno ekspertas, dailininkas ir galbūt net Šambalos Baltųjų brolių prietelius Nikolajus Rerichas. Visa tai spektaklio kūrėjams nepasufleravo bristi į tą balą giliau. Jie net nepabandė jos apeiti iš kitos pusės, patyrinėti kodėl ir vėl Lietuvoje paauglės surengė viešą egzekuciją savo bendraamžei, kodėl atsirado terminas „27 klubas“, į kurį paskutinioji įstojo Emmy Winehouse, ar bent jau kokį ryšį turi vaidilutė, gėlių puokštelė ir ligi šiol tvirtai stovintys Gedimino pilies mūrai. Muzikos kūrinys, kuris 1913 m. Paryžiuje per Vaslavo Nižinskio ir Sergėjaus Diaghilevo premjerą sukėlė skandalą,(1) iš kurio įkvėpimo sėmėsi ir Pierre‘as Boulezas, ir Steve‘as Reichas, buvo parklupdytas veidu į samanas keturių (gal ir neblogų) pianisčių, gyvai pakrapijusių iš galingo, orkestrui parašyto muzikinio debesies. Po visko scena tvino gėlėmis, nes joje ką tik pasirodė tikrai mylimi, gerbiami ir daug vilčių teikiantys mūsų šiuolaikinio šokio šokėjai: Mantas Stabačinskas, Agnė Ramanauskaitė, „Low Air“ duetas ir Lukas Karvelis. Ką padarysi. Būna ir taip. Ir tada belieka prisiminti Žaną Žaką Ruso, kuris sakė, kad didžiausią garbę pasiekia ne tas, kuris niekada nesuklumpa, bet tas, kuris suklupęs pakyla.
4-oji stotis. Šokis sutinka savo Motiną. K. Vismane „INTERVIU SU MADONA“
Čia prie vargstančio šokio priėjo Latvija ir pasiūlė interviu su Madona. Kas iš to gavosi? Intymus pokalbis su Mergele Marija, stovinčia ant tikro Latvijos laukų akmens ir minančia basomis kojomis baltą darželio leliją. Pokalbis su kaimynėmis apie kančias auginant vaiką be vyro, apie gimdymo kančias ir vieną nesibaigiančią kančią būti nekalta, kai iš proto veda Madonos „Like a virgin, touched for the very first time“. Ir didelės didelės šokėjos akys, tarsi įsižiūrinčios į tave iš renesansiško Madonos su kūdikiu-vyru-seniu paveikslo. Gal kiek falsifikuota Marija. Ir pritempta plakatiška problematika (prieš mylėdamasis – paplanuok). Ir klausimai publikai perdėm uždari, nesitikint sulaukti atsakymų. Bet akimirkos nuotaika, atmosfera, rėmas susitikimui su savo motina ar motina savyje sukurtas išties talentingai – nuo nematomo ventiliatorių vėjelio vos vos pasikėlę baltos paklodės-užuolaidos, pasmilkyta zakristijos prietema, bažnytinės rozetės vitražas ant kūno odos ir dvimačiai paveikslai, kurie netikėtai įgauna trečią dimensiją. Bravo kvadratu scenografijos autorei Epp Kubu!
5-oji stotis. Simonas Kirėnietis padeda Šokiui nešti kryžių. I. Kuniskis “JIS GYVENO ŠALIMAIS”
Kai jau kurį laiką stebi šokio sceną ir daugmaž pažįsti visus pagrindinius jos veikėjus, būna labai netikėta, kai staiga šokio kryžių kas nors mesteli panėšėti žmogui iš minios, nepažįstamam pagyvenusiam (42-ejų) vyriškiui. Pasiskaičius daugiau žinančių kolegų tekstus paaiškėja, kad tas žmogus iš minios – Darius A. Stankevičius, lietuvių šokėjas, karjerą pradėjęs nuo pramoginių šokių, 1991 m. prisijungęs prie „Auros“, šokti nustojęs 2004 m. ir jau kuris laikas dirbantis Londono ligoninėje anesteziologu. Anesteziologai, kaip teigia Pinigukarta.lt, „parenka tinkamus vaistus ir jų dozes, kad per operacijas užmigtume ir pabustume tik tuomet, kai viskas jau bus sutvarkyta.“(2) Paradoksalu, bet remiantis CNN duomenimis, anesteziologai yra daugiausiai uždirbančios profesijos atstovai, o šiuolaikinio šokio šokėjai galėtų išdidžiai pareikšti esą priešingoje liniuotės pusėje. Nebent esi du viename. Tad kokį raumenį po tuo pačiu, šimtą kartų visaip kaip nešiotu, tampytu ir vilktu šokio kryžiumi parodo mūsų primirštas simonas? Turbūt tą, kurio įprastai Lietuvos šokėjai nerodo, – gyvenimo galą nuėjusio vyriškio, kuris matė ir šilto, ir šalto, kuris dabar suriestas kokios nors nelabai malonios viešai pasakoti ligos slankioja ligoninės koridoriumi keturpėsčias, prasisegusiais kalconais ir ieško kelio atgal į praėjusio gyvenimo aukštumas. Bet nei menamas frakas, nei profesionaliai ištiesti pirštų galiukai nepavers balto linoleumo sportinių šokių čempionato parketu, nebent ausyse suskambės mylimas, laikui nepavaldus diktoriaus-komentatoriaus Juozo Šalkausko balsas. Žiūri ir supranti – o juk to aukso iš tiesų nė nereikėjo. Režisieriaus Paolo Sorrentino filme „Didis grožis“ pagrindinis herojus, 65-erių Jepas Gambardella dolce vita pozicijos laikosi kiek ištvermingiau: „Viskas visada baigiasi būtent taip – mirtimi. Bet visų pirma būna gyvenimas. Paslėptas po bla, bla, bla. Paslėptas po tauškėjimu ir triukšmu. Tyla ir sentimentais. Emocijomis ir baime. Silpnais, mirkčiojančiais grožio blyksniais. O tada – apgailėtina nešvara ir nelaiminga žmonija. Visa tai palaidota po egzistenciniu sumišimu. O po yra tai, kas po. Aš nesigilinu į tai, kas yra po. Tegu prasideda romanas. Galų gale tai juk tiesiog triukas. Taip, triukas.“(3) Tai mano skubotas vertimas, o filme lietuviškas vertimas glostė ausį. Ačiū vertėjai, net jeigu jos pavardės internete rasti neįmanoma. Man atrodo, tai buvo Inga Tuliševskaitė (pataisykit, jeigu klystu). Akivaizdu, kad tiek D. A. Stankevičius, tiek I. Tuliševskaitė vis tik kelia samanas ir tyrinėja, kas yra giliau, kas yra po tuo, ką dažniausiai suvokiam tik kaip prožektorių iš tamsos išplėštas pravažiuotas stoteles. O kai net to pasirodo per maža, kad patikėtume, feisbuke mus dar sykį paprotina nepažįstama slaugė. Pasak jos, mirties patale žmonės labiausiai gailisi: kad pritrūko drąsos gyventi taip, kaip patys norėjo, o ne taip, kaip iš jų tikėjosi kiti; kad per daug dirbo; kad slopino savo jausmus; nepalaikė ryšio su draugais ir neleido sau būti laimingais.(4) Tad gal pradėkime misti šaknimis ir gyventi iš tiesų čia ir dabar, neprimesdami kitiems savų kryžių, nenešdami ant kupros svetimų beždžionių ir nesislėpdami minioje abejojančių.
6-oji stotis. Veronika nušluosto Šokiui veidą. ID šokio projektas „4 RANKOMIS“
Giedras, kiek su šypsena, jautrus, švelnus ir meilus palytėjimas. Nieko žudančio ar išgelbstinčio, nieko istorijos vagą keičiančio. Tiesiog gaivus, laiku pasiūlytas ir skaniai iki dugno išgertas gurkšnis baltarusiško šiuolaikinio šokio.
7-oji stotis. Šokis parpuola antrą kartą. Buchok Art family „YESNOMAYBE“
Atšventėme 25-erius atkurtos (!) Nepriklausomybės metus, įsivedėme eurą, esame NATO, grąžinome šauktinius į kariuomenę, restauruojame vieną dvarą po kito. Beje, pastarųjų iki 1940 m. Lietuvoje buvo 4000. Šiandien D. ir V. Kandrotų sudarytoje knygoje „153 įdomiausi Lietuvos dvarai“ bent trečdalis teturi vieną stovinčią sieną ar kampą. Ir legendą, žinoma. Kodėl aš čia taip į lankas, paklausite? Nes patiems atsistojus metas pradėti kelti pargriuvusius kaimynus. Net jeigu nuo ilgo gulėjimo jie kiek apsilamdė, prarado koordinaciją ar išvis nėra linkę gražiuoju priimti mūsų rankos. Kelti reikia, nes Baltijos kelias buvo suformuotas iš tvirtai ranka rankon stovinčių ir dainuojančių, o ne gulinčių ir tylinčių žmonių. Nes tvirčiausias balsavimas visada vyksta kojomis, nesvarbu tai spektaklis, šalies ekonomika ar šimtas metrų iki kalno viršūnės. Ir net jeigu pakeltas kaimynas čia sutinka, čia prieštarauja, o čia, žiūrėk, ir vėl abejoja, vis tiek verta išvesti jį iš jo sielos laisvei pavojingai pridvisusios olos į gryną orą, atmerkti akis ir leisti pačiam pasirinkti, kur link toliau eiti. Nes ten, oloje, vietos vaikščioti nėra. Ką jau ten šokti... Ukraina, mes su jumis! Jūs tik išlikite, išgyvenkite, ištverkite, o tada šokdami išprakaituokite mums visas tas ašaras, kurių neišverkėte! Ir mes jus suprasime, mes šoksime drauge!
8-oji stotis. Šokis sutinka Jeruzalės moteris. S. Ivaškaitės ir A. Lisičkinaitės „POPULAR PROBLEMS“
Ir štai, įsivaizduokit eina Jėzus per Vilnių, neša kryžių ir sutinka sostinės moteris, tiksliau – merginas. Kokios jos būtų? Apie ką kalbėtų? Kuo skųstųsi? Su kuo solidarizuotųsi ir ko pavydėtų? Turbūt visko to paties, ko tik apatiniu juodu trikotažu prisidengusios žalioje sintetinėje pievoje belaigančios gazelės Sigita Juraškaitė ir Agnietė Lisičkinaitė. Tai dar vienas „Kritikai vs choreografai“ projekto, į šiuolaikinio šokio kūrybinį procesą (ne tik po jo) šokio kritikus (šiuo atveju – teatrologę Moniką Jašinskaitę) įtraukiantis projektas. Kam? Kad spektaklis nebūtų sekli bala, kad jame atsirastų antra, trečia ir keliolikta prasmė. Kad, pakėlus ranką, pasikeltų ir mintis – ir pasiektų bent kiek globalesnes problemas. Šiuo atveju problemos iš tiesų buvo globalios – pačios moters ir jos kūno objektyvizavimas, nuo kurio siūloma gydytis fantastiška istorija apie moteris, kurios pasiekė visišką laisvę. Tačiau, tiesą sakant, nežinau. Jeigu eičiau pro jas nešina mediniu kryžium, turbūt šyptelčiau į ūsą, pasigrožėčiau vaikiška nepriklausomybės kartos jaunimo drąsa būti, žaisti, kvėpuoti, norėti, ir nueičiau toliau. Nes mano stotelė tikrai ne čia. Joje negalėčiau nei pailsėti, nei atsigerti, nei nuvyti šalin mane apninkančių abejonių.
9-oji stotis. Šokis parpuola trečią kartą. R. Gudavičiūtės ir S. Lundstrom „PER SAVE“
Trečią kartą festivalyje užsirovus ant neypatingo spektaklio pakantumas visai išgaruoja. Pradedi girdėti publikoje gilesnius dūsavimus, dažnesnius raivymusis kėdėse ir kaimynų šnabždėjimąsi. Imi gailėtis, kad už nugaros susėdę žavūs ispanai šviesoms užgesus liovėsi hipnotizuoti ausis savo nuostabiai daininga kalba. Tačiau kitaip nebus. Mes klupsime ir atsistosime tiek kartų, kiek reikės, kol kiekvienas nueisime savąjį tikėjimo šokiu, kaip tobuliausia kalba byloti apie pasaulio prasmę, kelią, kol įrodysime, kad nesame apsimetėliai, kad šokame, rašome, dainuojame ar vaidiname ne dėl televizoriaus užneštos mados, o dėl to, kad negalime to nedaryti. Ir net jeigu mūsų kelionei pasibaigus, apie mus niekas neparašys atskiros biblijos, net jeigu visuotinėje istorijoje mūsų personažas išvis nebus įrašytas, mūsų kelionė yra svarbi mums patiems, mūsų artimiesiems. O jeigu jautiesi esąs M. K. Č. ir tau pasitaiko proga pasižiūrėti į save istoriniame ir geografiniame kontekste, būk pasiruošęs nustebti, kad tokių m.k.č. kaip tu – pilna dailės galerija. Bet tai nereiškia, kad kažkokiems japonams būtent tu netapsi jų mylimiausiu M. K. Č. Svarbu eiti savo keliu pakankamai ilgą laiką ir gyvai įsitikinti, ar jis buvo teisingas.
10-oji stotis. Šokiui nuplėšia drabužius. Cabaret Rhizome „ŠOKIS MUTANTAS, ARBA 1000 ŠOKIŲ, PRIVALOMŲ SUŠOKTI IKI MIRTIES“
Estų ketveriukės antropologinis šokio tyrimas turėjo tarsi senovinė pieštinė animacija prabėgti akyse ir sujungti atskirai išpieštus visų pasaulio tautų šokius, visas šokio reikšmes visuomenei, visas estų liaudies žaidimų kombinacijas ir apskirtai visus žmogaus judėjimo būdus bei priežastis į daugybę mutuojančių kūnų, kuriuos nuplėšus turėjo pasimatyti amžinai gyvas, nepagražintas, mistinis šokio kūnas. Kūnas, iš kurio tarsi iš šaltinio nuolat atgimsta į jį sugrįžę mirę dalelės, kaip kad šiuolaikiniame klube galima įžiūrėti pirmykščių žmonijos ritualų atgarsius, suomiškame tango – argentinietiškosios milongero tradicijos nuotrupas, o militaristinėse totalitarinių valstybių kareivių eisenose – jų tūkstantmetes užmačias likusio pasaulio atžvilgiu. Tatai spektaklyje nebuvo sunku perskaityti. Tačiau kūnas, kurį tūkstančiu gestų scenoje išrenginėjo šokėjai (greičiau reikėtų sakyti aktoriai), pasirodė visai paliegęs, apsunkęs, atsainiai ir paskubomis kažką mosuojantis. Todėl galiausiai kyla labai moteriška išvada – gal geriau pasilikti vos keletą drabužių, bet prisiderinti juos savo kūnui tobulai ir nešioti garbingai? Taip, kad norint juos nuo jūsų nuplėšti, iš tiesų reikėtų plėšti. Dabar gi panašu, kad buvote užsikrovę sau ant galvos spintą nepranešiotų ir net nepasimatuotų šokio drabužių mėgindami iš to daryti mokslinį tyrimą su hipiškai ezoteriška pretenzija į grupinę vaivorykštinę nirvanos asaną.
11-oji stotis. Šokis prikalamas prie kryžiaus. Tao šokio teatro „4“ ir „5“
Kodėl būtent jie šiam, bene, svarbiausiam kryžiaus kelio įvykiui? Nes tai taip taiklu, kad tiesiog persmeigia širdį kiaurai ir nepalieka nekliudytų. Iki skambesio pagaląsta technika, puikus sinchronas ir neabejotinai stipri mistinė patirtis, kurią leido patirti Kinijos šokėjai. Kinijoje, kaip ir choreografo Tao Ye šokio spektakliuose, dera šiaip protu sunkiai suderinami dalykai – kelių tūkstančių metų brandumo kultūrinė, religinė ir filosofinė tradicija su tobulai nušlifuotu ir pergalei (karo, olimpiados ar ekonominei) nepriekaištingai parengtu kūno mechanizmu. Kol abu in ir jang poliai veikia, tol tarp jų yra trauka, pasipriešinimas, energijos skersvėjai, tol šalis, žmogus, kūrinys ventiliuojasi ir kuria savyje gyvybę. Tikiu, kad propagandos ir cenzūros nuolat kalamas ir traumuojamas Kinijos šiuolaikinis šokis sugebės kaskart išsinerti iš savo odos ir vėl atgimti iš naujo. Tikiu, kad jo neištiks Šiaurės Korėjos letargas. Matyt Tao Ye, vadindamas savo spektaklius skaičiais, patyliukais skaičiuoja pasipriešinimo žingsnius ir atkovotus dvasinius metrus.
12-oji stotis. Šokis miršta ant kryžiaus. S. Krawczynski ir T. Wygoda „NIŽINSKIS. SAPNŲ APEIGOS“
Scenoje, ekrane, knygose mes, žmonės, mėgstame stiprius išgyvenimus, tragedijas, kančias ir neviltį. O labiausiai aptarinėjame tuos personažus ir menininkus, kurie turi polinkį išprotėti. Neseniai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre žiūrėjau lenkų choreografo Roberto Bondara baletą „Čiurlionis“. Dabar štai vėl lenkų choreografai ir vėl išprotėjęs menininkas – šiuo atveju – šokio legenda V. Nižinskis (1890-1950). Spektaklyje šokėjas Tomaszas Wygoda siekia įsiinstaliuoti į savo kūną Nižinskio sąmonę ir netgi pasąmonę, regėti jį kankinusias vizijas, košmarus ir leisti jo karščiui sudeginti apnuogintą kūną. Dar sykį skamba I. Stravinskio „Šventasis pavasaris“, šį kartą – tobulai, nes atliekamas (įrašas) Niujorko filharmonijos orkestro, kuriam diriguoja Leonardas Bernsteinas. Labai skausmingas, prakaituotas, konvulsiškas, agoniškas, fiziologiškas, netgi, galima sakyti, mirtinas spektaklis, kurio metu šokėjas, o gal net pati Nižinskio dvasia per kryžium ant grindų traukuliuojantį žmogišką kūną keliasdešimt kartų beveik apvaisina pliką scenos linoleumą, kad iš jo netruktų išaugti naujos šokėjų ir choreografų kartos, tarsi prakeiksmą vėl nedrąsiai lukštendamos ir šventvagiškai matuodamosi Pavasarį. Nes tam tikru gyvenimo metu visus mus ištinka būsena, kurią taikliai įvardino Kazys Binkis, o po to įdainavo maestro Vytautas Kernagis: „.Išeini - aplinkui gyvenimo potvinis,/ Visus širdies kalnus baigia apsemti. // O man, kur pažiūriu – visur pavasariai,/ Kiekvienoje kišenėj pavasarių šimtas.“
13-oji stotis. Šokis nuimamas nuo kryžiaus. „Auros“ „MONSTRAI“
Gal ir neblogas S. Mathieu iš Prancūzijos spektaklis su jaunaisiais trupės šokėjais, juo greičiausiai norėta dar sykį pakalbėti apie kančią, baimę ir save. Tačiau visame bendrame išgyvenimų ir potyrių kontekste aš šį spektaklį visiškai pamiršau. Gaila, žinoma. Teks pažiūrėti dar kartą.
14-oji stotis. Šokis laidojamas kape. M. Solinas ir I. Urzelai „IDIOSINKREZĖ“
Galima perskaityti šokiui skirtą pro memoria, galima sudalyvauti šokio laidojimo apeigose ir netgi pastovėti prie jam iškastos duobės. Bet būti drauge su juo palaidotam baisiai aidinčioje oloje – tai jau per daug. Kažkodėl kaip tik toks vaizdinys iškilo per Jungtinei Karalystei, Italijai ir Ispanijai atstovaujančio gražuolių dueto spektaklį paskutinę festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ dieną. Geriau pasijusti nepadėjo net per rankas Igorio ir Moreno pasiųsti penki buteliai „Trejų devynerių“. Kapo olos sienos – balti kulisai – kybojo smarkiai paglamžytos. Scena buvo nušviesta ryškiai tarsi operacinėje. Du kūnai išsinėrė iš šiuolaikinių drobulių – treningų, primenančių Viduržemio jūra į Italiją vis atplaukiančius imigrantus iš Afrikos. Spektaklį šokėjai pradėjo netikėtai švariu a cappella dainavimu – skambėjo ispanų (turbūt) liaudies dainos, kurias jie puikiai intonavo dviem balsais, augindami įtampą, pabrėždami mintį, keisdami įsivaizduojamus dainininkus – tarsi šermenų giedotojus būtų keitę kalnų sukilėliai, šiuos – futbolo sirgaliai ir baro lankytojai, giminės užstalėje ir religinio transo apimti tikintieji. Atrodė tuoj tuoj įvyks stebuklas. Bet staiga akmuo pajudėjo ir ola užsivėrė, su savimi palaidodama šokį ir vietoj jo pasiūlydama valandos trukmės šokinėjimą aplink ir spyruokliavimą. Po truputį žemų dažnių noizinė muzika ėmė kurti klaustrofobinę erdvę, sunkiai pakeliamą fizinį krūvį ir norą kuo skubiau iš čia pabėgti. Bent jau į virtualią feisbuko erdvę. Taip pirmą kartą gyvenime spektaklio metu įsijungiau internetą ir pabandžiau bent ten įkvėpti. Nes scenoje buvo per tvanku. O į užristos „olos“ vidų neprasiskverbiau.
15-oji stotis. Šokis prisikelia. O. Žitluchina „ORE“
Ir štai, perėjus keturiolika skirtingo sunkumo, pakylėjimo, nusiraminimo, abejonės ir džiaugsmo stočių, priėjau paskutiniąją – penkioliktąją. Netikėta, kad didžiausias šių metų išganymas ir euforija ištiko mūsų kaimynų latvių – choreografės Olgos Žitluchinos spektaklyje. Čia šoko net septyniolika šokėjų juodųjų angelų sparnais, nudaužytomis ir sutvarstytomis kojomis, bet degančiomis akimis ir širdimis. Vien ko verta pati spektaklio erdvė – ant lubų virš galvų ventiliatoriaus vėjelio keliamas ir virpinamas juodas polietileninis dangaus skliautas, daugybė stelažų-stalų, sustatyti apskritimu, aplink kuriuos susodinta po šešis–septynis žiūrovus. Kiekvieno stalo publikai „patiektas“ asmeninis angelas, kilnojantis kojas tavo akių lygyje. O kur dar kinematografiškai besisukanti įsivaizduojama kino juosta ir pasklindančios aukso dulkės, kai ši angelų kaimenė pasileidžia bėgti stalais ratu. Tai poetiškai melancholiškas gyvenimo ir mirties susitikimas, pirštų sunėrimas, siūbavimas kojomis sėdint ant svetimo antkapio. Juodieji angelai šoko Henriką Ibseną ir jo mintį: „Tebūnie atleista – jei nesugebėjai, bet niekada – jei nenorėjai.“ Ir iš tiesų beprotiškai norėjosi vėl iki pačių širdies gelmių įsimylėti, kankintis, laukti, prarasti. Norėjosi pasileisti išskėstomis rankomis po Romualdo Rakausko žydinčias fotografijas, kurios kaip tik dabar kvepia už langų alyvomis, kaštonais, obelimis. Norėjosi pridegioti visus namų kampus žvakių ir gulint ant nugaros klausytis senų vinilinių plokštelių. Norėjosi giliai įkvėpti, nes prisiminei, kad esi gyvas. O tai reiškia – mirtingas. Arba, kaip sakė jūrų žiniuonė Undinėlei, kiekvienas tavo žingsnis – skausmas. Žiūrėjau į tokius efemeriškus, bet iki skausmo, mėlynių ir kraujo kūniškus šokio angelus ir prisiminiau 1998 m. Brado Silberlingo filmą „Angelų miestas“. Ten Nicolaso Cage‘o personažas irgi pasirinko iš amžinos ir nematerialios būtybės – angelo – tapti mirtingu žmogumi. Kad pajustų meilę, džiaugsmą, laimę, maisto skonį, vandens gaivumą, ugnies šilumą. Ir pajuto – pačiu žmogiškiausiu būdu – per artimųjų netektį, skausmą, praradimą ir liūdesį. Spektaklis „Ore“ suskambėjo kaip odė žmogui – gyvam, jaučiančiam, svajojančiam. Nesvarbu, kad galiausiai nepasiekiančiam ir mirštančiam. Užtat išgyvenančiam ištisus pasaulius savo širdimi. Ačiū už tai!
Tokios, tad, šokio mišios, tokie šokio poteriai ir potyriai devynioliktajame festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“. Ačiū organizatoriams, kad išvengė vėlavimų, kad užsakė gerą orą ir kad pakvietė į kasmetinę šokio šventę. Jai pasibaigus kiekvienas grįžome į žemiškus kasdienius darbus. Tačiau kažkur sąmonės pariby liko jausmas, kad keliaujant nuo vienos stacijos prie kitos buvo atsiskleidusi viena-kita žmogiškosios būties paslaptis; kad buvo kažkas paaiškėję, apšvietę sąmonę ir patvirtinę šį bei tą užmiršto apie gyvenimą. Belieka bent šį kartą neužmišti to, ką dažniausiai užmirštame, kad žinojome.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos.